Sūduvos lygumų pakraštyje, kur žemės paviršius pradeda banguoti kalvelėmis, plytintys Keturvalakiai savo istoriją skaičiuoja keturis šimtmečius. Nors miestelis priklauso Vilkaviškio rajonui, jo gyventojai kur kas dažniau „ienas“ suka Marijampolės link. 

Darbo susiranda ir kitur

Keturvalakių seniūnas Gintautas Urbšys neslėpė, kad didžiausias šio krašto turtas – derlingos žemės ir stiprūs ūkininkai. Kiekvieną apleistą vietą jie tuojau sutvarko, paverčia dirbama žeme, perstato buvusias fermas bei ūkio statinius.

Ypač darbštumu išsiskiria Aldonos ir Kazimiero Ramučio Čėsnų šeima. Ūkininkavimą iš tėvų perėmė jų sūnūs Ramūnas ir Ričardas su šeimomis. Čėsnų ūkyje auginamos grūdinės kultūros, cukriniai runkeliai. Rentabilius ūkius taip pat puoselėja Keturvalakių ūkininkai Rimas Krunkaitis, GedeminasBielskus.

Verslo įmonėlių Keturvalakiuose taip pat buvo, bet jos jau užgeso. Nebeliko siuvyklos ir medžio granulių gamybos cecho, neliko ir jų sukurtų darbo vietų. „Visas mūsų verslas – parduotuvė. Ji mums kaip didysis prekybos centras: įvairus asortimentas, o prekės kartais dar geresnėmis kainomis nei mieste“, – pasakojo seniūnas.

G.Urbšio pastebėjimu, tie keturvalakiečiai, kurie neturi savo ūkių, dažniausiai dirba Marijampolėje. Mat ji yra arčiau nei Vilkaviškis. Be to, ir susisiekimas su Marijampole labai geras. Į šį miestą iš Keturvalakių mikroautobusas žmones per dieną veža iki 10 kartų, o į Vilkaviškį – vos kelis. Todėl visa Keturvalakių moksleivija važiuoja mokytis į Marijampolę, o suaugusieji ten vyksta dirbti. Vilkaviškio pusėn keturvalakiečiai suka tiktai tada, kai reikia apsilankyti pas medikus ar prispiria valdiški reikalai.

Miestelyje taip pat yra seniūnija, mokykla, klebonija, susikūrusi bendruomenė. „Keturiese susėdę dažnai sprendžiame visus reikalus. Branduolys yra. Randame bendrą kalbą, sutariame gerai“, – džiaugėsi seniūnas.

Jam pritarė ir miestelio gyventoja Elvyra Matusevičienė, anksčiau daug metų dirbusi medicinos seserimi Vilkaviškio ligoninėje. Moteris „Valstiečių laikraščiui“ prisipažino, kad Keturvalakiai, kuriuose gimė ir užaugo, jai yra labai mielas kraštas. Tad išėjusi į užtarnautą poilsį ji nedvejodama grįžo gyventi į gimtinę. „Čia gyvena geri žmonės, aplinka graži, o bendruomenė draugiška“, – kalbėjo E.Matusevičienė.

Įvairiapusė nauda

Keturvalakių bendruomenės pirmininkas Arvydas Kuršvietis šias pareigas eina tik nuo praėjusių metų gegužės. Jis pakeitė buvusią pirmininkę Birutę Kailiuvienę. Pirmasis naujojo vadovo darbas buvo Keturvalakių miestelio kryžkelės senojo kryžiaus rekonstrukcija. Jo teigimu, prieš daug metų vietos žmonių statytas kaimo kryžius buvo taip supuvęs, kad vos laikėsi.

„Kitos Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenės rašė projektus ir prašė paramos ekskursijoms, kitokiai veiklai. O mes nusprendėme, kad visiems būtų apčiuopiamesnė dvasinė nauda“, – aiškino jis ir pridūrė, kad prie kryžiaus atstatymo pinigine parama, kiek galėjo, prisidėjo beveik kiekvienas gyventojas. Tvirtą kryžių sumeistravo kryždirbys iš Alvito Raimundas Blažaitis. Praėjusį rudenį pašventintas kryžius lankomas, čia nuolat dega žvakelės.

Keturvalakių bendruomenė įvairių planų turi ir daugiau. Norėtų įsirengti sporto aikštelę, įsigyti naujų treniruoklių. Tuomet turėtų dar vieną jaukų kampelį ir galėtų sportuoti.

Pradėtos, bet nebaigtos tvarkyti Balsupių tvenkinio pakrantės. Vietos gyventojai šį vandens telkinį vadina savo ežerėliu, jis Keturvalakius juosia iš vienos pusės. Krašto ūkininkų finansinė parama jau pagelbėjo įsirengiant pliažą. Tad vasarą jame poilsiavo, o tvenkinyje maudėsi, džiaugėsi gražia gamta ne tik keturvalakiečiai, bet ir marijampoliečiai, vilkaviškiečiai.

„Gatvukėje iki ežero nutįsdavo automobilių eilės. Dėl to nepykstame, kaip tik dar labiau norime gražinti bei pritaikyti poilsiui savo aplinką“, – pasakojo bendruomenės vadovas. Keturvalakiečiai svajoja pasidaryti ir perkėlą nuo pakrantės į ežero pusiasalį, o ateityje pasistatyti apžvalgos bokštą.

Vardo kilmė 

Keturvalakių vardas kilęs nuo 4 valakų žemės, skirtos dvarui įkurti. Rašytiniuose šaltiniuose miestelis minimas nuo 1613 m. 1872-aisiais įsteigta valdinė pradžios mokykla, 1786 m. kunigo Andriaus Adeikos rūpesčiu pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo sudeginta.

XX a. pradžioje Keturvalakiuose ir gretimuose kaimuose buvo aktyvus tautinis sąjūdis. 1906 m. įkurtas „Žiburio“ draugijos skyrius, po metų įsteigta biblioteka-skaitykla, surengtas pirmasis viešas lietuviškas vakaras. Šiandien akcentų, menančių miestelio praeitį, išlikę nedaug. Prie bažnytėlės yra senas klebonijos svirnas, pripažintas kultūros paveldo objektu bei tapęs visų rūpinimosi objektu. Jis pastatytas dar apie 1848-uosius. Jau daug metų ieškoma lėšų ir būdų šiam unikaliam mediniam svirnui restauruoti.

Šiuo metu, pasak A.Kuršviečio, bendruomenė su seniūnija bei parapija renka ir ruošia projektinius dokumentus. Tačiau sumanymui įgyvendinti reikia labai daug pinigų. Tad paramos prašoma ne tik iš potencialių aukotojų, bet ir iš Vyriausybės, paveldosaugininkų, nes medinis pastatas jau beveik griūva ir jam reikalinga skubi pagalba.

Aukštame su rūsiu bei palėpe statinyje bendruomenė norėtų įsirengti muziejų, susibūrimo salę, arbatinę. Prie svirno esančio Keturvalakių mokyklos, kurioje įsteigtas ir daugiafunkcis centras, vaikams svirne galėtų būti rengiamos edukacinės programos.

„Bandysime įrodyti, kad šis šimtametis pastatas reikalingas Keturvalakiams. Nors pagrindinės sienosišlikusios gana tvirtos, mansardėlė ir balkonėlis jau vis labiau byra – būklė kritinė. Statinys mums labai reikalingas, bet pirmiausia reikia jį atgaivinti“, – apie didžiausią rūpestį papasakojo A.Kuršvietis.

Besibaigiant 2016-iesiems Keturvalakių miestelio gyventojai dėliojo darbus šiems metams. Keturvalakiečiai neslėpė, kad turi kol kas sunkiai pasiekiamą svajonę – nori įrengti šaligatvius prie pagrindinės miestelio gatvės. Tada būtų ne tik saugiau vaikščioti pėstiesiems, bet ir miestelio veidas taptų dar gražesnis.

Vietos valdžios dėmesio šiais metais sulauks ir miestelio kapinės. Jose bus plečiamas vandentiekio tinklas, kad seniems žmonėms nereikėtų toli tampyti vandens pilnų kibirų ir būtų patogiau laistyti artimųjų kapus. Kapinėse atsiras nauji takai, bus retinami seni, pavojų keliantys medžiai.

Keturvalakiečiai neatsisako minties pagerinti ir gatvių apšvietimą – pakeisti bent dalį šviestuvų. Mat dabar sutemus Keturvalakiai skendi prietemoje.