Belaukiant vienos gražiausių metų švenčių – Kalėdų, gruodžio mėnesį kaip iš gausybės rago pasipila gerumo akcijų bei atrakcijų. Vieni kitus raginame atjausti ir ištiesti pagalbos ranką jaučiantiesiems nepriteklių. Valdžios ir verslo elitas, ekranų žvaigždės nesibodi pilstyti sriubos skurstantiems senukams. Tačiau šventinio gerumo purslai greitai išgaruoja, o klausimas, kodėl visą gyvenimą dirbę Lietuvos žmonės priversti prašyti išmaldos, lieka neatsakytas.

Taško lėšas puošybai

Vieni piliečiai noriai dalyvauja gerumo akcijose, kiti jas apeina ratu, treti abejoja, ar sriubos pilstymas ir skambus aukų rinkimas gali išspręsti skurstančiųjų problemas. Ar tokios akcijos – visuomenės gerumo išraiška, ar galo su galu nesuduriančių mūsų visuomenės narių orumo žeminimas?

Nejauku, kai valstybėje, kurioje vis dažniau skamba šūkis – „Padėkime skurstantiems senukams“, ištaškomi šimtai tūkstančių kalėdinių eglių puošybai ir kitoms šventinėms pramogoms, o nepritekliuje gyvenantys senjorai šildomi sriubos dubenėliu.

Mūsų šalyje senatvės pensijas gauna daugiau kaip 590 tūkst. gyventojų. Vidutinė senatvės pensija šiemet spalio mėnesį sudarė 287 eurus. Apie 6,7 tūkst. asmenų gauna išankstinę senatvės pensiją – vidutiniškai 207,5 euro.

Lietuvoje senatvės pensijos yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Mūsų senjorai gauna mažiau nei latviai, estai ir lenkai. Daugybės pensinio amžiaus žmonių gaunamos pensijos toli gražu nesiekia pensijų vidurkio, o maisto ir kitų prekių kainos auga kaip ant mielių. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2010-ųjų vien maisto prekės ir nealkoholiniai gėrimai pabrango daugiau kaip 21 proc.

Niekam ne paslaptis, kad daugybė pensininkų skursta. „Swedbank“ užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad tik 1 proc. apklaustųjų visiškai pakanka dabartinės pensijos. Apie 80 proc. respondentų nurodė, kad negali pragyventi iš gaunamos pensijos. 19 proc. sakė, kad jiems pakanka lėšų tik svarbiausiems poreikiams.

Spalio pabaigoje keli Seimo nariai pasiūlė metų pabaigoje kiekvienam senjorui kasmet papildomai skirti po 100 eurų. Šio pasiūlymo autoriai argumentavo, kad toks papildomo priedo modelis sėkmingai veikia Graikijoje, Ispanijoje, o Lenkijoje baigiamas rengti įstatymas, kuris užtikrintų vienkartinius 500 zlotų priedus prie pensijos. Daliai mūsų seimūnų tai pasirodė nerimta, nes biudžetui tai kainuotų papildomus 50 mln. eurų.

Visą gyvenimą dirbusiam Juozui senatvėje prireikė visuomenininkų pagalbos.

Slaugė žmoną – pasiligojo pats

Marijampolietis Juozas niekada anksčiau ir nepagalvodavo, kad rimtai pasiligos ir senatvėje jam lėkštę sriubos paduos ne žmona ar sūnus, o svetimi žmonės iš Maltos ordino pagalbos tarnybos.

Juozo istorija – išskirtinė. Vyras daug metų dirbo kalviu vienoje miesto gamykloje ir nuo sunkaus darbo jam atsirado rimtų stuburo pažeidimų. Medikai jam patarė nedelsiant operuotis, bet, kai jis susiruošė operacijai, netikėtai apsirgo ir jo žmona.

Gydytojai neslėpė, kad moteriai, ko gero, liko gyventi vos keli mėnesiai, ir pasiūlė ją paguldyti į slaugos namus. Juozo žmona labai prašė, kad iš ligoninės vyras parvežtų ją į jų namus. Jautrus vyras taip ir padarė. Aplinkinių nuostabai, jis žmoną išslaugė apie septynerius metus. Vyro namuose prižiūrima moteris išgyveno tiek metų, nors gydytojų prognozės buvo labai pesimistinės.

Palaidojęs žmoną, Juozas ir pats kreipėsi į gydytojus, tačiau šie buvo negailestingi – jau per vėlu. Dabar jo niekas nesiryžta operuoti, nes liga toli pažengusi. Gruodžio pabaigoje 74 metų amžiaus sulauksiantis vyras, palaužtas ligų ir vienatvės, užsidarė tarp buto sienų – vos nueina iki virtuvės ir tualeto, beveik visą laiką guli, nors ir gulint jį kamuoja skausmai. Juozą lanko tik ateinanti moteris iš Socialinės pagalbos centro ir šilto maisto atvežantys maltiečiai.

Gali būti, kad ateityje Juozui dar teks apsigyventi ir socialinės globos namuose, kur ištisą parą teikiama medicinos ir socialinė pagalba. Bet kol kas jam padeda svetimi geri žmonės, paduodantys šilto maisto, sutvarkantys namus, be jų jis negalėtų gyventi savo namuose.

Sušildo ne tik sriuba

Tai tik viena jautri gyvenimo istorija. Jų galima išgirsti kiekviename mieste ir kaime. „Būna įvairių atvejų. Negalios, ligos nevienodos. Kitą kartą ir 90-metis dar sugeba apsitarnauti. Jam kraujospūdis kiek pašokinėja, bet jis gali būti namuose, o kitas 80 metų neturi, o jau beveik slaugomas“, – pasakojo 24 metus su panašaus likimo žmonėmis bendraujanti Marijampolės maltiečių grupės vadovė Marija Miliauskienė.

Šiuo metu šiltą maistą, kartais talkinama pagalbininkų, Marija išvežioja dešimčiai žmonių. Kiekvienas aplankytas senolis sulaukia ne tik sriubos, bet ir antrojo patiekalo. Iš gerų žmonių suaukotų lėšų maistą paruošia vienos bendrovės kavinės darbuotojos. Anksčiau maistą ruošdavo „Caritas“ valgykla, bet ji buvo uždaryta. „Mes tikriausiai vieninteliai Lietuvoje vežame savo senoliams ir antrą patiekalą – kotletuką, kugelį, cepelinus ar balandėlius, tai, ko tikrai vienišas, ligotas žmogus pats namuose nepasigamins“, –kalbėjo M.Miliauskienė.

Marijampolės maltiečių vadovės teigimu, jie išgalėtų nuvežti pietus ir daugiau lankomų senelių, bet išvežioja dešimčiai. Ir gaunančiųjų maistą skaičius natūraliai mažėja – kasmet išeina anapilin po vieną du globotinius. „Pripranti prie tų žmonių, prisiriši. Būna kartais labai nesmagu kai kitą kartą negali jiems padėti įveikti jų bėdas“, – atviravo Marija.

Pasak M.Miliauskienės, jų veikla 1993 metais prasidėjo nuo savanorystės. Marijampolėje dirba nedidelė maltiečių grupė, bet pajėgų užtenka. Ne tik seneliams šilto maisto pristato, pavalgydina, jeigu reikia, dar ir kitus darbus padaro. Padeda savanoriai, jaunieji maltiečiai, talkina Marijampolės kolegijos studentai, atliekantys praktiką.

Maisto ir bendravimo laukia vieniši pasiligoję žmonės.

Ieško pagalbos stokojančiųjų

Atvežamų pietų seneliams vis dar reikia. „Mes įvairiais būdais ieškome vargstančių žmonių – ir per Socialinės pagalbos centro lankomos priežiūros namuose tarnybą, ir per šeimos gydytojus. Neseniai apie iš ligoninės išėjusį žmogų, kuriam reikia pagalbos, mums pranešė Marijampolės ligoninės socialinė darbuotoja. Aš jau daugiau kaip mėnesį vežu jam maisto. Svarbiausia – nebūti abejingam matant šalia alkstantį žmogų“, – kalbėjo Marija.

Viena maltiečių globotinė, kurią jie daug metų maitino, dabar jau gyvena senelių namuose. „Mes padedame seneliams, kurie dar nori ir pajėgia savo namuose gyventi, nors į lauką jau nelabai išeina. Mes teikiame pirmenybę vienišiems senoliams. Nepaliekame be dėmesio ir tokių senų žmonių, kurių vaikai išvažiavę į užsienį“, – sakė Maltos ordino pagalbos tarnybos Marijampolės maltiečių grupės vadovė.

Kelis dešimtmečius su vienišais senoliais bendraujančios M.Miliauskienės nuomone, nėra normalu valstybėje, kai visą gyvenimą dirbęs žmogus senatvėje priverstas tenkintis labdaros būdu gauta sriubos lėkšte. Pasak jos, tokiems žmonėms valstybė turėtų padidinti pensijas, tada jie turėtų didesnį pasirinkimą, kur praleisti senatvės saulėlydį. Šiuo metu apsigyventi senelių namuose mieste ne kiekvienas norintis gali – trūksta vietų, o ir pensijos tokio dydžio, kad jų išlaikymas tokiuose namuose kelis kartus viršija jų pensiją.

Jeigu nėra galimybių padidinti pensijas, tuomet gal globos namuose reikėtų įvesti subsidijavimą, kad vienišą žmogų padėtų išlaikyti valstybė. Dabar parama teikiama tik tuomet, kai senas žmogus pats negali pavalgyti, paeiti, tik guli lovoje. Ir tokių, turinčių visišką negalią, – daugėja, todėl ir trūksta vietų. Tačiau kur kas daugiau yra tokių, kurie gyvena savo namuose ir dar pajėgtų išsivirti arbatos, bet ne daugiau. Kol taip jaučiasi, jie dar nenori į globos namus, nori žiūrėti pro savo kambario langą ir būti savo norų ir namų šeimininkais. Deja, ne visada tam užtenka sveikatos.

Visų neaplankysi

Aldona Paškevičienė, Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja

Mes paprastai švenčių proga aplankome ir dovanėles įteikiame seneliams, gyvenantiems senelių namuose, savarankiško gyvenimo įstaigose, taip pat vaikų globos namų, šeimynų, vaikų dienos centro auklėtiniams. Juos dažniausiai palepiname skanėstais. Deja, savivaldybė neturi galimybių kalėdinių dovanų nuvežti visiems rajono seneliams.

Buvo laikas, kai savivaldybės atstovai prieš šventes aplankydavo ir kai kuriuos vienišus senelius bei neįgaliuosius. Savivaldybė tam skirdavo lėšų, bet vėliau to buvo atsisakyta labiau ne tiek dėl lėšų stygiaus, kiek nenorint supriešinti žmonių. Pasigirdo priekaištų, esą vieniems dėmesį parodome, o kitus aplenkiame. Dabar savivaldybė tokius rajono gyventojus kviečia į šventines vakarones, rengia išvykas ir pan. Juk žmonėms reikia ne tik duonos, bet ir bendrų renginių.

Aišku, mūsų senjorams sunku pragyventi. Jie dažnai skundžiasi beprotiškomis vaistų, maisto produktų kainomis. Tie žmonės, kurių pajamos vienam šeimos nariui yra mažesnės kaip 153 eurai, gauna maisto paketus. Mūsų gyventojų pensijos dažnai būna didesnės, todėl jiems tokia parama nepriklauso. Šiemet jiems turėtų būti lengvesnis šildymo sezonas, nes yra skiriamos didesnės šildymo išlaidų kompensacijos. Jeigu žmogaus pensija labai maža, už šildymą jis mokės beveik tik simboliškai.

Ieško rėmėjų

Laima Klemienė, Joniškio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja

Savivaldybė senelių prieš Kalėdas nelanko ir lėšų tam iš biudžeto neskiria. Tuo rūpinasi pačios seniūnijos. Seniūnai savo iniciatyva ieško rėmėjų, kreipiasi į ūkininkus, verslininkus. Seneliams į namus karštą maistą vežioja maltiečiai, bendruomenės suorganizuoja rėmėjų dovanėles ir pan. Taigi tokiu būdu seni žmones prieš šventes būna pagerbiami.

Rima Kazakevičienė, Vida Tavorienė

VL žurnalistės