Jolanta Aleksa iš Žvikelių kaimo (Punsko valsčius, Lenkija) sūrių gamybos patirties sėmėsi Italijoje ir Lietuvoje. Nors ji jau sukaupė 20 metų darbo patirtį, vis dar stengiasi tobulinti įgūdžius. Sūrininkė dabar savo produktus siūlo ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Praktika pas mamą

Jolanta pirmuosius sūrius suspaudė jaunystėje, gyvendama tėvų namuose, kaime netoli Marijampolės. Naminių sūrių gamybos paslaptis jai perdavė mama. Ši patirtis suvalkietei labai pagelbėjo, kai ji atitekėjo į Punsko valsčių ir apsigyveno Lenkijos lietuvių ūkininkų šeimoje Žvikelių kaime (10 kilometrų nuo Punsko). Ūkininkė neneigė, kad iš pradžių nebuvo lengva svetimoje vietoje, vis namo pas mamą važinėdavo.Kai susilaukė vaikų – dviejų sūnų ir dukros, pamažu įsitvirtino Punsko krašte. Imtis ūkiškų darbų vertė ir sumenkusi vyro mamos sveikata. Tada ji ir prisiminė sūrių gamybą.

Darbus dalijasi

Jolanta su vyrė kūrėsi turėdami 15 hektarų žemės, pastatus ir dvi karves, kurias pradžioje melžė rankomis. Vėliau nusipirko trečią, o šiemet Aleksų ūkyje jau mūkia penkios melžiamos karvės. Iš pamelžto pieno šeimininkė prigamina įvairių sūrių – džiovintų su kmynais arba su česnakais, taip pat keptų, brandintų ir nebrandintų, sumuša naminio sviesto. Moteris sako, kad darbo valandų neskaičiuoja, nes dirba sau – nuo ryto iki vėlyvo vakaro.

Tėvai į ruošą įtraukia ir ūgtelėjusius vaikus, švelniai spaudžia juos prie darbo. Du vyresni sūnūs melžimo aparatu išmoko pamelžti karves. Jų pagalba ypač reikalinga, kai jai tenka išvažiuoti į muges. Tuomet sūnūs talkininkauja tėčiui prie melžimo, o dukra padeda mamai prekiauti. Šeimos vyrai, jeigu reikia, varškės patys pasidaro, o prie sūrių gamybos proceso jie nagų nekiša.

„Mano vyras atsakingas už žemės darbus – užtveria ganyklą, nupjauna žolę, suaria žemę ir pasėja“, – džiaugėsi vyro pagalba Jolanta. Ir pridūrė, kad labai reikėtų patalpų sūriams brandinti. Šiuo metu jie svarsto, ar apsimokėtų įsirengti sodyboje esantį akmeninį rūsį, ar atsipirktų investicijos dėl penkių karvių perdirbamo pieno.

Naminis produktas

Sūrininkystė – įdomus amatas, bet sunkus. Sūrių negalima ilgai laikyti dėl trumpo realizacijos laiko. Jei produkto neparduosi, teks vištoms sulesinti. „Neliko nė trupinuko. Dar man taip niekad nebuvę, kad neliktų net sudžiovinto sūrio“, – šypsojosi ūkininkė Jolanta Punsko Žolinės tautodailės mugėje, kur prekiauta kulinarinio paveldo produktais. Sūrių gamintoja

jau planavo kitą išvyką į atlaidų mugę Lietuvoje.

Punskietės teigimu, rinkoje vyrauja saldaus pieno sūriai. Ji ragavusi jų nemažai ir pastebėjusi, kad beveik visų šeimininkių saldaus pieno sūriai vienodo skonio, skiriasi tik jų poskoniai. Lietuvoje saldaus pieno sūrių gaminama įvairiausių – ir su paprikomis, ir su česnakais, žolelėmis. Jolantos manymu, vis dėl to didesnio įdirbio reikia gaminant fermentinius sūrius. Anot jos, pasakiško skonio pelėsiniai sūriai iš ožkų pieno gaminami Dargužiuose. Ji pati ten važiuoja mokytis.

Sūrininkė iš Punsko krašto domisi sūrių maistinėmis savybėmis. Jos teigimu, sūrių žinovai aiškina, kad saldaus pieno sūris yra sunkiai virškinamas. Todėl sveikai valgantys žmonės labai dažnai prašo rauginto pieno sūrio, kuriame išsaugotos gyvos bakterijos. Tokiems sūriams pirmenybę teikia ir ji pati.

Pieninei - per maži

Dauguma Punsko valsčiaus pienininkystės ūkių išveža pieną į pienines. Tokių kaip J.Aleksa, pieną perdirbančių savame ūkyje, – vienetai. Naminius sūrius pagal savo receptūras dar gamina sūrininkai Vižainyje. Buvusiose lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje sūrininkų labai mažai, užtat čia daug naminių šakočių kepėjų.

„Be manęs, dar viena draugė dalį pieno pasilieka perdirbti ūkyje, bet parduoda ir pieninei, nes už pieną Lenkijoje supirkėjai gerai sumoka“, – pasakojo punskietė. Iš jų šeimos ūkio pieno supirkėjai nesuperka – jiems per mažas kiekis.

„Reikia turėti mažiausiai 300 litrų per dvi paras. Tada atvažiuos pienvežis į namus ir paims. Kooperuotis niekas nenori“, – situaciją apibūdino smulkioji ūkininkė.

Didinti karvių bandos negali, nes turi per mažai žemės, kad galėtų plėstis. „Jeigu žemės būtų daugiau, reikėtų didesnių tvartų, tada – gyvulių. Rūpesčių būtų begalė. Aš pripratau prie savo ritmo ir nieko keisti nenoriu“, – teigė namudinio ūkio šeimininkė.

Maitina žemė

Pagrindinis Punsko valsčiaus gyventojų pragyvenimo šaltinis – žemės ūkis. Savo ūkius čia yra įregistravę 685 ūkininkai. Juose šiuo metu dirba apie 1 120 valsčiaus gyventojų. Punsko valsčiuje plėtojamas ir kaimo turizmo verslas – čia jau įsikūrė 8 kaimo poilsio sodybos.

Privatūs ūkiai apima 94 proc. visų žemės ūkio paskirties plotų. Iš 685 valsčiaus ūkininkų tik 6 užsiima ne žemės ūkio veikla, 49 ūkininkai užsiima ir žemės ūkio, ir kita veikla, o 24 – neužsiima jokia veikla. Žemės ūkyje dirba apie 1 120 valsčiaus gyventojų. Dauguma ūkių verčiasi pienininkyste. Palenkės vaivadijoje, į kurią įeina ir Punsko valsčius, pagaminama apie 25 proc. viso Lenkijos pieno. Punskiečiai pagamintą pieną parduoda Grajevo kooperatinei pieno perdirbimo įmonei.

Per pastaruosius metus tradiciniai Punsko valsčiaus ūkiai restruktūrizavosi. Smulkieji pieno tiekėjai pasitraukė iš pieno gamybos suteikdami daugiau galimybių plėstis stambesniems šeimos ūkiams. Vidutinio valsčiaus ūkio plotas – 17,5 ha.

Svarbi Punsko valsčiaus ūkio šaka yra žemės ūkio produktų supirkimas ir perdirbimas. Punske veikia 2 skerdyklos, mėsos perdirbimo įmonė, malūnas, 2 kepyklos ir konditerijos gaminių įmonė. Jos gamina tradicinius lietuviškus ar Lietuvos–Lenkijos pasieniui būdingus gaminius, kurie yra parduodami aplinkinėse vietovėse bei Suvalkuose, Balstogėje.

Kaimas traukiasi

Algis Vincas Pečiulis, ūkininkas iš Šlynakiemio

Mūsų kaime žmonės dirba žemę, bet kasmet lieka vis mažiau ūkių. Jie stambėja – iš smulkiųjų didesni paima žemę. Mažiems per sunku išsilaikyti. Buvo didelis mūsų kaimas – apie 70 ūkininkų, bet pusės jau neliko. O juk neblogi ūkiai buvo – didelės šeimos iš to išgyveno. Dabar iš kai kurių sodybų tik akmenys belikę.

Mano dukra Dalytė Jakštinskienė dar ūkininkauja kaime, anūkas, kuris nors ir mokosi, bet savo ūkį jau taip pat turi. Neatsisakau dar ūkiškų darbų ir aš pats, su sūnumi viską dirbame kartu. Dar ne taip seniai jis laikė pienines karves, o dabar sunaikino – mėsinius gyvulius augina, nes aplink mus žemės kalvotos.

Kai nuvažiuoju į Lietuvą, tai man taip gražu lygumos – aplink Marijampolę lygūs apsėti laukai. Pas mus to nėra.

Daugėja turizmo

Vytautas Slovikas, punskietis

Dauguma mūsų krašte gyvena iš žemdirbystės, augina pienines arba mėsines karves. Neapsimoka ūkininkams namuose perdirbti pieno. Vien jo išlaikymas – sudėtingas dalykas. O kur panaudoti atskirtą grietinę? Gaminantiems sūrius nuo surūgusio pieno pakaitinimo sėkmės labai daug priklauso – daug terliojimosi. Todėl ūkininkai viską išveža į pienines.

Keli mūsų valsčiaus ūkininkai dar kiaules augina. Bet per kiaulių marą mažuosius, kurie laikė po 5–10 kaulių, likvidavo. Dabar nustatė tokius reikalavimus ir mokesčius, kad išeina daugiau mokesčių negu pelno už užaugintą kiaulę. Todėl jų ūkininkai jau nebenori.

Mažėjant ūkininkaujančių, mūsų Punsko krašte plinta kaimo turizmas. Dar neseniai prie Seivo ežero nuo plento pusės buvo keli hektarai žemės, tai ją varšuvietis nupirko ir statys viešbutį-turizmo centrą.