Jeigu policija lipa ant kulnų, reikia jai keršyti! Ir keršyti taip, kad policininkai turėtų kuo daugiau darbo, o visuomenė būtų apimta baimės ir panikuotų! Maždaug tokią taisyklę dar 2011-ųjų pradžioje sugalvojo garsios Marijampolės nusikalstamos grupuotės – Jakštų – „autoritetai“ ir kurį laiką turbūt labai džiaugėsi savo gudrumu, mėtydami pėdas. Tačiau trumpalaikis džiaugsmas – tai ne pergalė kare su policija. O Jakštai, dėl tos keršto „akcijos“ pavadinti teroristais, iki šiol tebeklaidžioja po „valdiškus namus“.

Lietuvos baudžiamasis kodeksas (BK) skelbia, kad kaltu dėl terorizmo teismo pripažintas asmuo gali būti nuteistas kalėti net ir iki gyvos galvos. Bet iš tiesų taip yra tik kai kuriose užsienio šalyse (beje, ir Lietuvai netolimose). Lietuvoje dėl teroro teisiama itin retai, ir tokie įvykiai, rodos, apsiėję be žmonių aukų. Be to, mūsų šalies aukštesniosios instancijos teismai – kone taisyklė – žemesniosios pakopos teismo nuteistus teroristus vėliau dėl teroro akto išteisina. Taigi teismų praktika dėl teroro akto Lietuvoje yra skurdi – tai pripažįsta ir patys teisėsaugininkai.

O kas yra tas teroras? Kalbininkai aiškina, kad tai „baimės būsena, visaapimantis neišvengiamos grėsmės jausmas“, siejamas su panika, sąmyšiu, neviltimi; „teroras – politinių priešininkų slopinimo politika, palaikoma smurto ir prievartos priemonėmis“.

Galbūt todėl, kad iki šiol Lietuvoje teroristais teisėsaugininkų vadinti asmenys dažniausiai nebuvo susiję su politika, pastarieji vėliau gana nesunkiai nusikratė teroristų etiketės.

Mūsų BK teroristais vadina asmenis, kurie savo nusikalstamais veiksmais – padegimais, sprogimais, šaudymu, nuodijimu, sukeltu potvyniu ir t. t. – naikino ir gadino turtą, sukėlė daugeliui žmonių baimę ir paniką, padarė didelę žalą.

Po Sausio 13-osios laužų

Dar 2011-ųjų sausio 14-osios naktį, greitai po to, kai Lietuvoje ką tik buvo iškilmingai paminėta Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena – rengti minėjimai, gėlėmis puoštos laisvės gynėjų kapavietės, aikštėse kurstyti laužai, Marijampolėje gaisrininkai ir policininkai buvo priversti visą naktį nutrūktgalviškai važinėti po skirtingus miesto mikrorajonus į vis naujas gaisravietes ir gesinti gaisrus bei rinkti įkalčius: mat tuoj po vidurnakčio per 50 minučių kilo net 7 vienodi gaisrai. Visuose degė vien automobiliai daugiabučių namų kiemuose, aikštelėse – grėsė masiniai gaisrai. Mašinos priklausė eiliniams marijampoliečiams. Šie tik sukiojo galvas, pareigūnų operatyviai klausinėjami, ar jiems kas nors grasinęs, ar būta už ką keršyti tyčiniais padegimais.

Iš pradžių dar manyta, kad tai galėjo būti susiję ir su Sausio 13-osios minėjimu, tačiau greitai ši versija atmesta. O vėliau teisėsaugininkai paskelbė, kad po 7 automobilių padegimo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl teroro akto.

Įtariamųjų labai operatyviai buvo sulaikyta nemažai, tačiau ėjo laikas, o įrodyti konkrečių asmenų kaltę Marijampolės pareigūnams nesisekė.

Užbėgant už akių, reikia pasakyti, kad marijampoliečiai teisėsaugininkai tuokart ėjo teisingu keliu ir tuokart buvo sulaikę reikalingų asmenų, tik vis trūko neabejotinų įrodymų.

Nuteisė net 10 Jakštų

Šis tyrimas, kaip atrodė, buvo lyg ir primirštas apie 4 metus. O 2015-ųjų sausį teisėsaugininkai vėl galėjo džiūgauti – Generalinė prokuratūra pranešė, kad tyrimas dėl teroro akto sparčiai pajudėjo į priekį, grupė tų pačių įtariamųjų atsidūrė už grotų iki teismo dienos.

Besibaigiant šių metų sausiui, Kauno apygardos teismas (KAT) galop paskelbė įrodęs, kad 2011-ųjų sausį Marijampolėje automobiliai tuo pačiu laiku išties buvo padegti nusikaltėlių, kurie turėjo teroristinių tikslų – tai yra atkeršyti Marijampolės policijai už esą nekaltai suimtą draugą, pademonstruoti savo galią ir viršenybę prieš policiją ir taip įbauginti visuomenę, neva dėl policijos neįgalumo negalinčią gyventi ramiai, ir paskleisti mieste įtampą, paniką.

Tie nusikaltėliai – tai vienu seniausių Marijampolės nusikalstamo pasaulio autoritetų laikomas Arūnas Jakštas (dabar 53 m.), teismo pripažintas teroro akto organizatoriumi, ir dar 9 jo pagalbininkai bei vykdytojai (dabar 24–31 m.) – Jakštai, kaip juos vadina tyrėjai.

KAT nuteisė visus 10 kaltintų marijampoliečių: įkalinimo bausmes nuo 1 metų iki 4-erių paskyrė penkiems kaltinamiesiems (kai kuriems jų bausmės dydis iškilo dėl ankstesnių nusikaltimų), o kitiems penkiems irgi skyrė nelaisvės bausmes, tačiau jų vykdymą atidėjo 2–3 metams.

Tokios bylos bliūško

Neseniai jau paaiškėjo, kad 7 nuteisti Jakštai, nepatenkinti bausmėmis, nes dauguma jų kaltę ir iki teismo, ir teisme kategoriškai neigė bei tikino tik esantys apkalbų aukos, KAT nuosprendį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui (LApT). Žinoma, tikisi tik palankesnio likimo. Galbūt todėl KAT posėdyje kone visi teisiamieji nuosprendžio dieną demonstravo puikią nuotaiką. Juolab kad nusikaltėliai gerai žino, jog aukštesniosios instancijos teismai bent iki šiol buvo nelinkę pripažinti, kad mūsų šalyje tam tikrus nusikaltimus įvykdę asmenys gali būti vadinami teroristais.

Štai per keletą metų plačiai Lietuvoje išgarsinta klaipėdietė Eglė Kusaitė. Mergina nuo 2009-ųjų buvo kaltinama įkūrusi teroristų grupę ir dalyvavusi šios grupės veikloje, rengdamasi įvykdyti teroro aktą Čečėnijoje – susisprogdinti svarbiame objekte ir taip įbauginti visuomenę. Ko gero, nuo tų metų Lietuvoje ir pradėta daugiau kalbėti apie teroro aktus, o E. Kusaitei „žadėta“ 10 metų nelaisvės. Pirmosios instancijos teismas nutarė įkalinti teroristę 10 mėnesių, tačiau 2016-ųjų pradžioje E. Kusaitė aukščiau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – buvo visiškai išteisinta dėl pasikėsinimo įvykdyti teroro aktą.

2014-ųjų pabaigoje teroristo etiketę nusipurtė ir kupiškėnas Vilmantas Pekarskas (tuomet 24 m.), 2011 metais padegęs du Kupiškio policijos komisariato (PK) kieme buvusius tarnybinius automobilius. Šie sudegė nepataisomai. Kartu buvo pasikėsinta padegti dar kelis PK automobilius, bet staiga užgeso padegamieji užtaisai. 2013 metais Panevėžio apygardos teismas paskelbė, kad kelis kartus teistas V. Pekarskas, įvykdęs teroro aktą prie PK, privalo kalėti 7 metus ir 3 mėnesius. Tačiau sekančiais metais aukštesnysis LApT perkvalifikavo V. Pekarsko veiksmus iš teroro akto į svetimo turto sunaikinimą ir bausmę sumažino iki 4 metų įkalinimo. Teismas paaiškino, kad PK mašinas vyras uždegė asmeniškai kerštaudamas policininkams, o ne teroristiniais tikslais.

Patvirtinti buvus teroro aktą LApT pritrūko įrodymų ir 2007-aisiais. Tuomet šis teismas pamalonino   panevėžietį Tomą Rutkevičių (tuomet 29 m.) – išteisino dėl teroro akto, už kurį jis jau buvo gavęs net 12 metų nelaisvės bausmę, nors paliko nepakeistą nuosprendžio dalį dėl neteisėto sprogmens pagaminimo ir neteisėto parako įsigijimo bei laikymo.

Šio vyro byloje buvo teigiama, kad dar 2005 metais T. Rutkevičius pagamino sprogmenį ir naktį pritvirtino jį kito vyro automobilyje gyvenamojo namo kieme. Kai automobilis pradėjo važiuoti, tik lemtingo atsitiktinumo dėka sprogmenį pastebėjo pats vairuotojas – nelaimė neįvyko.

Karštas lyderio pyktis

Minėtos įtarto teroro istorijos greičiausiai gerai dabar nuteikia ir Marijampolės Jakštus, nuteistus kalėti, tačiau turinčius vilties, kad aukštesniosios pakopos teismai jų likimą pakoreguos.

O pati šios teroro aktu laikomos bylos istorija, kaip neseniai nustatė KAT, yra tokia. 2011-ųjų sausio 7-ąją buvo įvykdytas ginkluotas užpuolimas – iš Rusijos piliečio buvo pagrobta daug pinigų ir 2 automobiliai. Nusikaltimu Marijampolės pareigūnai įtarė ir marijampolietį Audrių B. (tuomet 25 m.). Rusas per akistatą nurodė, kad būtent Audrius B. per apiplėšimą grasino jam peiliu. Marijampolietis buvo suimtas 3 mėnesiams.

Tai sužinoję jo draugai – tarp jų buvo ir Marijampolėje garsus A. Jakštas, daugumos jo bendraminčių ir bendražygių vadinamas Seniu (dėl amžiaus ir nusikaltėlio patirties). Šis įsiuto – skelbė, kad rusą apiplėšė visai ne Jakštai. O įsiutęs A. Jakštas davė nurodymą savo „pavaldiniams“ vienu metu padegti kelis automobilius skirtingose Marijampolės vietose. Ir taip daryti ne kartą – sudeginti po dvi mašinas už kiekvieną Audriaus B. suėmimo dieną. Esą jeigu policija „elgiasi taip“, tai ir jie parodysią savo galią – policija turėsianti tikro darbo!

Anot teismo, A. Jakštas sušaukęs būrį savo vyrų ir nurodęs, kad mieste turi būtų chaosas, bei liepęs savo parankiniams Ryčiui Bendoraičiui (tuomet 25 m.) ir Mariui Kirjanovui (24 m.), pasirengti mašinų gaisrams ir surasti vykdytojus. Prie aktyvių pagalbininkų prisidėjo Petras Sidabra (23 m.) ir Andrius Skirpstas (22 m.).

Vaikinai pasirūpino benzinu, servetėlėmis, talpomis, reikalingomis padegimui, ir visai lengvai prikalbino būrelį jaunesnių marijampoliečių „pažaisti“ su mašinomis – Raimundą Gelčį (19 m.), Tautvydą Guzaitį (20 m.), tuomet dar nepilnametį Deividą Jurkūną (17 m.), Rolandą Juozą Vyšniauską (22 m.), Mantą Žaliauską (20 m.) ir kelis kitus. Šių „Akistata“ nemini, nes jie arba jau mirę, arba tyrimo eigoje buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip sutikusieji bendradarbiauti su teisėsaugininkais, kad būtų išaiškintas nusikaltimas.

Paliko daug įkalčių

Pirmasis automobilis buvo padegtas sausio 14-ąją, praėjus vos 8-oms šios paros minutėms – degė automobilis „VW Golf“, stovėjęs vieno Kosmonautų gatvės daugiabučio kieme. Iškart suliepsnojo ir kitas to paties savininko automobilis. Padegėjus, po nusikaltimo bėgusius kuo toliau, paėmė savo mašinoje jų laukę sėbrai.

Po 6 minučių pradėjo degti automobilis „Citroen“ netolimoje Balsupių gatvėje, dar po 2 minučių – ir automobilis „Audi 80“ visai priešingoje miesto pusėje – prie daugiabučio namo Vytauto gatvėje, o dar po poros minučių – ir prie parduotuvės Vytauto gatvėje buvęs automobilis „Audi 100“.

Praėjo dar 5 minutės, ir gaisrininkai buvo priversti lėkti į kitą miesto pusę – degė automobilis „VW Golf“ Mokolų mikrorajone, o po šio gaisro praėjo dar pusvalandis ir nakties padegimų eilę užbaigė Draugystės gatvėje užsiliepsnojęs kitas „VW Golf“.

Iš tokios plačios įvykių geografijos buvo aišku, kad visi automobiliai padegti organizuotai. Kad tikrai padegti, tapo aišku policininkams, gaisrininkams ir patiems gyventojams kruopščiai apžiūrėjus gaisravietes ir apdegusias mašinas: ant vienos jų buvo likęs stiklainis su dangčiu ir dagtimi, kitur – polietileninis maišelis su degios medžiagos kvapu, trečiame automobilyje buvo likusi aprūkusi plyta, kuria nusikaltėliai buvo išdaužę mašinos stiklą, dar kitur – vėl vadinamasis Molotovo kokteilis (indas su dagtimi ir degiu skysčiu), o netoliese – apdegusi padegėjo medžiaginė pirštinė.

Dar tą pačią naktį Marijampolėje buvo policininkų sustabdytas automobilis, kuriuo po sukeltų gaisrų skubėjo keli padegėjai ir jų pagalbininkai, tačiau ekipažą pradėję tikrinti policininkai staiga gavo iškvietimą į naują įvykį ir tuomet dar net neįtartus nusikaltėlius paleido.

Ėjo geru keliu, bet...

Po minėtos padegimų nakties Marijampolės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai iškart papasakojo kolegoms kriminalistams, kad su padegimais gali būti susiję dėl ruso apiplėšimo ką tik suimto Audriaus B. draugai. Mat Audrius B. dėl kaltinimų jam buvo praradęs savitvardą ir areštinėje šūkavęs, kad „policija daro bespriedielus (netvarką) – tai ir jie sulauksią to paties“. Tai yra keršto.

Pats Audrius B. vėliau, žinoma, tikino nieko nežinąs apie padegtus automobilius, o agresyvus areštinėje buvęs dėl įtūžio, kurį sukėlė neteisingas jo apkaltinimas.

Padegimų dienos popietę policija buvo sulaikiusi R. Bendoraitį ir P. Sidabrą, abu kurį laiką buvo suimti, bet netrukus juos teko paleisti, įpareigojus gyventi ramiai. Po to, jau vasarį, trumpo suėmimo neišvengė A. Skirpstas, kiek vėliau – R. Gelčys, bet ir jie buvo paleisti.

Lyderis A. Jakštas netrukus po garsiosios padegimų nakties išvyko į užsienį.

Toliau net kelerius metus padegimų bylos tyrime buvo ramybė, kol bene 2014-aisiais su teisėsaugininkais sutiko bendradarbiauti du Jakštų grupuotės atstovai. Abu jie tuo metu kalėjo „zonoje“: vienas už nužudymą, kitas – mašinvagis. Pačių teigimu, jie galiausiai nutarė iškloti savo praeities nuodėmes ir atgailauti, nes prisiminimai labai kartino kasdienybę. Abu vyrai savo buvusius bendražygius išdavė ne tik dėl organizuoto mašinų padegimo, bet ir dar dėl kelių nusikaltimų, kuriuos policijai tirti sekėsi sunkiai. Apie juos „Akistatoje“ plačiai rašyta jau anksčiau, nes tai buvo skandalingi nusikaltimai – plėšimai, disponavimas narkotikais ir kiti.

Spalvinga kompanija

Šitaip 2015-ųjų sausį, kai nuo organizuoto mašinų padegimo – teroro akto – buvo praėję lygiai 4 metai, teisėsaugininkų vėl buvo pradėti rankioti anksčiau įtarti nusikaltėliai ir dar nauji įtariamieji tame pačiame tyrime. Kai kurie jų buvo pargabenti iš užsienio šalių, kur mėgavosi laisve po 2011-ųjų incidento, kai kurie tuo metu Lietuvoje buvo teisiami jau už kitus nusikaltimus. Ne vienas buvo suimtas dėl įtarto teroro akto, kad teismo dienos lauktų už grotų.

KAT salėje ši byla buvo atversta 2017-ųjų sausį, praėjus jau 6 metams po paties rezonansinio nusikaltimo. Teisiamųjų suole sėdėjo 10 vyrų.

Teismas paskelbė neįrodęs, kad visi kaltinamieji 2011-ųjų pradžioje buvo Jakštų grupuotės nariai – kai kurie (R. Gelčys, T. Guzaitis, P. Sidabra, A. Skirpstas, R. J. Vyšniauskas ir M. Žaliauskas) buvo tik prisišlieję konkrečiam nusikaltimui, surasti A. Jakšto parankinių ir šių draugų.

Užduoties vykdytojais tapo visai jauni vyrukai, linkę nusikalsti, panorę įrodyti savo drąsą. Šeši iš jų tuomet buvo dar išvis neteisti – R. Gelčys, T. Guzaitis, D. Jurkūnas, A. Skirpstas, R. J. Vyšniauskas ir M. Žaliauskas.

Didžiausias teistumų kolekcininkas iš visų kaltinamųjų – M. Kirjanovas. Jau iki teroro akto jis buvo teistas 4 kartus (nuo 17 metų – už vagystes ir chuliganišką elgesį). Po teroro akto šis savo šeimos dar nesukūręs bedarbis buvo teisiamas dar net 8 kartus. Ir šiuo metu atlieka bausmę už plėšimą.

Nemažai kartų teistas ir Jakštų lyderiu tituluojamas A. Jakštas – 6 kartus. Iki šio nuosprendžio A. Jakštas laisve mėgavosi vos apie pusmetį, paskutinįkart kalėjęs už disponavimą narkotikais.

Keli dabartiniai teroristai teistumų prisirinko tik po teroro akto, kai buvo ilgokai nesuimti.

Teisme kaltės kategoriškai nepripažino tik 3 kaltinamieji – organizatoriumi pripažintas A. Jakštas, jo pagalbininkai M. Kirjanovas, pravarde Čipas, ir P. Sidabra.

Iš dalies kaltę pripažino, tik ne dėl teroro akto, o dėl sugadinto turto R. Bendoraitis (Benzas), R.  Gelčys (Varškius), T. Guzaitis (Tuckus), D. Jurkūnas (Parazitas) R. J. Vyšniauskas ir M. Žaliauskas. Jie tikino dalyvavę, nes buvę neblaivūs ar pabūgę grasinimų, nes susilažinę ar be jokių paaiškinimų buvę paprašyti tik padėti, taip pat panorėję „veiksmo“ arba negalėję atsisakyti savo kiemo bei klasės draugams, bendrų sporto šakų mėgėjams ir panašiai.

O kaltę visiškai pripažino vienintelis A. Skirpstas (Andė).

Visi šie vyrai pripažinti esantys psichiškai sveiki, aukštesniu išsilavinimu nepasižymi nė vienas, nuosprendžio dieną tik 2 iš jų buvo bedarbiai, šeimas sukūrę 2 teroristai.

Du vyrai naują teismo nuosprendį išgirdo kalėdami nelaisvėje už kitą nusikaltimą.

Penki jau už grotų

Po paskelbto nuosprendžio laisvėje liko 5 nuteistieji – jiems paskirtos lygtinės 1,5–2 metų laisvės atėmimo bausmės (vykdymas atidėtas keleriems metams).

O kiti teroristai gavo įkalinimo bausmes: A. Jakštas nuteistas kalėti 4 metus, tačiau likusi neatlikta bausmė už ankstesnį nusikaltimą jį į „zoną“ pasiuntė iš viso 6 metams ir 2 mėnesiams, R. Bendoraitis turėtų kalėti 3,5 metų, M. Kirjanovas – 3,5 metų už teroro aktą, bet iš viso 10 metų (už ankstesnius nusikaltimus), P. Sidabra – 3 metus, o iš viso 6,5 metų, D. Jurkūnui teismas paskyrė 1 metus kalėti už dalyvavimą teroro akte, bet galutinės bausmės laikas, pridėjus ankstesnę bausmę, jam išsitęsė iki 7,5 metų nelaisvės.

Visiems 10 nuteistųjų teismas nurodė atlyginti beveik 1000 eurų turtinę ir moralinę žalą vieno sudeginto automobilio savininkei, nes už kitus automobilius jų padegėjai jau buvo atsiskaitę su nukentėjusiaisiais dar iki teismo nuosprendžio.

Tik faktai:

Jakštų nusikalstama grupuotė aktyviai veikė jau 1990–1993 metais, tik sąstatas buvo kitas, veikė vyrai, kuriems dabar – 45–60 metų, juos labiausiai domino reketas; po to Jakštai buvo išskirstyti, nes sulaukė teismo bausmių, o vėliau jų likimai susiklostė skirtingai.

Marijampolės policijos duomenimis, apie 2005 metus Jakštų grupuotė atjaunėjo, vėl pradėjo kelti galvas, tik jau kita sudėtimi – juos labiau domino automobilių vagystės, plėšimai, kvaišalai.

Mašinų padegimai Marijampolėje 2011 metais sulaukė itin didelio atgarsio visoje šalyje – tuometis vidaus reikalų ministras iškart pareiškė, kad įvykis sukėlė rimtą bei stiprų nerimą ir, jo manymu, tai nėra paprastas chuliganizmas.

Dabar nuteisti teroristai gana švelnių bausmių sulaukė dėl to, kad nuo įvykių praėjo ilgas laiko tarpas – tai yra teisiamųjų naudai.

Teroro akto bylą lydi ir mirtys – dar iki teismo (2013-aisiais ir 2015 m.) netikėtai mirė du buvę įtariami jauni marijampoliečiai Evaldas P. (dabar būtų 31 m.) ir Evaldas G. (dabar būtų 34 m.), jų mirties aplinkybes iki šiol lydi gandai.

Bylos kaltinamieji ir jų gynėjai visus asmenis, liudijusius prieš teisiamuosius, linkę vadinti savanaudžiais, narkomanais arba ligoniais.

Nuteistų šios bylos teroristų kai kurie gynėjai įsitikinę, kad LApT ši byla sulauks visai kitokio vertinimo, nes nusikalstamos veikos, padarytos užvaldžius asmeniniam kerštui, nėra teroristiniai veiksmai – antraip nukrypstama nuo Europos teismų įprastos praktikos, mat terorizmas paskatinamas tik etinių, moralinių, religinių paskatų.

Lietuvoje už teroro aktą gali būti teisiami asmenys, nusikaltę būdami 16 ir daugiau metų.

Irena ZUBRICKIENĖ