Liepsnos – tai ne tik nelaimė, bet ir ginklas. Ypatingai galingas ir šiurpus, kai jo tyčia griebiasi padegėjai. O šie – tai ne tik psichikos problemų turintys ligoniai (piromanai), kaip įprasta manyti sveikai mąstančiam žmogui, bet ir paprasti chuliganai, ir įžūlūs gąsdintojai, ir pikti keršytojai, ir net organizuoti teroristai.

Pastaruoju metu Lietuvoje viena po kitos skandalingai nuskambėjo net kelios tyčia sukeltų gaisrų istorijos: gegužę Neringoje ir Klaipėdoje ugniagesiai kelis kartus buvo priversti gelbėti ir mišką, ir įvairius objektus pačiame uostamiestyje, balandį liepsnojo mediniai kryžiai garsiajame Kryžių kalne, birželį Palangos krašte degė poilsiautojus džiuginantis Pažintinis miško takas Būtingėje. Čia 150 kvadratinių metrų plote liepsnojo medinės pavėsinės, ežio namelis, šiukšlinė, ruseno miško paklotė. O kur dar tyčia sukelti pavienių pastatų ar – itin dažnai – privačių automobilių gaisrai įvairiose šalies vietose, apie kuriuos kasdien paskelbia policijos įvykių suvestinės...

Tyčinis padegimas – nusikaltimas, kurį policijos pareigūnai vadina viena baisiausių ir mirtingiausių kriminalinio elgesio formų, nes nusikaltėlio lengva ranka paleistos liepsnos sparčiai plinta ir viską naikina savo kelyje. Už tokį nusikaltimą Baudžiamasis kodeksas numato įvairias bausmes, kurių griežčiausia – nelaisvė iki 5 metų. Žinoma, jeigu tik nusikaltimas nepražudė žmonių. O juk būna ir taip – tuomet nusikaltėliui tenka atsakyti už nužudymą.

Padegus žuvo 6 žmonės

Bene pats šiurpiausias toks tyčinis padegimas nusikaltimų istorijoje yra daugiabučio namo gaisras Vilniuje, Žirmūnų gatvėje, pašiurpinęs Lietuvą šventinę dieną – 2007-ųjų kovo 11-ąją. Šio nusikaltimo įvertinimo atomazgos laukiama iki šiol.

Tuomet per gaisrą devynių aukštų name, kuriame yra 108 butai, žuvo net 6 žmonės, o 22 buvo sužaloti.

Tik po 7 metų, 2014-ųjų pabaigoje, tyrėjams pavyko išsiaiškinti, kad šį gaisrą galėjo sukelti namo gyventojas Artūras D. (dabar 41 m.). Įtariamasis kaltę iki šiol neigia, tačiau teisėsaugininkai mano priešingai ir laiko vyrą suimtą jau trečius metus, o teismas savo galutinio žodžio šioje itin didelės apimties byloje dar netarė. Tarp daugiabučio namo tyčinio padegimo versijų yra ir piromanijos versija – kai padegėjas yra ligonis, valdomas liguisto potraukio padeginėti. Žinoma, tikrąsias šiurpaus gaisro priežastis turi nustatyti teismas.

Įsisuko į pajūrį

Apie liguistą potraukį padeginėti, kai, padegus ir pamačius siautėjančią bei plintančią liepsną, esą patiriamas malonumas, prakalbo ir neseniai Klaipėdos policininkų sučiuptas Klaipėdos rajono gyventojas Šarūnas K. (18 m.). Jis dabar įtariamas dėl saugomų teritorijų, saugomų gamtos objektų sunaikinimo ar suniokojimo ir dėl svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu.

Gaisrai šį kraštą šiurpino gegužę. Pirmiausia (vieną savaitgalį) liepsnos siautėjo Neringos savivaldybės teritorijoje: popietę kilo gaisras keliose Nidos vietose – ugnies apimtame 12 arų plote Urbo kalno prieigose ugnį teko malšinti net devyniuose židiniuose: prie švyturio, prie apžvalgos bokšto. Kitos dienos vidurdienį gaisrai ten pat pasikartojo. Juos gesinti padėjo ir pilietiški gyventojai bei poilsiautojai.

Miškas degė šešiose vietose, kai kurios jų viena nuo kitos nutolusios per puskilometrį. Todėl atmesta versija, kad ugnį, įsiplieskusią vienoje vietoje, į kitas vietas nešiojo stiprokas vėjas. Keliasdešimčiai ugnies tramdytojų pavyko gana greitai užgesinti liepsnas, todėl labai didelių nuostolių išvengta – išdegė miško paklotės plotai, apanglėjo kai kurie medžiai.

Gesinant šiuos gaisrus, buvo girdėti kalbų apie šiose apylinkėse prieš pat gaisrus pastebėtą jaunuolį, kuris esą elgėsi keistai, tačiau jo pėdsakų neaptikta.

Naktį po gaisrų Nidoje ugniagesiai turėjo skubiai darbuotis ir Klaipėdos mieste, kur degė Melnragės miškas. Per porą valandų čia išdegė miško paklotė ir pušaitės 25 arų plote.

O lygiai po savaitės keli gaisro židiniai atvirose teritorijose vėl buvo užfiksuoti Klaipėdoje. Ugniagesiai ankstų rytą skubėjo į Savanorių gatvę, o vakare – į kelias gaisravietes prie Onkologijos klinikos. Degė žolė, miško paklotė.

Galiausiai tos dienos naktį liepsnos Klaipėdoje jau kabino buvusią kino studiją, pastaruoju metu virtusią užuovėja benamiams. Čia atvykę pareigūnai rado juos iškvietusius 20-mečius vaikiną ir merginą. Šie nurodė, kad gaisrus vis sukelia jų 18-metis bičiulis Šarūnas K. Šis mat buvo pasipasakojęs porelei ir apie jo sukeltus gaisrus Nidoje, ir apie potraukį padeginėti.

Įžūlus jaunas virėjas

Tą pačią naktį įtariamasis Šarūnas K. buvo sulaikytas jo namuose – buvo ką tik grįžęs iš gaisraviečių. Jis neneigė savo kaltės, dūmais dar buvo prasmirdę jo drabužiai. Tačiau pirminę savo versiją apie liguistą potraukį padeginėti jaunuolis kiek vėliau pakeitė kita – esą padeginėjęs iš susikaupusio pykčio, kad jis, virėjas, neranda gerai apmokamo darbo ir dėl to nuolat konfliktuoja su savo šeima.

Vyksta tyrimas šioje padeginėjimų byloje, tikslinami gamtai padaryti nuostoliai, viršijantys 10 000 eurų, o apkaltintas jaunuolis įpareigotas naktis leisti tik savo namuose ir kol kas yra „žieduotas“ specialia apykoje, leidžiančia pareigūnams kiekvieną minutę žinoti, kur yra šis įtariamas padegėjas. Vaikinas laukia teismo dienos.

Padegė Kryžių kalną

Teismas pasvers ir Velžio miestelio (Panevėžio  r.) gyventojo Juozo Vancevičiaus (73 m.) kaltę balandžio 10-ąją padegus medinius kryžius Kryžių kalne (Šiaulių r.). Dėl to pensininkas nepatingėjo nuvažiuoti per 70 kilometrų (į vieną pusę) nuo savo namų iki apgalvoto tikslo.

Šiaulių prokuratūra neseniai pranešė, kad savo kaltės dėl tyčinio kryžių padegimo neneigiantis – atvirkščiai: po gaisro Kryžių kalne pats apie tai pasiskelbęs ir policijai, ir žiniasklaidai – J. Vancevičius yra psichiškai sveikas, tai yra pakaltinamas, ir turi atsakyti už savo veiksmus. Tokią išvadą pateikė teismo psichiatrijos specialistai. Nustatyta, kad šis žmogus, įžiebdamas gaisrą Kryžių kalne, nesirgo jokiu lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos.

Po gaisro vyras 20 parų buvo suimtas, o po to paleistas į laisvę, tik pasirašė pasižadėjimą niekur neišvykti.

Panašu, kad J. Vancevičius vengti teismo nė neketina, nes padegimu Kryžių kalne jis ir siekė atkreipti visų dėmesį į savo nuomonę: pensininkas skelbia, kad Lietuvoje nėra jokio teisingumo, o šalies teisėsaugininkai ir pati šalies prezidentė dirba aplaidžiai ir neveikliai – nesirūpina paprastu žmogumi.

Siekė būti išgirstas

Apie 10 metų įvairias šalies institucijas laiškais ir skundais dėl savo (ir ne tik) problemų krutinantis J. Vancevičius, anot paties, dar iš anksto buvo perspėjęs net ir pačią šalies prezidentę, kad savo vidinį nepasitenkinimą tvarka Lietuvoje jis išlies gaisru Kryžių kalne. Tačiau niekas nemanė, kad taip ir bus. Bet žmogus balandžio 10-osios rytą išties atvyko automobiliu į Kryžių kalną ir apie pusę dešimtos padegė (numetė degalais sumirkytą skudurą) kelis medinius kryžius, nuo kurių liepsna plito tolyn. Tuo metu Kryžių kalne vaikščioję keli smalsuoliai pastebėjo ugnį ir iškvietė ugniagesius.

Dėl to, kad padegė kryžius, Šiaulių apskrities policijos laikinajam vadovui Ramūnui Sarapui telefonu pranešė ir pats J. Vancevičius. Jis, anot R. Sarapo, rišliai ir logiškai išdėstė, kodėl taip pasielgęs.

Laimė, gaisras Kryžių kalne nespėjo stipriai išplisti, nes gelbėtojai atvyko greitai. Pasidarbavę jie teigė, kad išdegė mediniai kryžiai maždaug 10 kvadratinių metrų plote.

Nors pensininko laukia teismo bausmė, jis teigia nesigailintis „išėjęs į viešumą“ ir pranešęs tautai, jog „labai serga prokurorai ir teismai“, nes tik to ir siekęs. Žmogus aiškino, kad baigėsi jo kantrybė tylėti apie patirtas nuoskaudas, kai jis pralaimėjo keletą metų nagrinėtą bylą teisme prieš Panevėžio rajono savivaldybę – esą ši liko nesumokėjusi jam, autobuso vairuotojui, 80 000 litų (per 23 000 eurų) atlygio už keleivių vežiojimą.

Savo nuoskaudai išrėkti J. Vancevičius pasirinko keistą formą – ugnį. Vyras teigė, kad Kryžių kalną liepsnoms numatė specialiai – rinkosi garsų objektą, laikomą netgi šventa vieta.

Ir luošina, ir žudo

Laimė, kad per gaisrą Kryžių kalne nenukentėjo žmonės. Tiesa, J. Vancevičius to ir nesiekė. Tačiau Lietuvoje ne kartą buvę garsiomis tapusių bylų, kai padegėjai buvo teisiami net ir už tyčinį žmogaus padegimą (vieni – liepsnomis, kiti – sieros rūgštimi).

Štai „Akistata“ yra ne kartą pasakojusi apie pusamžės alytiškės suluošinimą sieros rūgštimi, kuria savo žmoną 2013-aisiais tyčia „pavaišino“ jos pavydus sutuoktinis, taip pat – apie jaunos kaunietės amžinas bėdas, kai merginos kūną (ypač – veidą) 2011-aisiais nudegindamas subjaurojo jos atstumto vyro pasamdytas bendras.

Kai ugnis buvo panašių pavyduolių ir keršytojų ginklas prieš moteris, Lietuvoje būta net ir žūčių – kaltininkai buvo nuteisti už nužudymą.

Dar viena grupė padegėjų – tai nusikaltėliai, liepsnomis siekiantys sunaikinti ar paslėpti ką tik įvykdyto žiauraus nusikaltimo pėdsakus. „Akistata“ neseniai rašė apie teismo nuosprendžio sulaukusius du vyrus, 2015 metais Vilkaviškyje apiplėšusius pensininką ir padegusius jo butą – kilusiame gaisre paliktas sumuštas bejėgis nelaimėlis ir pražuvo. Kitas toks nusikaltimas – 2013 metais Dembavoje (Panevėžio r.) dviejų pagrobėjų ir žagintojų padegtos mašinos bagažinėje tyčia pražudyta 17-metė...

Ugnis – teroro aktas

O štai Marijampolėje „kitokie“ tyčiniai padegėjai dar 2011 metais liepsnomis tiesiog gąsdino šio miesto gyventojus ir taip neva keršijo teisėsaugininkams, norėdami parodyti, kad šie yra bejėgiai prieš organizuotus nusikaltėlius. Tų metų sausio 12–13 naktį Marijampolėje kone vienu metu degė 7 lengvieji automobiliai – jie buvo padegti skirtingose miesto gatvėse.

Tik vėliau buvo nustatyta, kas tai padarė, kaip organizuotai buvo pasirengta minėtiems nusikaltimams, ir teisiamųjų suole atsidūrė 10 marijampoliečių. Visi jie yra nusikalstamos Jakštų gaujos, aktyviausiai veikusios 1990–1993 metais, nariai. Bylą iki šiol dar nagrinėja Kauno apygardos teismas – didelė bylos apimtis ilgina laiko tarpą iki nuosprendžio. Šioje byloje kaltinimai teisiamiesiems vadinami neįprastai – dėl teroro akto.

Ugnis nebevaldoma

Tai ir rodo, kad tyčiniai padegėjai yra ne tik piromanai (ligoniai, savotiškai vergaujantys liepsnai), bet ir įvairaus plauko nusikaltėliai.

Visų rūšių padegėjai yra labai pavojingi aplinkiniams, visuomenei. Mat, anot teisės psichologų, pats padegėjas automatiškai tampa tik įrankiu. Kodėl? Juk asmuo, naudojantis peilį, šautuvą ar kurį nors kitą žalojantį ginklą, gali rinktis, ką sužalos ir kaip stipriai, o padegėjas, sukėlęs liepsną, savaime nusileidžia ugnies jėgai. Ugnis pati apsprendžia savo kryptį, priklausomą nuo aplinkos, ji jau nėra valdoma paties padegėjo – asmens, kuris ją sukūrė. Tai ir verčia tyčinius padegimus vadinti viena iš pačių baisiausių ir mirtingiausių kriminalinio elgesio formų.

Tik faktai:

Policijos ir teisės psichologų duomenimis, padegimo elgsena žymiai būdingesnė vyrams nei moterims, o jų amžius – 21–25 metai.

Didesnė dalis padegėjų yra menko išsilavinimo, gyvena ne šeimoje (yra nevedę arba išsituokę).

Padegėjams neretai būdingi psichikos sutrikimai; dažniausiai nustatomas protinis atsilikimas, šizofrenija, asmenybės sutrikimai ir priklausomybė nuo alkoholio.

Ketvirtadalis ištirtų padegėjų buvo pripažinti nepakaltinamais dėl psichikos sutrikimų, o beveik pusė padegėjų padegimo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio.

Irena ZUBRICKIENĖ