Kartais gyvenime mįslingai nutinka taip, kad belieka tik patikėti, jog nuo tragiškos lemties buvo neįmanoma pabėgti. Taip fatališkai pačioje jaunystėje, kai prieš akis – gausybė planų ir rožinių svajonių, nutrūko jauno marijampoliečio Žilvino D. (19 m.) gyvenimas. Vaikinas tapo avarijos auka. Bet tikrai neįprastos avarijos.

Vakaro draugija

Tai Marijampolėje nutiko dar 2014-ųjų lapkričio 23-iosios vakarą. O dabar visa tai atmenama dėl to, kad Marijampolės apylinkės teismas neseniai paskelbė nuosprendį avarijos kaltininkui – žuvusio jaunuolio draugui Aivarui Zubavičiui (21 m.), tą lemtingą vakarą vairavusiam automobilį, kuriuo važiavo ir Žilvinas D. Abu – bendraamžiai, tik A. Zubavičiaus gyvenimo laikrodis jo metus tebeskaičiuoja toliau, o Žilvino D. – sustabdytas amžiams...

Tą vakarą iš darbo grįžęs A. Zubavičius namie neužsisėdėjo – buvo susitaręs susitikti su Žilvinu D., tad savo automobiliu „VW Golf“ nuvažiavo pas jį. Tuomet abu važiavo pabendrauti į miesto pakraštyje esančios bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ aikštelę. Joje mėgdavo rinktis ratuotasis jaunimėlis – garsiai įjungdavo muziką, kalbėdavosi, dairydavosi, megzdavo naujas pažintis.

Važiuodami draugai pakeliui sutiko dar 2 bičiulius, tad pasikvietė kartu ir juos. Šie įsitaisė ant užpakalinės mašinos sėdynės, Žilvinas D. sėdėjo šalia vairuotojo.

Aikštelėje kompanija neužsibuvo – tuoj nutarė važiuoti į vieną degalinę išgerti kavos. Štai tada jaunuolių kelionę ir sustabdė gelžbetoninis gatvės apšvietimo stulpas.

Nuvirto stulpas

Nors buvo dar tik 20-a valanda, tačiau lauke buvo tamsu – juk lapkričio pabaiga. Dabar teisėsaugininkų jau nustatyta, kad automobilį nuošalia Statybininkų gatve vairavęs A. Zubavičius – vairuotojo pažymėjimą jis tuomet buvo įgijęs prieš metus, tad ir vairavimo patirties turėjo tik tiek – mašiną valdė neatsargiai: važiavo ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto, nekreipė dėmesio į važiavimo sąlygas (tamsu, šlapias asfaltas, slidu – šiek tiek pašalę, neplatus kelias – vos per 9 metrus), lėkė maždaug 47 kilometrų per valandą greičiu, nors saugus greitis toje vietoje – apie 30 km/val., be to, artėjo posūkis. Štai tame posūkyje jaunas ir greitas vairuotojas pristigo patirties suvaldyti automobilį, ir šis, išlėkęs į kairę kelio pusę, kelionę tuoj pat baigė – užvažiavo ant šaligatvio ir priekine mašinos dalimi rėžėsi į gatvės apšvietimo stulpą.

Toliau viskas vyko akimirksniu, tačiau buvo lemtinga keleiviui Žilvinui D.

Visi 4 jaunuoliai, po smūgio pabuvę mašinoje vos kelias akimirkas, iššoko iš automobilio ir skubėjo nuo jo nutolti, nes pajuto dūmus mašinoje ir baiminosi, kad ji neužsidegtų. Tačiau liepsna nekilo – užtat virto per avariją nuo automobilio smūgio įlūžęs stulpas. Jis „pasigavo“ tolyn nuo mašinos einantį Žilviną D. ir pačią mašiną, po avarijos likusią ant kelio. Nuvirtęs 9 metrų ilgio stulpas liko gulėti išilgai gatvės, užimdamas kone visą važiuojamąją kelio dalį.

Galima įsivaizduoti, kaip jautėsi 3 vaikinai, supratę, kad po avarijos iš mašinos kartu iššokęs ir, rodės, sveikas buvęs draugas jau nebegyvas, patyręs mirtinas galvos ir nugaros traumas. Jo kūną iš po stulpo išlaisvino tik atvykę ugniagesiai gelbėtojai, panaudoję pneumatinę pagalvę.

Kaltininko versija

Pradėjus ikiteisminį tyrimą, golfą vairavęs A. Zubavičius bandė klaidinti pareigūnus. Vaikinas pasakojo, kad po mašinos smūgio į stulpą jis ir visi 3 keleiviai iššoko iš golfo ir dar aptarinėjo įvykį stovėdami šalikelėje. Visi esą dar spėjo pasisakyti, kad sužalojimų nepatyrė, tik išsigando – jų gyvybes išgelbėjo išsiskleidusios mašinos oro pagalvės. O stulpas, anot A. Zubavičiaus, nuvirtęs tik po kokių kelių minučių ir kliudęs Žilviną D. Ko gero, senas jau buvęs.

A. Zubavičius vairavo būdamas blaivus, teigė įsitikinęs, kad greičio neviršijo, prieš posūkį jis gi stabdęs mašiną. Be to, automobilio ratų padangos tvarkingos, mašina – irgi. Vadinasi, nieko nusikalstamo pats vairuotojas nepadaręs. Todėl marijampolietis ir savo kaltę pripažino tik iš dalies – tik dėl avarijos, bet ne dėl draugo žūties. O šį juk užmušęs stulpas... Gal net dėl paties nelaimėlio kaltės...

Pareigūnams panašiai liudijo ir keleiviai. Vienas jų netgi pabrėžė, kad „toks vairavimo stilius yra viso vairuojančio jaunimo bruožas“. O kitas teigė lemtingu momentu ne į kelią žiūrėjęs, o į savo mobilųjį telefoną, nes rašęs SMS žinutę.

Bet teismas nustatė, kad žuvusiojo kaltės tikrai nebuvo, mat negauta jokių duomenų, kad blaivus Žilvinas D., iššokęs iš mašinos po avarijos, būtų matęs (buvo tamsu), jog stulpas svyruoja, ir tyčia nesitraukęs nuo jo.

Vaizdo kamerų nauda

Nustatyti tikrąją tiesą padėjo ir kiti įvykio liudytojai, ir toje vietoje vaizdą užfiksavusios filmavimo kameros, įrengtos prie kelių įmonių teritorijų.

Įmonės „Marijampolės pieno konservai“ energetikas ir žodžiu paliudijo, ir pateikė oficialią dokumentaciją, kurioje užfiksuota, kad gelžbetoninės oro linijų atramos (stulpai), iki 2009-ųjų birželio naudotos gatvės apšvietimui Statybininkų gatvėje, išties senos – įrengtos dar 1978 metais, tačiau jos būdavo sistemingai, pagal grafiką, tikrinamos. Šios atramos pakankamai tvirtos, savaime niekada nelūžta, nes pagamintos iš armatūros ir betono. Anot energetiko, po tos avarijos jokių korozijos (irimo, rūdžių) apraiškų nulūžusioje atramoje neaptikta. Taigi stulpas lūžęs tik dėl to, kad į jį stipriai trenkęsis automobilis.

Kitas liudytojas pasakojo apie A. Zubavičiaus tuokart vairuoto automobilio, ant kurio buvo priklijuotas žalio klevo lapo lipdukas, pranešantis, jog vairuotojas nepatyręs, greitį ir vairavimo stilių: esą vairuotojas iš aikštelės išvažiavęs nesaugiai – tarsi įsibėgėjęs.

O vaizdo filmavimo kameros leido pareigūnams ir patiems pamatyti šoką aplinkiniams tuokart sukėlusios avarijos vaizdą. Taip pat šio „liudytojo“ dėka tiksliai nustatyta, kad stulpas lūžo ne po kelių minučių, kaip teigė A. Zubavičius su bendrakeleiviais, o vos po 8 sekundžių, kai tik į stulpą rėžėsi golfas. Taip pat padaryta išvada, kad stulpas tikrai būtų nelūžęs, jeigu į jį nebūtų stipriai smogęs automobilis, vairuotas nedrausmingo jauno vairuotojo.

Ne pirma avarija

Šioje byloje iškart po įvykio dar buvo įtarimų, kad jaunas vairuotojas vairavęs būdamas apsvaigęs nuo kvaišalų, „žolės“. Tačiau teisme tai neįrodyta, mat ir keleiviai, ir pats vairuotojas tikino, kad niekas iš jų tą vakarą kanapių nerūkęs – negauta apie tai ir kitų neginčijamų duomenų. Beje, vairuotojas A. Zubavičius visgi prisipažino pavartodavęs kvaišalų – paskutinį kartą tai daręs bene prieš savaitę iki tragiškosios avarijos. Tai liudijo ir jo šlapimo tyrimas.

Savo šeimos dar nesukūręs, vidurinį išsilavinimą neseniai įgijęs ir vairuotoju vienoje bendrovėje dirbantis A. Zubavičius iki tragiškosios avarijos buvo neteistas, o po avarijos – net 2 kartus. Vieną kartą – dėl avarijos, kai, likus keliems mėnesiams iki tragedijos su stulpu, automobiliu partrenkė ir sužalojo merginą pėsčiųjų perėjoje, o kitą – už vagystes. Abiem atvejais A. Zubavičius buvo nubaustas švelniai – bauda ir laisvės apribojimu. Tad kai 2014-ųjų lapkritį įvyko mirtina avarija, daug kam beliko apgailestauti, kad po pirmosios avarijos iš nedrausmingo vairuotojo nebuvo paimtas vairuotojo pažymėjimas. Na, bet taip būna neretai – juk teisėjai yra ne aiškiaregiai, jie negali nuspėti, kas, kada ir ką bloga padarys...

Bausmė – lygtinai

Marijampolės teismas, skirdamas bausmę A. Zubavičiui, dėl kurio kaltės žuvo jo draugas, akcentavo, kad jaunas vairuotojas elgėsi lengvabūdiškai, pervertino savo – vairuotojo – sugebėjimus. Už tokį nusikaltimą gresia įkalinimas iki 8 metų, tačiau šiuo atveju, anot teismo, skirtina mažesnė bausmė, nes kaltinamasis yra jaunas, galintis kritiškai įvertinti savo elgesį. Taigi teismas paskyrė A. Zubavičiui 4 metų nelaisvės bausmę, tačiau jos vykdymą atidėjo 2,5 metų. Be to, teismas uždraudė šiam vairuotojui profesionalui vairuoti transporto priemones irgi 2,5 metų. Vadinasi, nuteistasis turės susirasti kitą darbą.

Šiuo nuosprendžiu A. Zubavičių prislėgė ir civiliniai ieškiniai: jis įpareigotas atlyginti turtinę ir moralinę žalą žuvusio draugo mamai ir seseriai – sumokėti iš viso per 14 000 eurų.

Nuteistasis, nepripažindamas savo kaltės dėl draugo žūties, nesutiko su tokiais dideliais ieškiniais ir prašė juos mažinti.

Gedinti moteris taip pat dvejojo, ar teisme nuoširdžiai kalbėjo kaltinamasis, ir teigė, kad jam turėtų būti skirta griežtesnė bausmė.

Vadinasi, ši neįprasta istorija greičiausiai dar turės tęsinį aukštesnės pakopos teismuose.

Irena ZUBRICKIENĖ