Širvintose gyvenančio bičiulio Petro Pociaus bitininkavimo stažas – 63 metai. Jis jį skaičiuoja nuo to meto, kai dar buvo motinos įsčiose. Sulaukęs užtarnauto poilsio, jis visą laiką skiria mėgstamam užsiėmimui, mėgina tobulinti bitininkavimo techniką.

Konservatorius

Laikantis apie tris dešimtis bičių šeimų P.Pocius dažnai suka ratą nuo vieno bityno skyriaus prie kito. Bitininkas vadina save konservatoriumi, nes laiko bites Dadano aviliuose. Tokius avilius jis paveldėjo, tokius gamina ir pats.

Staliaus amato jis išmoko iš tėvo. Širvintų pašonėje esančiame garaže Petras turi visa, ko reikia geram aviliui pagaminti. „Pirktiniai bičių namai nė iš tolo neprilygsta paties pasigamintiesiems, jie tarnauja labai ilgai. Tėvuko gaminti „dadanai“ mano bityne stovi jau apie 80 metų“, –sakė bitininkas.

Vertingas medus

Bites jis laiko nuosavame miške, tiksliau – pamiškėse, tad ratuotosios neša medų iš vertingų augalų. Daugumą jų kaip vaistinius renka žolininkai. Prie pat avilių augantys gauromečiai net dūzgia nuo bičių, kurios itin mėgsta šiuos augalus. Daug nektaro bitės prineša ir iš žydinčių klevų, kitų miško medžių. „Senelis buvo turtingas. Visiems kažką paliko. O kai aš iškeliausiu bitininkauti ten aukštai, anūkui Nagliui paliksiu bites, mišką ir bitininko kostiumą“, – žvelgdamas į pasirengusi talkinti prie bičių anūką pasakė Petras. Pradinėje mokykloje besimokantis Naglis mielai važiuoja su seneliu apžiūrėti bičių, kopinėti medaus. Kadangi vaikams niekas negamina bitininko kostiumų, jam teko pasiūti lininį kostiumą, kad galėtų kartu su seneliu keliauti pas bites. Paklaustas, ar nori būti bitininkas, mažasis nedvejodamas atsakė: „Taip.“ Kodėl gi ne – medus skanus, o ir bičių įgėliai jo negąsdina.

Dvikojės meškos

P.Pocius laiko Bakfasto rasės bites, nes jos, anot jo, yra ramios ir darbščios. „Vidurvasarį galiu prie avilių eiti be kostiumo, iki pusės nuogas. Bitės nekreipia dėmesio, daro tai, ką joms reikia. Rudeniop žinoma taip nepamandravosi. Tik blogai, kad baigiantis sezonui Bakfasto bitės mėgsta plėšikauti“, – sakė nukeldamas avilio dangtį pašnekovas. Atidarius jį, laukė staigmena – iš avilio buvo dingę du koriai. „Ne pirma tokia vagystė mano bityne. Ateina dvikojė meška ir pasiima tai, kas jai nepriklauso. Akivaizdu, kad vagis turi supratimą, kaip elgtis atidarius avilį. Vadinasi, jis arba bitininkauja, arba kažkada tuo užsiėmė. Labai nesmagu, kai randi apiplėštus avilius. Ne kartą jie buvo išvartyti. Matyt, kažkam neįtikau“, – sakė bitininkas. Gal bėda ta, kad aviliai stovi nuosavo miško žemėje, bet prie lauko keliuko, kuris net žemėlapyje nepažymėtas.

Derlius nedžiugina

Baigiantis liepai P.Pocius negalėjo pasidžiaugti geru medunešiu. Vėlyvas pavasaris ir sausa vasaros pradžia lėmė, kad bitės neturėjo kada ir iš kur atsinešti nektaro. Jis viliasi, kad daugiau medaus jos prineš iš grikių. Jų laukai plyti netoli bityno. „Kai žydėjo avietės, buvo karšta ir sausa. Nektaras išdžiūvo, tad bitės negalėjo jo gauti“, – sakė pašnekovas. Naudojantis parama gautas naujas elektrinis medsukis kol kas dar neišbandytas. Nėra tiek medaus, kad galima būtų užpildyti visą medsukį. Nedideliam „derliui“ sudoroti jis naudoja seną ranka sukamą medsukį.

Paskutinis prašymas

Bitininkas renka žiedadulkes ir bičių duonelę. Šią bičių produkciją mielai perka norintieji išsiversti be vaistinėse parduodamų papildų, nes žiedadulkėse ir bičių duonoje yra dauguma žmogaus organizmui reikalingų vitaminų ir mikroelementų. Pavasarinį medų pardavė po 6 eurus už kilogramą. Realizuoti medų P.Pociui padeda sūnus Deividas. „Turguose neprekiaujame, daugiausia medaus parduodame mugėse. Turime ir nuolatinių klientų. Nemažai medaus reikia midaus gamybai. Daug jo išvaišinu per muges, kitas šventes. Viena ponia sakė, kad, Dievuliui pašaukus į tolimą kelionę, prieš mirtį turėtų vieną prašymą – išgerti gurkšnelį mano gaminto midaus“, – linksmai pasakojo bitininkas.

Mėgsta ramybę

Bičių motinas bitininkas keičia kas trejus metus. Perka jas iš prie Prienų įsikūrusio bičiulio. Už vieną bitininkai pasiruošę mokėti apie 15 eurų. Tokių pinigų negaila, nes gera bičių motina per trejus metus atidirba tą sumą. Ji juda dieną naktį, deda kiaušinėlius. Ant avilio sienų Petras užrašo, kada keitė motiną, kiek medaus išėmė. Pašalinis žmogus nė norėdamas negalėtų suprasti, kas buvo daryta apžiūrint avilius. „Aš nemėgstu bičių be reikalo trikdyti. Visada, kai lendi į avilį, pakilnoji korius, bitės patiria didelį stresą. Paskui jos turi susitvarkyti, nusiraminti, grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo. Dažnai tik pakėlęs dangtį galiu pasakyti, kas darosi avilyje. Jei koriai siuvami gražiai, tvarkingai, vadinasi, viskas gerai, nėra ko kištis į bitelių gyvenimą“, – sakė bitininkas. Žolės prie avilių jis specialiai nešienauja. „Bitėms aukšta žolė netrukdo, o bitininkas taką iki avilių visada prasimina. Jei nėra tako, vadinasi, prastas bitininkas“, – tikino Petras.

Paprastas sprendimas

Per praėjusią žiemą P.Pocius prarado tik porą bičių šeimų. Vieną pražudė erkės, kitai pritrūko maisto. „Regis, esu patyręs bitininkas, bet visko būna. Bitėms sirupą verdu pats. Važiuoju į Marijampolę ir perku nevalytą cukrų. Jis brangesnis, bet kokybiškesnis už rafinuotą, kurį išgaunant naudojamos tam tikros medžiagos, galinčios pakenkti bitėms. Geriau nerizikuoti“, – sakė bitininkas. Kai atvažiavome į kitą bityno skyrių, Petras pasidžiaugė, kad medaus daugiau. Išėmęs keletą korių, parodė, kaip lauko sąlygomis suka medų. Sprendimas paprastas – reikia atsivežti medsukį ir pasistatyti palapinę. „Ji turi būti su tinkliuku, kad negalėtų įlįsti bitės ir vapsvos. Aš turiu labai smagią, nei didelę nei mažą, palapinę, kurią galiu naudoti ne tik sukdamas medų, bet ir prekiaudamas mugėse“, – montuodamas atramas pasakojo bitininkas. Kartu su anūku jis netruko parodyti, kaip greitai išsuka medų. Senelis jaunąjį bitininką turėjo net stabdyti, kai šis įsismagino sukti medsukio rankeną. Paragavę „garuojančio“ šviežio vasaros medaus, įsitikinome, kad jis saldus ir aromatingas, o bitininko darbas – labai nelengvas.