Anksčiau Lietuvoje sodybos būdavo neįsivaizduojamos be šalia namų augančių obelų. Šiandien Lietuvoje jau turbūt mažai rastume sodų, kuriuose auginamos vien nacionalinės obelų veislės. Ne paslaptis, kad iš užsienio atkeliavusios veislės per ilgus metus „okupavo“ mūsų sodus, tad ir lietuviai daug dažniau valgo kitose šalyse išvestus obuolius.

Mažiau saldūs

Pirmosios obelys į mūsų šalį atkeliavo iš Mažosios Azijos regiono. Vėliau lietuviai sodininkai patys ėmė išvedinėti naujas šių vaismedžių veisles, rūpinosi jų paplitimu. Deja, laikui bėgant prie sodybų mažėjo obelų, mažėjo ir auginamų lietuviškų obelų veislių.

Bene didžiausia lietuviškų obelų veislių kolekcija šiuo metu sukaupta Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriuje. Čia esančiame edukaciniame sode auga 18 lietuviškų obelų veislių. Iš jų senosiomis galima laikyti 10 veislių.

„Tiesą pasakius, tų senųjų lietuviškų veislių nėra daug. Kai kurios iš jų paplitusios keliose šalyse, todėl kilme reikia dalintis su kaimynais“, – pasakojo VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.

Jo vadovaujamame sode didžioji dalis lietuviškų medelių dar labai jauni, vos 2–3 metų. Dr. A.Balsevičius pasakojo, kad kolekciją rinko ir medelius į Kauną gabeno iš įvairių vietų: sodininkystės institutų, senų sodų, sodininkų mėgėjų ir kt.

VDU Botanikos sode auga daugybė medelių, atkeliavusių ir iš kitų šalių. Dr. A.Balsevičiaus teigimu, pagrindinis senųjų lietuviškų ir užsienietiškų obelų skirtumas yra tas, kad ant mūsiškių medžių užauginti vaisiai nėra tokie saldūs kaip kiti. Ypač skirtumai jaučiami tarp senųjų veislių.

Sunku atskirti

Dr. A.Balsevičius pasakojo, kad atskirti tikras lietuviškas veisles neretai gali būti gana sunki užduotis. Taip yra dėl to, kad pagal tarptautinį kultivuojamų augalų nomenklatūros kodeksą visų veislių pavadinimai turi būti rašomi ta kalba, kuria pirmą kartą buvo aprašyti įvairiuose šaltiniuose. Problema ta, kad didžioji dalis Lietuvoje išvestų veislių buvo aprašytos rusų arba lenkų kalbomis.

„Pavyzdžiui, visų žinomą ir mylimą veislę „Lietuvos pepinas“ iš tikrųjų reikėtų vadinti „Glogerówka“, nes tokiu vardu pirmąkart veislė buvo aprašyta Lenkijoje. Iš mūsų auginamų veislių seniausiomis reikėtų laikyti: „Belyi Naliv“ („Baltasis alyvinis“), „Paperovka“ („Popierinis“), „Glogierówka“ („Lietuvos pepinas“), „Sakharnoye Litowskoye“ („Lietuvos cukrinis“), „Streifling Herbst“ („Rudeninis dryžuotasis“), „Ananas Berżenicki“ („Beržininkų ananasas“). Žinoma, gaila, kad visos šios veislės pirmąkart buvo aprašytos kituose kraštuose ir joms suteikti nelietuviški vardai. Šiuo atveju, pagal botaninės nomenklatūros taisykles, lietuviški vardai lieka tik kaip sinonimai“, – paaiškino pašnekovas.

Jis taip pat teigė, kad kai kurias obelų veisles lietuviai nepagrįstai pasisavina. Kaip pavyzdį jis pateikė „Belyi Naliv“, geriau žinomą kaip „Baltasis alyvinis“, veislę.

„Visiems atrodo, kad šie obuoliai yra lietuviški, tačiau iš tikrųjų juos savinasi ir latviai, ir estai. Mes specialiai iš kitų Baltijos šalių į savo botanikos sodą nusipirkome šios veislės medelių. Mėginsime lyginti vaisius, ieškoti skirtumų. Kol kas nieko pasakyti negalime, nes medeliai dar per jauni, kad subrandintų vaisius“, – pasakojo dr. A.Balsevičius.

Kalbėdamas apie lietuviškas veisles, jis paneigė mitą, jog jų priežiūra daug sudėtingesnė nei užsienietiškų, priešingai – mūsų šalyje išvestos obelys kaip tik geriau pritaikytos Lietuvos klimatui.

„Lietuviškos veislės susigrąžina anksčiau turėtą populiarumą, tačiau tai vyksta labai lėtai. Sodininkai išties vis dažniau domisi lietuviškomis obelų veislėmis“, – pastebėjimais dalijosi VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas.

Prastas sezonas

Gudkaimio kaime (Vilkaviškio r.) kartu su tėvais didžiulį, maždaug 150 ha, obelų sodą prižiūrintis Vygandas Kušlys taip pat augina keletą lietuviškų obelų veislių. Tiesa, jos sulaukia mažesnio populiarumo, nei užsienietiškos veislės. Vygando teigimu, pagrindinė to priežastis – rinkas diktuojantys didieji prekybos centrai.

„Iš mūsų auginamų lietuviškų veislių klientai labiausiai vertina „Auksį“. Tiesa, reikia pabrėžti, kad šiuos obuolius dažniausiai renkasi vyresnio amžiaus žmonės, tikriausiai jiems jaučiantys šiokią tokią nostalgiją. Jaunimas dažniau renkasi lenkiškus vaisius, kurių pilni prekybos centrai“, – teigė V.Kušlys.

Didžiausio visame Marijampolės regione obelų sodo savininkas pasakojo, kad tiek „Auksio“, tiek kitų lietuviškų veislių priežiūra nė kiek nesiskiria nuo kitų vaismedžių priežiūros. Priešingai, iš kitų šalių atkeliavę medeliai neretai būna daug lepesni, ne tokie atsparūs mūsų šalies klimatui.

„Didžioji dalis Lietuvoje išvestų veislių yra kaip tik pritaikytos mūsų sąlygoms, atsparios šalčiams. Joms nereikia jokios papildomos priežiūros. Lietuviškas obelis namuose gali auginti kone kiekvienas žmogus. Tuo tarpu užsienietiškoms veislėms būtinas papildomas dėmesys, todėl jos dažnai auginamos tik dideliuose soduose“, – pasakojo V.Kušlys.

A.Balsevičius: „Pagal tarptautinį kultivuojamų augalų nomenklatūros kodeksą visų veislių pavadinimai turi būti rašomi ta kalba, kuria pirmą kartą buvo aprašyti įvairiuose šaltiniuose. Problema ta, kad didžioji dalis Lietuvoje išvestų veislių buvo aprašytos rusų arba lenkų kalbomis.“

Gudkaimio soduose auga bent 15 veislių obelų, kurių vaisiai dedami į šaldytuvus ir saugomi ilgesnį laiką. Tų, kuriuos stengiamasi realizuoti greičiau, yra dar daugiau rūšių. V.Kušlio valdomuose soduose auga ir daugiau lietuviškų veislių, tačiau dažniausiai jos yra likusios iš senų laikų.

„Iš populiaresnių lietuviškų veislių dar auginame „Persikinius“ obuolius. Jie į kilmės knygas įrašyti kaip lietuviški vaisiai, tačiau nėra tikslių žinių, kuriame šalies krašte buvo išvesti. Įdomu tai, kad patys lietuviai šių obuolių nemėgsta. Beveik visą jų derlių išvežame į Latviją“, – pasakojo didžiulio obelų sodo šeimininkas.

Kalbėdamas apie šio sezono derlių, Vygandas teigė, kad jis perpus mažesnis nei praėjusiais metais. Anot jo, labiausiai obuoliams pakenkė praėjusi žiema, kurios metu nušalo nemažai medelių.

„Kainos augintojų šiemet taip pat nedžiugina. Lenkijoje obuoliai labai gerai užderėjo, tad tai turi įtakos ir mūsų šalies sodininkams. Mus gali gelbėti nebent desertinių vaisių kainos, kurios šiemet yra aukštesnės. Sodininkai žino, kad bent kartą per dešimtmetį sodai nušąla. Paskutinį kartą, bent mūsų krašte, taip buvo 2007 m., tad jau reikėjo tikėtis prasto sezono. Gaila, kad jo sulaukėme šiais metais, tačiau panikuoti nėra ko. Tikimės bent jau nuostolių išvengti. Pelno šiemet tikrai nebus“, – prognozavo V.Kušlys.

Didžiausias importas – iš Lenkijos

Gudkaimio sodininko žodžius apie prekybos centrus užtvindžiusius lenkiškus obuolius patvirtina ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys. Pagal juos matyti, kad praėjusiais metais į Lietuvą iš šios kaimyninės šalies buvo importuota net 18 532 t obuolių. Panašių skaičių tikimasi ir šiais metais. Įdomu tai, kad ankstesniais metais lenkai į Lietuvą įvežė dar daugiau šių vaisių: 2019 m. – 19 901 t, 2018 m. – 23 089 t, 2017 m. – 32 114 t, o 2016 m. – net 45 082 t.

Nemažai obuolių į Lietuvą eksportuojama ir iš kitos mūsų kaimynės – Latvijos. Pernai buvo įvežta 4 727 t, užpernai – 3 872 t. Taip pat mūsų šalyje gana populiarūs itališki (pernai įvežta 1 641 t) bei vokiški (517 t) obuoliai.

Deja, Lietuva dideliais eksportuojamų obuolių kiekiais pasigirti negali. Štai praėjusiais metais daugiausiai šių vaisių (1 881 t) buvo išvežta į Baltarusiją. Įdomu tai, kad dar 2016 m. į šią valstybę lietuviai išvežė net 47 625 t obuolių.

Lietuviškus obuolius mėgsta ir Kazachstano bei Rusijos gyventojai. Pavyzdžiui, pernai į Kazachstaną iškeliavo 688 t, o į Rusiją – 560 t mūsų šalyje užaugintų vaisių.

Apskritai į Lietuvą įvežamų obuolių kiekiai visada viršijo išvežamų vaisių kiekius. Pavyzdžiui, pernai į mūsų šalį buvo importuota iš viso 28 524 t obuolių, o eksportuota tik 4 157 t.

VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šalyje per pastaruosius penkerius metus deklaruotas obelų sodų plotas sumažėjo 2,9 proc. 2017 m. jis sudarė 4 766 ha, šiemet – jau tik 4 630 ha.

Tiesa, vidaus rinkoje užauginamų obuolių derlius kinta nevienodai. Akivaizdu, kad tai priklauso nuo gamtos sąlygų. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais mūsų šalyje buvo priskinta 59 223 t obuolių, o užpernai – 37 066 t. Gausiausiu per pastarąjį penkmetį šių vaisių derliumi ūkininkai džiaugėsi 2018 m. Tuomet buvo priskinta net 92 034 t obuolių.