Visas „valstietiškas“ rinkimų garas mažinti pajamų nelygybę Lietuvoje Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano vamzdeliais tvarkingai atvestas iki žaislinio švilpuko. Maža to – nauji planai panašesni į manipuliaciją žmonių nuomone ir skaičiais, o ne į realų norą imtis reformų.

Baltoji Afrika

Premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė pagaliau paskelbė veiksmų planą, kaip įgyvendins savo programą, į kurią tiek vilčių sudėjo šalies valdžią į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rankas prieš 4 mėnesius atidavę rinkėjai. Tiesa, kol kas visuomenė gali susipažinti tik su Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano projektu. Jis dar nepatvirtintas, o tai reiškia, kad spręsti apie tai, kaip šis ministrų kabinetas bandys pakeisti Lietuvos gyvenimą per artimiausius 4 metus, dar ankstoka. Ypač turint mintyje, kad dar pirmadienį „valstiečių“ koalicijos partneriams pristatytame plano projekte buvo užsiminta apie naują – solidarumo – mokestį „viršutinei didelių pajamų daliai“, kuris galėtų būti įvestas įvertinus jo tikslingumą.

Šis siūlymas kartu su kitomis pirminiame projekte išvardytomis naujovėmis viešojoje erdvėje sukėlė didelį šurmulį, nors tarsi ir neturėjo stebinti. Juk Lietuva pagal gyventojų pajamų nelygybę 2015 m. buvo Europos Sąjungos rekordininkė, užėmusi gėdingą pirmą vietą ir pralenkusi tokias ES šalis, kaip Bulgarija ir Rumunija. 20 proc. daugiausiai uždirbančių Lietuvos gyventojų pajamos nuo 20 proc. mažiausiai uždirbančių skiriasi 9 kartus. Tai reiškia, kad Lietuvos valdžia, formuojanti valstybės socialinę ir ekonominę politiką, šiuo požiūriu turėtų geriausiai jaustis net ne Lotynų Amerikoje, o kur nors Afrikoje. Juk pagal pajamų nelygybę jau atsiliekame nuo tokių Lotynų Amerikos šalių, kaip Urugvajus ir Venesuela. Kokie hugo čavesai (Venesuelos vadovas, šalyje sukėlęs ekonominį chaosą – red. past.) Lietuvoje taip nuvarė prestižiniams ES ir NATO klubams priklausančią šalį, kad pagal pajamų nelygybę tapome baltąja Afrika Europoje?

Stiprins galias

Na, bet žvelkime į priekį, tiek jau to su ta atsakomybe, nes pagal Lietuvoje įsikerojusią paprotinę teisę atsakyti privalo vagiantieji vištas, o ne milijonus. Ką su „Baltąja Afrika“ prie Nemuno ketina daryti S.Skvernelio Vyriausybė? Kadangi situacija drastiška, atrodytų, kad ir Vyriausybės priemonės sumažinti pajamų nelygybę bus drąsios ir griežtos. Kaipgi – juk tai profesionalų Vyriausybė! Mįslingas „solidarumo mokestis“ iš pažiūros buvo viena iš tokių siūlomų priemonių, tačiau per porą dienų jis pradingo iš naujausio projekto varianto. Klausimas, kodėl anksčiau buvo, o dabar prapuolė, atrodo, taip ir liks neatsakytas.

Užtat dėl kai kurių kitų dalykų, kuriuos Vyriausybė įtraukė į savo plano skirsnį, skirtą skurdui, socialinei atskirčiai ir pajamų nelygybei mažinti, klausimų visiškai nekyla. Pavyzdžiui, dėl darbo užmokesčio pasiskirstymo, dinamikos analizės ūkio sektoriuose ir viešos diskusijos apie tai skatinimo. Numatyta, kad tokia diskusija bus skatinama iki šių metų ketvirtojo ketvirčio. Tai labai gerai, dabar pats laikas diskutuoti, nes iki metų pabaigos iš Lietuvos išnyks dar viena Marijampolė. O juk tie žmonės dar gali suspėti padiskutuoti! Klausimų nekyla ir dėl Vyriausybės planuojamo derybinių darbuotojų galių didinimo keliant darbuotojų atstovų kompetenciją. Tikra tiesa: lietuviški atlyginimai iš dalies maži todėl, kad darbuotojų atstovams trūksta kompetencijos derybose su darbdaviais! Štai kodėl minimalią algą Lietuvoje – 380 eurų iki mokesčių – gauna 236 tūkstančiai darbuotojų, tiesa, dalis jų net mažiau. Patikėkime profesionalais: pirmiausia reikia didinti derybinę galią.

Pavydo mokestis

Ekonomistė Rūta Vainienė skeptiškai vertina politikų iniciatyvas įvesti progresinius mokesčius, kuriais būtų siekiama mažinti socialinę atskirtį. Pasak jos, sprendžiant iš valdžios užuominos apie „solidarumo mokestį“, jį reikėtų vadinti progresiniu. „Kasmet iškeliama iniciatyva, kad galbūt reikėtų progresinio tarifo, ir kasmet ji susilaukia labai daug argumentų „prieš“. Pirma, gyventojų pajamų mokestis (GPM) net su standartiniu 15 proc. tarifu yra solidarumo mokestis, nes turtingieji absoliučia suma daugiau sumoka. Antra, įmokos „Sodrai“ yra patys tikriausi solidarumo mokesčiai, jie visiškai progresiniai, nes išmokų daliai taikomos „lubos“. Ir sveikatos draudimo mokestis yra progresinis, nes jei žmogus gauna daug pajamų ir sumoka daug, bet neserga – tai irgi pats tikriausias solidarumo mokestis. Taigi, jau yra trys solidarumo mokesčiai, jeigu dar padarytų vieną progresinį tarifą daugiau uždirbantiesiems, tai visiškai demotyvuotų daugiau dirbti, daugiau užsidirbti“, – sakė ekonomistė „Valstiečių laikraščiui“.

R.Vainienė pasiūlė pažvelgti į šią problemą iš mažas pajamas gaunančių žmonių pusės. „O kas jiems iš to, kad daugiau uždirbantieji mokės daugiau mokesčių? Nieko! Visiškai nieko! Jų algos dėl to nepadidės, nebus daugiau ir socialinių paslaugų. Biudžetas juk deficitinis, ir didesnės įplaukos paskęs bendrame katile. Sakyčiau, vadinamasis solidarumo mokestis būtų labiau pavydo mokestis, nes tiems žmonėms, kurie gauna mažas pajamas, turėtų rūpėti, kad jie uždirbtų daugiau, o ne kad kiti gautų mažiau“, – pridūrė ekonomistė.

Mėgsta manipuliuoti

Ekonomistas Vytautas Žukauskas, Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas, primena, kad jau dabar daugiau uždirbantys žmonės santykinai suneša daug didesnę viso biudžeto dalį. „15 proc. pagal darbo sutartis dirbančių ir daugiausia uždirbančių žmonių Lietuvoje suneša apie pusę visų GPM įplaukų į biudžetą. Likę 75 proc. dirbančiųjų pagal darbo sutartis – kitą pusę. Taigi, nuomonė, kad tie, kurie uždirba daugiau, prie biudžeto pildymo neprisideda daugiau nei tie, kurie uždirba mažiau, yra neteisinga“, – sakė jis.

V.Žukausko teigimu, progresinių mokesčių idėja visada atsimuša ne tik į politinės valios, bet ir į tam tikrą ekonominės logikos sieną. Esą kai imama svarstyti, o kam gi įvesime progresinį mokesčio tarifą, tampa aišku, kad tarp žmonių, dirbančių pagal darbo sutartis, tų, kurie uždirba daugiau nei 1 500 eurų, yra vos keli procentai. „Tam, kad progresinis pajamų mokestis iš tikrųjų reikšmingai padidintų biudžeto pajamas, kartelė, nuo kurios reikėtų didinti tarifą, turėtų būti labai žema, vos ne 1 000 eurų iki mokesčių ar dar mažiau. Tada kalbėtume jau ne apie turtuolius, o apie viduriniąją klasę. Lietuvos darbo rinkoje nėra kokių nors turtuolių, kuriuos papildomai apmokestinę galėtume surinkti daug pajamų. Kai politikai pabando paskaičiuoti, kuriai daliai dirbančiųjų reikėtų mokesčius padidinti, pamato, kad iš esmės tai tik krokodilo ašaros. Didelių pajamų nebus, nukris investicinis patrauklumas“, – sakė V.Žukauskas. Jis atkreipė dėmesį, kad politikai mėgsta manipuliuoti solidarumo sąvoka. „Mokesčių sistemoje ji yra gana ciniška. Solidarumas – tai vertybė, tai noras užjausti kitus, kuriems sekasi sunkiau, ir jiems padėti. Bet tai vertybė tol, kol mes patys renkamės, būti ar ne solidariems. O koks gali būti solidarumas, jeigu jis – priverstinis?“ – svarstė pašnekovas.

Turėtų būti gėda

Romas Lazutka

Ekonomistas Romas Lazutka, Vilniaus universiteto profesorius, atkreipė dėmesį, kad tam tikri pajamų mokesčių laipteliai yra visose civilizuotose šalyse. Kai kuriose trys, kitose – keturi ar penki. „Nuo skirtingos pajamų dalies renkamas tam tikras mokesčio procentas. Lietuva, kaip ir dar kelios pokomunistinės Europos šalys, šito neturi. Toks mokesčių instrumentas Lietuvoje ideologizuojamas, priskiriamas prie socialdemokratų, o gal ir išvis komunistų, praktikos, nors iš tikrųjų tai yra techninis mokesčių struktūros dalykas, naudojamas šalyse, kuriose nebuvo nei komunizmo, nei bolševizmo, kurias valdo ir kairieji, ir dešinieji“, – sakė profesorius. Pasak jo, vienodas 15 proc. GPM tarifas yra juokingas, nerasime civilizuotos šalies, kur IT specialistas, gydytojas, įmonės vadovas mokėtų tik 15 proc. nuo visų savo pajamų. „Visur paprastai iki vidutinės algos pajamų bus 15 proc. tarifas, jei daugiau – 20 ar 25, o nuo viršutinės pajamų dalies – 35 ar 40 proc. Nereikia gąsdintis: ką reikštų 20 proc. GPM tarifas tiems, kurių alga yra didesnė nei, tarkime, 3 tūkst. eurų? Jeigu jo pajamos – 4 tūkst. eurų, nuo paskutiniojo tūkstančio jis mokės ne 15, o 20 proc. Tai reiškia, kad jam mokesčių našta padidės 50 eurų. Ar tai pasaulio pabaiga? Ar tai Lietuvos sužlugdymas ir investicijų atbaidymas? Juokinga ir kvaila. Tiems, kurie kelia triukšmą, kad Lietuvoje apskritai negali būti progresinių mokesčių, tiesiog turėtų būti gėda“, – sakė R.Lazutka.

Su kuo solidarizuojamės?

Aušra Maldeikienė, ekonomistė, Seimo narė

Ar solidarumo mokestis padėtų sumažinti socialinę atskirtį ar ne, galima atsakyti tik žinant jo turinį. Žodis „solidarumas“ neatskleidžia, kas su kuo turi solidarizuotis. Šiuo metu neturtingieji, kurie gauna minimalią algą ir moka 20 proc. nuo jų pajamų siekiančius mokesčius (įskaitant „Sodrą“), iš tikrųjų solidarizuojasi su milijonieriais, tarp jų ir Ramūnu Karbauskiu. Padeda jiems toliau klestėti vykdant savo verslus ir mokant mažus mokesčius. Mes šitą matome. Čia toks solidarizavimasis, tik iš apačios į viršų. Apačios supranta, kad Dievas yra geras ir davė joms vergvaldį, kuris nori duoti jiems duonos. Bet galima solidarizuotis taip, kaip įprasta pasaulyje: kada viršutinysis sluoksnis supranta, kad žmonės, Lietuvoje gaunantys, tarkime, iki 500 eurų per mėnesį, tiesiog nelabai gali išgyventi, taigi, nelabai gali ir tų mokesčių mokėti. Aš suprasčiau, jei mums solidarumas reikštų, kad žmonės, kurių metinės pajamos viršija, tarkime, 100 tūkst. eurų, mokėtų didesnio tarifo mokestį, negu tie, kurių metinės pajamos yra iki 6 tūkst. eurų. O dabar mes kalbame apie nieką.

Jau 25 metai žmonėms Lietuvoje aiškinama, kad solidarumas yra tada, kai tu supranti, kaip sunku verslininkui sukurti tavo darbo vietą, ir nieko jo neprašai, nes jis jau ir taip kentėjo. Štai Austėja Landsbergienė pasakoja, kaip sunku darželyje. Grupėje 15–20 vaikų, kiekvieno tėvai sumokėjo po 550 eurų, savivaldybė davė pinigų. Tarkime, vienos grupės vertė įmokomis siekia 12 tūkst. eurų. O mokytojai geriausiu atveju į rankas gauna apie 450. Tai kas su kuo solidarizuojasi? Ponia Austėja keliauja po pasaulį ir iš visur „Facebook“ pranešinėja naujienas apie švietimą. Tad aš suprantu, kad mokytojos solidarizuojasi su geresniu ponios Austėjos išsilavinimu.