Skambančios monetos kišenėje – deja, didesnė vertybė net už žmogaus gyvybę. Tokia išvada po nusikaltimo peršasi dažnai, kai tik nusikaltėliai, siekdami apvogti ar apiplėšti, tampa žudikais. Taip planas apiplėšti senutę baigėsi ir trims jauniems suvalkiečiams. Tik prisipažinti linkę ne visi, tad įsuko bylą į teismų karuselę – neseniai jiems paskelbtą Kauno apygardos teismo (KAT) nuosprendį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui (LApT).

Nenori ilgai sėdėti

Aukštesnės instancijos teisme nuteistieji sieks ir švelnesnių bausmių, ir įrodyti, kad jų apdaužyta ir apspardyta Ona P. (84 m.) būtų likusi gyva, jeigu ne ją po to gydžiusių medikų klaidos. Esą per anksti ligonė buvusi išleista iš Kauno klinikų.

Šis nusikaltimas Vekeriotiškės kaime (Marijampolės sav.) buvo įvykdytas 2015-ųjų sausio 28-osios vėlų vakarą. Trys draugai – marijampolietis Mindaugas Paulauskas (23 m.) ir vilkaviškiečiai Juozas Zigmanta (27 m.) bei Simonas Krašauskas (21 m.) – atvažiavo pas iš anksto nusižiūrėtą pensininkę Oną P., kad ją apiplėštų. Vaikinai teigė žinoję, kad viena savo name gyvenanti moteriškė neva pardavinėja kontrabandines cigaretes, tad turi pinigų. Po plėšikų išpuolio Ona P. buvo gydoma ligoninėse, tačiau po 19 parų mirė.

Neseniai šią bylą išnagrinėjęs KAT pripažino visus tris vyrus žudikais ir paskyrė nemenkas bausmes. Nustatyta, kad aktyviausias iš visų bendrininkų buvo plėšimo iniciatorius M. Paulauskas, tad jis turi gyventi už grotų 15 metų. J. Zigmantai paskirta 13 metų nelaisvės bausmė, o S. Krašauskui – 12 metų.

Visi trys dar privalo solidariai sumokėti Ligonių kasai beveik 4000 eurų už sužalotos Onos P. gydymą ir kiek per 41 000 eurų – nužudytosios dukrai ir sūnui, patyrusiems žalą.

Visi trys nuteistieji viliasi, kad aukštesnės instancijos teismas jiems bus nors kiek palankesnis. Jo sprendimo žudikai laukia už grotų, nes buvo suimti tuoj po nusikaltimo.

Rengėsi iš anksto

Pinigų šiems trims bedarbiams reikėjo tam, kad galėtų linksmintis su savo merginomis – važinėti po Vilkaviškio rajoną, kur gyvena merginos ir du iš vaikinų, ir gerti šampaną. Bent taip laikas buvo leidžiamas likus valandai iki suplanuoto pensininkės apiplėšimo. Žinoma, merginos to nežinojo. Visi kartu jau buvo išgėrę bene 4 butelius šampano. Vaikinai nesakė panelėms, kur jiems „reikia nuvažiuoti valandai“ tą vėlų vakarą.

Neblaivūs vaikinai savo automobiliu nuvažiavo į netoli Vilkaviškio rajono ribos esantį Vekeriotiškės kaimą kaimyninėje Marijampolės savivaldybėje. Čia, Grybinės kaime, netoli nuo Vekeriotiškės – M. Paulausko namai. Būtent jis ir žinojo apie Oną P. – esą senutė gyvena viena ir gali būti turtinga.

„Vizitui“ plėšikai rengėsi iš anksto. Prieš kelias dienas buvo nuvažiavę iki Onos P. neva nusipirkti cigarečių. Bet moteris su nepažįstamaisiais nebendravo, jokių cigarečių nepardavė. Tačiau žvalgyba jau buvo atlikta – įsimintas bendras sodybos vaizdas.

Plėšikai savo mašinoje turėjo metalinį pjūklelį, jeigu būtų reikėję jėga atidaryti namo duris, lipniosios juostos žmogui surišti, pirštines, kepurę su iškirptomis akimis – kaukę.

Tiesa, teisme kaltinamieji bandė neigti organizavę plėšimą iš anksto, tačiau minėta „amunicija“ išdavė kitaip. Be to, plėšti eita vėlų vakarą, kai tamsu, ir automobilis pasiliktas atokiau – tai rodo, kad plėšikų kryptingai mąstyta.

Beje, po nusikaltimo tyrėjai surado ir dar vieną vaikiną, kuriam M. Paulauskas kelis kartus buvo skambinęs ir kvietęs kartu „bombinti Oną P.“, tik tas vaikinas nesutikęs. O po nusikaltimo M. Paulauskas vėl skambinęs jam ir gyręsis plėšimo rezultatais bei domėjęsis, kas kalbama apie tai kaime. Kartu plėšti atsisakęs vaikinas nepuolė skambinti į policiją, nebuvo pilietiškas, kad nusikaltimui būtų užbėgta už akių, tačiau kai tyrėjai prisikapstė iki jo, bendravusio telefonu su M. Paulausku, vaikinas nebeslėpė.

Išbaidė nusikaltėlius

Kai plėšikai nuėjo iki Onos P. namo, netrukus ten ir liejosi smurtas. Bet ar moteris pati įsileido vėlyvus svečius, ar buvo priversta, teismas negalėjo tiksliai nustatyti. Mat kaltinamieji teigė, kad pabeldus Ona P. ir atvėrė namo duris, o pati senutė iškart po nusikaltimo sakė, jog tuo metu ji buvo savo namo kieme, kai ją netikėtai užpuolė plėšikai, įvedė į namą, daužė ir spardė, užklijavo burną, kojas ir rankas surišo ir reikalavo pinigų. Taip jie kankino apie valandą, kol į namą įėjo dukra – plėšikai netrukus pabėgo.

Onos P. dukra pas motiną tuokart atėjo, nes, gyvendama gretimame name, sunerimo, kodėl motinos namo languose nedega šviesa, nors motina turėjo būti ką tik parėjusi. Vieną plėšiką (J. Zigmantą) moteris, tuomet to dar nesuprasdama, rado netoli namo. Šis atsakė, kad tiesiog laukia. Kitą (S. Krašauską) aptiko tik įėjusi į namą – šis sakė, kad laukia atnešant cigarečių. Moteris daugiau nieko nematė, nes išgirdo įtartinų garsų ir išėjo iš motinos namo pas brolį bei liepė kviesti policiją.

Gynėjų kortą atmetė

Kol atvyko policija, Onos P. dukra ir sūnus vėl atėjo pas motiną ir rado ją gulinčią prie garažo, ant sniego. Nelaimėlė buvo be striukės, apraišiota lipniąja juosta, akys buvo užklijuotos, galva sutinusi, kojos – be kojinių. Sūnus peiliu nupjaustė pančius. Motina skundėsi, kad skauda visą kūną, ir prašė jos nejudinti. Kadangi jau buvo iškviesta ir greitoji pagalba, todėl sūnus tik apklojo motiną antklode ir laukė.

Sužalotoji, jau gulėdama ligoninėje, teigė, kad į lauką iš namo, kur smurtavo plėšikai, ji prašėsi pati – nusikaltėliams melavo, kad lauke turinti paslėptų pinigų. Taip nelaimėlė gudravo – manė, kad lauke ją turėtų kas nors greitai pastebėti ir išgelbėti.

O būtent dėl Onos P. buvimo lauke dėmesį atkreipė kaltinamųjų gynėjai. Jie tikino, kad moteris galėjo mirti ne nuo plėšikų smurto, o dėl netinkamo gydymo, kai gydyta dėl sumušimų ir traumų, o neva pražiūrėta dėl peršalimo. Tačiau ekspertai paaiškino, kad Ona P. mirė dėl krūtinės traumos, kuri komplikavosi mirtinomis pasekmėmis. Tokio amžiaus žmonėms tokios traumos yra itin pavojingos. O krūtinės traumą Onai P. prišaukė būtent plėšikų smurtas. Juolab kad plaučių uždegimo simptomų, atvežus Oną P. į ligoninę po plėšikų išpuolio, nebuvę.

Todėl teismas ir nepritarė kaltinamųjų gynėjų versijai. Užtat pabrėžė, kad senutė daužyta ir spardyta didele jėga – be kita ko, buvo sulaužyti keli šonkauliai (anot pačios Onos P., plėšikai net šokinėję jai ant krūtinės).

Pastabios merginos

Na, o tuo metu, kai artimieji ieškojo pagalbos apiplėštai Onai P., rūpesčių turėjo ir plėšikai M. Paulauskas ir S. Krašauskas – mat trečiasis bendrininkas J. Zigmanta buvo prapuolęs. Jo ieškota telefonu, bet nepavyko.

Tuomet kiti du plėšikai vėl nuvyko pas savo merginas. Vyrų kišenėse buvo 158 eurai – tiek buvo radę Onos P. namuose. Beje, visi pinigai – vien monetomis. Pensininkei plėšikai padarė iš viso 241 euro vertės turtinę žalą, nes dar pagrobė 2 mobiliuosius telefonus ir 9 pakelius cigarečių „Fest“.

Netrukus bendrininkai susisiekė ir su trečiuoju – J. Zigmanta. Šis taksi automobiliu buvo jau parvykęs namo, nes iš plėšimo vietos spruko anksčiausiai iš visų.

Savo merginoms plėšikai nepasakojo, kur ir ką veikę tą valandą, tačiau turėjo kažką paaiškinti, nes, anot merginų, buvo pikti, susinervinę, įsitempę ir dar iškruvintais drabužiais. Todėl pasakė, kad „susimušė su bernais“. Jie prie merginų išmetė atokioje vietoje nusikaltimo įkalčius ir juos padegė. Vėliau paaiškėjo, kad padegant bandyta atsikratyti kruvina darbine pirštine ir kauke.

Pro pastabių merginų akis nepraėjo ir kitos reikšmingos detalės: antrą kartą tą vakarą atvažiavę vaikinai rūkė jau ne cigaretes „Winston“, kaip vakaro pradžioje, o kontrabandines „Fest“, be to, jie turėjo krūvą eurų monetomis, o mašinoje buvo matyti purvinos lipniosios juostos, įtartinų dėmelių. Bet visa tai merginos „suskaičiavo“ jau liudydamos tyrėjams, kai jų draugai jau buvo suimti.

Žudikai – visi trys

Taigi kaltę dėl senutės plėšimo ir nužudymo teisme pripažino tik nusikaltimo iniciatorius M. Paulauskas. Jis sakė: „Nežinau, kas man užėjo“. Šis kartą už vagystę jau teistas vaikinas, kadaise įgijęs vos 8 klasių išsilavinimą, pastaruoju metu niekur oficialiai nedirbo, o prabangesnės kasdienybės labai troško.

Kiti du bendrininkai tikino, kad jie kalti tik dėl apiplėšimo, o žudyti senutės neketinę ir jos net nemušę. Tačiau teismas paaiškino, kad bendrininkai dėl nužudymo yra visi, kas mato tokį nusikaltimą, bet nesustabdo aršiausiųjų ir dar padeda jiems (laiko, riša, pastumia...). „Kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę – jie visi yra nužudymo vykdytojai“, – priminė teismas, skelbdamas nuosprendį.

Zigmantai tai jau trečias teistumas, o S. Krašauskui – pirmas. Abu jie – irgi bedarbiai. Visi trys – nesukūrę savo šeimos.

Beje, dėl kaitaliotų, nenuoseklių savo parodymų teisiamieji kaltino policininkus, neva dariusius jiems spaudimą ir prikalbinusius „liudyti taip, kaip reikėjo jiems“, tačiau to teismui nepavyko įrodyti.

Irena ZUBRICKIENĖ