Prienų rajono ūkininkė Regina Garmienė, sulaukusi 71 metų amžiaus, vis dar ūkininkauja ir yra ištikima ūkiniams gyvūnams. Smulkiame moters ūkelyje šiemet auginamos trys motininės avys, avinas ir arklys. Senjora ūkininkė, kaip ir tūkstančiai kitų ūkininkų, metų sandūroje sulaukė pranešimo, kad ir jai gali tekti atkurti suartas pievas. Ūkininkė teigia, kad nebuvo iš ko rinktis – prieš keletą metų moters ūkio gyvulių banda buvo žymiai didesnė, bet apimtis sumažino vilkai.

Avys tapo vilkų taikiniu

Zootechnikės specialybę buvusiame Marijampolės žemės ūkio technikume R.Garmienė įgijo, kai jos vaikai jau buvo paaugę. Nuo jaunumės moteris jautė prieraišumą gyvuliams, todėl jų neketina atsisakyti ir būdama pensijoje. Pašventupio kaime, vienkiemyje, netoli piliakalnio bei miško, gyvenanti našlė apgailestaudama pasakojo, kad tris metus iš eilės labai daug jos ūkio avių išpjovė vilkai. Todėl avių banda kasmet mažėjo ir nyko.

„Buvo kažkoks siaubas. Vieną 2020 metų rytą atsikėlusi iš 24 avių radau 15 negyvų, o dar kiek apdraskytų, perkąstų, kurias turėjau skubiai pripjauti, nes sužaloti ėriukai ar avys ilgiau kaip 2–3 dienas neišgyvena. Dar ir dabar akyse vis stovi vaizdas, kaip atvažiavusi mašina išvežė kalną negyvų avių“, – iki šiol dėl vilkų sunaikintų gyvulių sielojasi ūkininkė.

Po tokio išbandymo, R.Garmienė pernai kiekvieną vakarą pargindavo avis į tvartą, nė karto nepaliko jų nakvoti lauke. Vis tiek išsaugoti turimus gyvulius nebuvo lemta. „Pernai jau nedaug buvau pasilikusi – tik 4 suaugusias avis. Viduryje šviesios dienos (apie 15 val.) atlėkė vilkai prie pat namų. Viskas įvyko nedideliu atstumu nuo sodybos. Avys ganėsi pririštos, o ėriukai kiek nori, tiek ganosi pievoje. Vilkai vieną jauniklį pasigavo, apdraskė, bet prie grandinės pririštas avis buvo lengviausia paimti. Tos ir tapo taikiniu“, – apgailestaudama pasakojo ūkininkė.

Ji teigė mananti, jog vilkai pralėkdami pamatė erdvioje pievoje besiganančias avis su palaidais ėriukais ir įvertino, kad tai gali būti lengvas grobis: vienoje pievos pusėje yra vienas griovys, o už kokio pusės kilometro – kitas. Apie kilusį sąmyšį lauke ūkininkei pranešė gyvuliai – palaidi ganęsi ėriukai staiga atlėkė į kiemą ir šunys sulojo. Kai ūkininkė atbėgo į pievą, pamatė, kad arklys stovi išsigandęs, o vienos avies, kuri buvo pririšta, viduriai jau išplėšti. Nieko negalėjo jai pagelbėti. „Ūkininkams vis sakoma, kad reikia saugoti galvijus. Kaip dar kitaip galima išsaugoti, jeigu jau vidury dienos prie pat namų užpuolė“, – vilkų padarytą žalą priminė R.Garmienė.

Gal kam trūksta šieno?

Po vilkų išpuolių ir ūkininkei svyra rankos. Ji dar ūkininkauja, bet jau mažiau. Kaip pati sakė, karvių jau atsisakė, nes reikėdavo labai toli vežti pamelžtą pieną. Už pieną nedaug mokėjo, todėl su melžimu nebevargsta. Anksčiau 3–4 arklius laikydavusi, nes ir ganyklų užtektinai. Ūkininkavimo apimtis ne iš gero mažinanti R.Garmienė šiemet pasiliko tik tris motinines avis, aviną ir arklį.

Kai sumažėjo gyvulių, dalį pievų pernai išnuomojo jaunam ūkininkui, kuris augins grūdines kultūras. „Dabar visi kalba apie pievų žalinimą. Ir aš sulaukiau pranešimo, kad galbūt reikės atstatyti pievas. 30 metų kasmet deklaruodavau turinti po 10 ha pievų. Aš tik pernai, kai man šitaip „išdirbo“ vilkai ir jau nedaug gyvulių beliko, pasilikau apie 5 ha pievų, o kitą pusę perleidau jaunam, darbščiam ūkininkui, kad jis tą žemę dirbtų, nes jis man nušienaudavo, viską pagelbėdavo“, – kalbėjo moteris.

Ūkyje netrūksta ir kitų problemų: „Kitas klausimas – kur man padėti šieną, susuktą iš pievų? Praėjusią vasarą suritau 80 rulonų šieno. Nuo užpernai dar likę 40 rulonų. Ir stovi kieme jų kalnas. Kur man juos dėti? Aplink niekam šieno nereikia. Kai ankstesniais metais trūko pašarų, tai visi žinojo, kad pas mane jų yra. Šieno žmonės atvažiavo net iš Šilavoto. O dabar niekam šieno nereikia, nes karvių nelaiko. Mūsų kaimas nedidukas – 5 gyventojai. Nė vienas neturime karvės. Kai man ėriukams reikėjo pieno, pirkau sausą koncentratą. Tad ir kyla klausimas – kur padėti tą šieną? Smulkinti negalima – neleidžia. Ir su tokia problema susiduriu ne aš viena, visi, kurie turi pievų.“

Ūkininkė tikino, kad pravažiuojantiems gali susidaryti vaizdas, jog čia gyvena „baisi“ ūkininkė – prie sodybos kalnai pašarų rulonų. Vieni į agroplėvelę suvynioti, kiti – tik į tinklą. „Atrodo lyg laikyčiau 30 melžiamų karvių, nors jų neturiu nė vienos“, – atsiduso Pašventupio kaimo gyventoja.

R.Garmienė praėjusią vasarą surito 80 rulonų šieno. Nuo užpernai dar likę 40 rulonų. Ir stovi kieme jų kalnas. Kur juos dėti, klausia. Aplink niekam šieno nereikia, nes karvių nelaiko.

R.Garmienė minėjo, kad savame ūkyje nebuvo sąlygų auginti javus, nes neturėjo patalpų grūdams, ji įsirengusi tik mažus aruodėlius. Moters teigimu, buvo daug pigiau iš gretimo pažįstamo ūkininko nusipirkti grūdų gyvuliams, nei užsiimti jų auginimu. „Kai reikėdavo grūdų, paskambindavau – atveždavo maišuose. Nei man tampytis, nei bijoti, kad grūdai sulis, supus. Atsiskaičiau – ir viskas“, – pasakojo Prienų rajono gyventoja.

Darbas ir ūkis skaidrina dieną

R.Garmienė galėtų atsisakyti visų ūkio rūpesčių, bet sako, kai jau visai nieko nelaikys, liks be gyvulių, gali jai pačiai pablogėti sveikata. Dabar, kai reikia ryte keltis, kai kada tenka ir su dviem lazdomis pasiramsčiuoti, kol „įsieina“, nors būna rytų, kai ir šuo šeimininkę sunkiai paveja. Bet moteris žino – reikia, tad atsikelia, išsijudina, nes laukia gyvuliai ir augintiniai. Kai turi veiklos, geriau jaučiasi: pati kieme malkas susitvarko, prie diskinio pjūklo („kreizo“) pastovi, vežimaičiu susiveža, į rietuves susideda. Kai išeina 11–12 val. į kiemą, tai atgal į kambarį pareina pavakare.

„Visą gyvenimą dirbau, kaime gimusi, augusi, ir visada gyvulį vertinu, branginu, prie gyvuliuko pripratusi, aš kitaip negaliu. Buvo laikas, jauna buvau, 20 karvių melžiau, kiaules šėriau, „perėjusi“ visus ūkio gyvulius. Jei gyvulio nėra – viskas, aš sužlugdyta, man turi būti gyvuliukų“, – atviravo ūkininkė.

Ji prisiminė, kad anksčiau jos sodyba buvo judresnė, gyvesnė. „Būdavo, atsikeliu ryte, išeinu į kiemą – ten teliukas bliauna, ten karvė mūkia, gal jau gerti, gal ko kito prašo. Dabar atsikėlei – net sunku išgirsti savame kaime šunelį lojant. Gal už pusantro kilometro yra įsikūręs jaunas ūkininkas, tai tik iš ten dar garsas sklinda – girdžiu jo gyvulius. Pavasarį jau tik paukščiai užgožia tuštumą, laukų tylą. Aš nemėgstu kaimo tylos, mane ji „pjauna“, žlugdo. Kur tik būnu, visur ir visada įsijungiu radijo imtuvą, jis birbia ne tik kambaryje, bet ir lauke, lauko virtuvėje. Ir taip nuo 5 val. ryto. Tik vakare duodu jam pailsėti – įsijungiu televizorių“, – apie gyvenimą kaime pasakojo R.Garmienė.

Kol turėjo artimą žmogų greta, buvo su kuo pasikalbėti, bet pernai liepą jis iškeliavo anapilin. Dabar, likusi viena, ūkininkė kalbasi su savo gyvuliukais. Jos klausosi keturi šunys, katės, bet jie jai nieko nepapasakoja, tik ji – jiems. „Esu toks žmogus – ar susiėjimas, ar koks susirinkimas, visur dalyvauju. Per šventes paskambinu ir pasveikinu visus – seniūną, bibliotekininkę, kultūros darbuotoją. Mane kartais sunku būna „užrišti“, kai pradedu kalbėti“, – VL žurnalistei atviravo ūkininkė.

Dar ne viskas prarasta

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas siūlo išimtis dėl daugiamečių pievų atkūrimo taikyti ūkininkams, įkūrusiems sodus, uogynus, riešutmedžių ūkius, taip pat auginantiems vaisius ir daržoves gamtą tausojančiu būdu. Svarstoma apie išimtis ir smulkiems ūkiams bei jauniesiems ūkininkams, tačiau tam reikia ūkininkų solidarumo deklaruojant ir išlaikant daugiametes pievas.

Be to, ministras su Europos Komisija (EK) planuoja tartis dėl pievų pokyčio rodiklio skaičiavimo metodikos. Tai aktualu ne tik šiais metais, bet ir nuo 2023 metų atsirandantiems įsipareigojimams išlaikyti daugiametes pievas, siejamiems su naujais referenciniais metais. Šiuos klausimus žemės ūkio ministras K.Navickas aptarė su Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovais. Galutinis sprendimas bus priimtas pasitarus su socialiniais partneriais.

Planuojama išimtis dėl pievų atkūrimo taikyti sodininkams, uogų, riešutų augintojams ir kitiems, pievas pakeitusiems daugiamečiais sodiniais, išskyrus trumpos rotacijos želdinius, kurie įprastai auginami biokurui. Taip pat siūloma, kad pievų atkurti nereikėtų tiems ūkininkams, kurių beveik visa turima žemė yra daugiametė pieva (95 proc. ir daugiau) ir jie laiko gyvulius (ne mažiau kaip 0,3 SG/ha).

Tiems ūkininkams, kurie į išimtis nepateks, Nacionalinė žemės tarnyba bus įpareigota pateikti detalią informaciją apie laisvus valstybinės žemės plotus, kuriuose jie galėtų atstatyti pievos plotą ją tiesiog deklaruodami. Daliai ūkininkų, išarusių pievas ir turinčių žolynų, kurie nedeklaruoti kaip daugiamečiai, bus siūloma daugiametėmis pievomis deklaruoti atitinkamą dalį savo žolynų.

Be to, su EK planuojama tartis dėl pievų pokyčio rodiklio skaičiavimo metodikos – į daugiamečių pievų apskaitą įtraukti buvusias ir referenciniais metais deklaruotas daugiametes pievas, kurios buvo apsodintos miškais arba apaugo savaiminiais medžiais, supelkėjo, taip pat šlapynes už deklaruojamo ploto ribų – plotus, kurie nebėra įtraukiami į daugiamečių pievų apskaitą, nors dėl jų agroaplinkosauginė būklė pagerėjo.

ŽŪM informacija