Lietuva neatsikrato vaikžudžių šalies vardo. Po dar vienos suaugusiųjų žiaurų smurtą patyrusio vaiko žūties vėl prabilta apie įstatymų trūkumą, pradėtos savo pareigų neatlikusių kaltų tarnautojų ir pareigūnų paieškos. Tai jau buvo ne kartą, tačiau metų metus situacija nesikeičia – vaikų aukų sąrašas tik ilgėja.

Išgelbėti nebepavyko

Ankstų penktadienio rytą motinos ir jos sugyventinio žiauriai sumušto keturmečio berniuko širdelė nustojo plakti jau antrą kartą. Šįkart – amžiams. Šalį supurčiusi tragedija nepalieka abejingų: žmonės pyksta, kaltina, gailisi, verkia, organizuoja protesto akcijas, dega žvakutes, ieško būdų nusiraminti, tačiau po visu tuo slepiasi viena – absoliutus bejėgiškumo jausmas.

Nors tai – nebe pirmas toks kraupus ir protu nesuvokiamas atvejis Lietuvoje, jau porą dešimtmečių nesugebama uždrausti taikyti vaikams fizines bausmes. Visai neseniai žlugo ir dar vienas toks bandymas Seime. O maži, nekalti angelėliai kenčia nuo žvėriško smurto, kol galų gale prieglobstį randa tik danguje.

Praėjusį ketvirtadienį Lietuvoje turbūt nebuvo nė vieno, kurio nesutrikdė žinia apie Kėdainiuose kraupiai sumuštą vos ketverių metų berniuką. Net ir vengiant tokių žinių, sukrėtimo išvengti buvo neįmanoma. Užteko šimtosios sekundės dalies pažvelgti į internete paplitusią sumušto vaiko nuotrauką ar perskaityti straipsnių antraštes, kad vaizdiniai galvoje nebeduotų ramybės. Šis kraupus įvykis – mūsų visuomenės, kurios dalis esame kiekvienas, atspindys.

Pirmieji apie žiauriai sumuštą vaiką sužinojo medikai. Įvykio vietoje jie pamatė pasliką, nebekvėpuojantį mažylį, mėlynėmis ir žaizdomis nusėtu kūnu. „Atvykę medikai rado užmuštą vaiką, nes širdies darbo nebuvo. Didelėmis pastangomis vaikas buvo atgaivintas. Vaizdas buvo žiaurus. Akivaizdu, kad jis buvo mušamas ne kartą. Baisiausia tai, kad vaikas miršta dėl galvos smegenų traumos. Paskutiniai smūgiai buvo koncentruoti būtent į galvą, sužeistos galvos smegenys. Tai yra žiauru ir nepaaiškinama“, – kalbėjo Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas, kuris apie didelę smurto prieš vaikus problemą viešai ir garsiai kalbėjo jau ne kartą.

Berniukas buvo skubiai operuotas, tačiau milžiniškos medikų pastangos buvo bevaisės – kitą dieną vaiko gyvybė užgeso.

Tyrimą nutraukė

Vėliau paaiškėjo, kad su vaiku buvusi jo 23 metų motina Monika anksčiau buvo patekusi į teisėsaugos akiratį dėl sukčiavimo, 27 metų sugyventinis Gediminas teistas du kartus dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir disponavimo narkotikais. Iš pradžių sugyventinis savo kaltę neigė, tačiau vėliau prisipažino smurtavęs prieš keturmetį. Vyras kaltę vertė ir motinai, esą ji taip pat mušė savo sūnų.

Dabar monstrais praminta pora įtariama itin žiauriu bejėgiškos būklės savo šeimos nario nužudymu. Paaiškėjo, kad egzekucija prasidėjo dar trečiadienio rytą. Motinos ir sugyventinio įsiūtį sukėlė tai, kad vos ketverių metų berniukas esą nesugebėjo tinkamai ištarti skaičių pavadinimų.

Panevėžys. Redakcijos archyvo nuotr.

Apie triukšmauti ir smurtauti mėgstančią porą žinojo jų kaimynai. Pasak jų, į butą, kuriame įvyko tragedija, moteris su savo sugyventiniu atsikraustė praėjusios vasaros pabaigoje, o nuo rugsėjo atsivežė ir savo sūnų, kuris iki tol gyveno pas močiutę Baisogaloje. Kaimynai patvirtino dažnai girdėdavę iš buto sklindančius nuolatinius riksmus, barnius, girdėję ir klykiantį mušamą vaiką. Ne kartą triukšmautojams buvo kviesta ir policija, bute lankėsi Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai.

Praėjusių metų pabaigoje Kėdainių teisėsauga netgi buvo pradėjusi tyrimą dėl vaiko mušimo, tačiau vėliau jį nutraukė, taip smurtautojams vėl atrišdama rankas.

Žmonės neliko abejingi

Po tragiško Kėdainių įvykio Lietuvoje kilo akcija „Gedulo ir vilties savaitgalis – žvakė už kiekvieną vaiką“, per kurią žmonės savo miestuose degė žvakutes už visus nužudytus vaikus. Žvakutės degė prie savivaldybių, užsienyje – prie ambasadų, bendruomenių namuose, negalintys ten nuvykti žmonės uždegė žvakutes namuose ar darbe.

„Kviečiame už kiekvieną žuvusį vaiką, už kiekvieną vaiką, prieš kurį smurtaujama, už kiekvieną mažą žmogų – mūsų ateitį ir mūsų turtą, uždegti vilties ir gedulo žvakę kaip palaikymo ženklą ir aišku pasakymą: „Nesutinku su tuo, kas vyksta Lietuvoje“, – rašoma akcijos iniciatorės Rimos Olberkytės-Stankus kreipimesi.

Lyg baltas angelas

Vakar vakarop šalia Ukmergės rajono savivaldybės prasidėjusi akcija turėtų tęsis iki sausio 29 d. „Gedulo ir vilties akcija Ukmergėje vyks visą savaitgalį, todėl žmonės, kurie negalėjo prie jos prisijungti penktadienį, gali tai padaryti per poilsio dienas“, – pasakojo akcijos iniciatorė, Ukmergės rajono tarybos narė Jurgita Vijūnė.

Pasak ukmergiškės Indrės Mackevičienės, labai liūdna, kad mūsų šalyje dar yra tokių moterų, kurioms neskauda širdies dėl savo vaiko, joms jis yra paskutinėje vietoje. Jos manymu, labai dažnai tragedijos įvyksta būtent dėl aplaidaus moterų elgesio.

Fotomenininkas, poetas Albinas Kuliešis savo širdgėlą išsakė eilėmis: „Juodas angelas Balto paklausė: „Ko toks liūdnas šiandieną esi? Juk tu baltas, toks baltas, toks baltas sniego ledo šaltam spindesy. Ir atsakė jam angelas Baltas, nusipurtęs snaiges nuo sparnų: aš keliauju nuo durų, prie durų, kur sušilti, šiandien nerandu...“

Ukmergės miesto gyventoja Gertrūda Krikštaponienė, kalbėdama apie baisią Kėdainių tragediją, teigė, kad žmonių požiūris į smurtą turėtų pasikeisti. „Nustačius smurto atvejį šeimoje, ji turėtų būti stebima it pro didinamąjį stiklą, su ja turi dirbti socialiniai darbuotojai, psichologai. Tėvams turėtų būti vedami privalomi pozityvios tėvystės įgūdžių kursai“, – įsitikinusi dviejų vaikų mama.

Kaunas. Redakcijos archyvo nuotr.

Jos manymu, tėvai, smurtaujantys prieš vaikus, vaikystėje patys buvo patyrę smurtą ir nežino kitų metodų, kaip spręsti iškilusias problemas. „Šiuo konkrečiu Kėdainių atveju turi būti nubausti abu tėvai. Aš net būčiau už mirties bausmę šiems asmenims, kurių žmonėmis negaliu pavadinti. Juk labai nesąžininga, kad mes, dirbantieji, juos turėsime išlaikyti kalėjime. Turėtų būti priimtas įstatymas, draudžiantis smurtauti prieš vaikus“, – pabrėžė G.Krikštaponienė.

Ką pasėsi, tą ir pjausi

Panevėžio miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė įsitikinusi, kad reikėtų griežtinti vaikų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus bei atsakomybę už smurtą prieš vaikus.

Pasak jos, jeigu šeimoje, kur auga vaikai, yra nustatytas aukštas rizikos lygis, vaiko teisių apsaugos darbuotojai tokią šeimą lanko nuo 3 iki 5 kartų per savaitę. „Ką pasėsi, tą ir pjausi. Lietuva paskendusi neviltyje, skurde, todėl ir srebiame tokias pasekmes. Vėlu rengti akcijas, kai vaiko nebėra. Siūlyčiau taip aktyviai protestuoti prieš skurdžias sąlygas, prieš atitinkamą elgseną formuojančius filmus, kompiuterinius žaidimus ir panašiai. Čia yra smurto priežastys. Kodėl mes kovojame su pasekmėmis, o ne su priežastimis?“ – klausė „Valstiečių laikraščio“ kalbinta viena pagyvenusi panevėžietė.

Kaunietė Regina Overlingienė „Valstiečių laikraščiui“ prisipažino, kad šis įvykis buvo tarsi paskutinis lašas jos kantrybės taurėje. Nuo šiol Regina visiškai kitaip vertins Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ veiklą.

„Pasaulis eina iš proto, todėl išeitis tik viena – naudotis norvegų patirtimi. Visi mes privalome atidžiau stebėti, kaip elgiamasi su vaikais ir, kilus įtarimui, tuoj pat apie tai pranešti vaiko teisių apsaugos tarnyboms, o pastarosioms turime suteikti daugiau teisių“, – diskutuodama su prie miesto savivaldybės susirinkusiais kauniečiais kalbėjo Regina.

Kiti kauniečiai siūlė griežtinti tėvų atsakomybę ir bausti, bausti, bausti. Buvo ir tokių, kurie reikalavo vaiką mirtinai sumušusį vyrą ketvirčiuoti. Nuo kauniečių kliuvo ir Kėdainių prokurorams, kurie anksčiau nerado teisinio pagrindo apginti vaiką.

Motinos gina smurtautojus

Adolfina Blauzdžiūnienė, Marijampolės apskrities moters veiklos centro direktorė

Penktadienį ir mes Marijampolės apskrities moters veiklos centre uždegėme žvakutę. Esame sukrėstos. Lietuvoje būtinos kardinalios permainos. Manau, kilus įtarimų, kad vaikas patiria smurtą, bet kuris vaikų darželio, policijos ar kitos institucijos darbuotojas turi atkreipti dėmesį, nelikti abejingas, ką nors daryti, kad vaikai nekentėtų. Moterų organizacijose jau seniai kalbama, kad gal tikrai reikia kaip Norvegijoje tuos vaikučius iš šeimų laikinai paimti. Užsienyje juk be priežasties nesiimama tokių priemonių, vadinasi, buvo įžvelgta kas nors negero.

Marijampolė. Redakcijos archyvo nuotr.

Mūsų moterys, ypač kaimo vietovėse, į negeroves dar nelabai kreipia dėmesį. Mes, gavusios pranešimus, skambiname toms šeimoms, bet iš moterų išgirstame, kad vyras vaikams būna geras. Kaip jis gali būti geras, jei per naktį visus gąsdino?

Moterys teisina vyrus, esą vaikai nematė. Kaip nematė, jei vienas po staltiese buvo palindęs, o kitas spintoje slėpėsi? Sunku suvokti tokių moterų mąstymą. Kaip su jomis kalbėti, jei aiškina, kad mušė tik ją, o vaikų nelietė.

Iš kitos pusės kaime net nėra kam pasiskųsti, nes gyvena daugiausia pagyvenusio amžiaus žmonės. Jie su tokiais smurtautojais nenori prasidėti. Kitos tiesiai šviesiai klausia – kur joms eiti, jei gyvena pas smurtautojo tėvus vienkiemyje.

Manau, Lietuvoje dar labai trūksta socialinių paslaugų, jų spektras yra per siauras. Probleminių šeimų tikrinti užsukusios socialinės darbuotojos turėtų ne šaldytuvus tikrinti, o bandyti išsiaiškinti, kokie santykiai klostosi šeimoje.

Tenka pripažinti, kad tai sugeba toli gražu ne visos darbuotojos. Kol neįvyksta koks nors rimtas įvykis, jų santykiai šeimoje dažniausiai visai nedomina.

Parengė Rima, Kazakevičienė, Vida Tavorienė, Eglė Valionienė, Jolita Žurauskienė