Rubrika

„Karys“. Kalniškės mūšis – Lietuvos partizanai nesitraukė

Prieš 67 metus, 1945 m. gegužės 16 d., Kalniškės miške (Lazdijų r.) įvykęs vienas garsiausių Lietuvos partizanų mūšių su sovietų kariuomene – Lietuvos laisvės kovotojų drąsos ir pasiaukojimo simbolis. Kalniškės mūšis kėlė visos Lietuvos partizanų kovos dvasią, o vėlesnėms kartoms ilgais sovietinės okupacijos metais padėjo išsaugoti lietuvišką tapatybę. Kalniškės mūšio atminimas yra svarbus ir šių dienų Lietuvos visuomenei, todėl verta jį prisiminti, paryškinti vieną kitą mažiau žinomą kautynių istorijos detalę.

Į mišką pas ginklo brolius

„Kalniškės miškas tikrai malonus: daugybė vidutinio aukštumo kalnelių, sausas ir pakankamai tankus“, – savo dienoraštyje įrašė partizanų kapelionas Justinas Lelešius- Grafas. Galbūt dėl to 1944 metais rudeniop žalias Kalniškės vainikas dengė gausias miško brolių gretas. Čia rinkosi dzūkai ir suvalkiečiai – vyrai iš Lazdijų, Alytaus ir Marijampolės apskričių, o daugiausia – nuo Rudaminos, Šventežerio, Simno ir Krosnos.

Fronto pabūklai vis labiau tolo Berlyno link, bet ramaus gyvenimo viltys lankė retą lietuvį. Sovietinio Vidaus reikalų liaudies komisariato – NKVD – vidaus kariuomenės daliniai Lietuvoje pradėjo „liaudies priešų“ medžioklę, gaudė ir siuntė į frontą visus ginklą pakelti galinčius vyrus. Tačiau lietuvių neviliojo nei gulagas, nei perspektyva žūti fronte už raudoną okupanto vėliavą. Tikėdamiesi pakartoti 1918–1920 m. savanorių stebuklą lietuviai pasirinko ginkluotą kovą už laisvę.

Pasak amžininkų, Kalniškės miške „pripažintas stovyklos vadas buvo Lakūnas“ (D. Krakauskas, „Alytaus sąjūdis“, 1989 m. spalio 11–20 d.). Lakūnas – Jonas Neifalta iš Šventežerio valsčiaus Giraitės kaimo nepriklausomos Lietuvos laikais 2-ajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje užsitarnavęs puskarininkio laipsnį. Nacių okupacijos metais J. Neifalta įsitraukė į ginkluoto pasipriešinimo organizacijos Lietuvos laisvės armijos (LLA) veiklą, o 1944 m. vėl užėjus sovietams, tesėdamas Lietuvos kario priesaiką jis išėjo partizanauti. Partizanų keliu Joną pasekė žmona Albina Griškonytė-Neifaltienė-Pušelė ir jaunesnysis brolis Vladas Neifalta- Gintaras. Nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. gegužės Lakūno padalinys išaugo nuo būrio iki kuopos (apie 100 kovotojų). Partizanų kuopoje buvo įvesta griežta karinė drausmė, laikomasi subordinacijos.

Kalniškės laisvės kovotojams, kaip ir daugeliui to meto Lietuvos partizanų formuočių, organizacinės struktūros pavyzdys buvo prieškario Lietuvos kariuomenės kuopa. Ji susidėjo iš 3 būrių (po 30 vyrų), o šie – iš 3 skyrių (po 10 vyrų). Visgi Lakūno partizanai nepriklausomybės laikų kuopos struktūrą pritaikė savitai: ji buvo suskirstyta ne į būrius, o į 6 skyrius (po 12–20 kovotojų). Skyriai buvo formuojami teritoriniu principu – iš to paties arba gretimų kaimų vyrų.

Tokią kuopos struktūrą lėmė partizaninio karo taktika. Skyrius geriau nei būrys tiko pogrindžio kovai. Toks kovotojų vienetas buvo mobilesnis ir mažiau pastebimas. Kaimo žmonės labiau pasitikėjo pažįstamais partizanais, dėl to iš tos pačios vietovės vyrų suburtas skyrius galėjo lengviau gauti maisto produktų, informacijos, arčiau namų įsirengti slėptuvę. Visų 6 skyrių veiksmus tiesiogiai koordinavo kuopos vadas, todėl formuoti būrių tiesiog nevertėjo (Lietuvos ypatingasis archyvas, byla P-16799).

Kalniškės partizanai buvo skirstomi į žieminius ir pavasarinius. Žieminiais kovotojais vadino tuos, kurie jau buvo uostę parako, į mišką išėję dar 1944–1945 m. žiemą. Pavasariniai – tik 1945 m. pavasarį papildę miško brolių gretas. J. Neifalta-Lakūnas, aišku, daugiau pasitikėjo žieminiais partizanais, su jais tarėsi, jiems patikėjo skyrininkų pareigas. Kuopos pavaduotojo pareigas ėjo J. Neifaltos-Lakūno svainis Albinas Senkus-Vanagas. Vienam skyriui vadovavo pats Lakūnas, kitiems – Antanas Aleškevičius-Ateitis, Jonas Botyrius-Basanavičius, Albinas Kaknevičius-Kalpokas, Kostas Kliučinskas-Kovas ir Aleksandras Padimanskas-Šarūnas.

Visi skyrininkai dar neturėjo nė trisdešimties metų. Puskarininkių laipsnius jie buvo gavę tarnaudami nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Skyrininkai Ateitis, Kalpokas ir Kovas puskarininkių laipsnius užsitarnavo 9-ajame pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulke Marijampolėje ir Vilkaviškyje, o Basanavičius ir Šarūnas – 2-ajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Beje, J. Botyrius-Basanavičius ir K. Kliučinskas- Kovas atlikę karinę tarnybą dirbo policijoje (Basanavičius – pasienio, Kovas – viešojoje). Taigi nors dauguma Kalniškės partizanų, kaip ir jų skyrininkai buvo ne vyresni nei 30 metų amžiaus, pastarieji, žieminiai, turėdami patyrimo mokė pavasarinius karybos pagrindų.

Miško broliams aktyviai talkino vietos gyventojai. 1918–1920 m. Lietuvos laisvės kovų savanoris Jurgis Maskelis 1945 m. balandį subūrė partizanų rezervinį būrį. Jį sudarė net apie 30 Simno krašto vyrų, tarp jų ir Maskelio sūnūs Juozas ir Česlovas. Visi jie, gyvendami legaliai, vykdė partizanų žvalgų, ryšininkų ir rėmėjų funkcijas.

Skrajojantys partizanų būriai

Lakūno kuopa buvo didesnio partizanų junginio dalis. Šiam junginiui vadovavo buvęs ulonų pulko vyresnysis puskarininkis Albinas Kisieliauskas-Karvelis. J. Neifalta-Lakūnas buvo jo pavaduotojas ir junginio štabo viršininkas. Kiti štabo nariai buvo patyrę ir didelį autoritetą turėję partizanai – Karvelio brolis, Lietuvos kariuomenės viršila Vincas Kisieliauskas-Baravykas ir policijos vachmistras Stasys Mirijauskas-Balandis.

Junginį sudarė 3 padaliniai (būriai, 1945 m. pavasarį išaugę iki kuopų). Pirmajam padaliniui komandavo pats Karvelis, antrajam – Lakūnas, trečiasis klausė buvusio ulonų puskarininkio Stasio Čėplos- Vilko įsakymų. Nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. pavasario visi trys padaliniai buvo įsikūrę kartu Kalniškės miške. Tuomet prie jų buvo prisijungęs ir ketvirtasis – Sangrūdos krašto vyrų būrys, vadovaujamas Leono Kliukinsko-Levo.

Šiuo laikotarpiu Karvelio-Lakūno junginys veikė kaip mobilus kovinis vienetas. Tokie partizanų junginiai dažnai buvo vadinami skrajojančiais būriais. Junginys veikė net septyniuose Lazdijų, Alytaus ir Marijampolės apskričių valsčiuose. Mobilumu ir veiksmų taktika junginys išsiskyrė iš kitų Užnemunės Dzūkijoje veikusių partizanų padalinių.

Karvelio-Lakūno junginio kovos taktiką knygoje „Žaliojoj rikiuotėj“ (Punskas, 2006) vaizdžiai aprašo Liškiavos partizanas Antanas Suraučius-Tauras:

„Tai buvo kitaip suorganizuotas ir kitaip veikęs kovos būrys. Rogėmis lakstantys. Dvylika porinių rogių, šešiasdešimt kovotojų, dvylika rankinių kulkosvaidžių, didelė šaudmenų atsarga, savo maistas, grūdų pašaras arkliams. Toks apsiginklavimas, apsirūpinimas ir judrumas leido jiems keletą kartų laimėti tiek lauktuose, tiek netikėtuose sąrėmiuose. Taikė provokacinę ir bėgimo taktiką, įvesdami priešą į pasalas. Enkavedistų ir kariniai daliniai vydavosi įžūlių partizanų būrį vieškeliais, šalutiniais keliais, pratrintais rogių protrynomis miškuose, giraitėse, kalvotose vietose. Būrys staiga pasukdavo šalia kelio atgal, užimdamas geras pozicijas. Privirtusios rogės besivejančių kareivių enkavedistų tapdavo geru taikiniu. Netikėta, triuškinanti ugnis vienu smūgiu parblokšdavo priešą.“

Per susirėmimus su priešu ir atsitraukdami iš mūšio Kalniškės partizanai naudodavo manevrines rikiuotes. Iš atskirų padalinių buvo sudaromas avangardas, ariergardas ir flangų sauga. Tai leisdavo partizanams sėkmingai atremti atakas ir sumažinti priešo ugnies efektyvumą. Pavyzdžiui, 1945 m. vasario mėnesį žuvo tik du Kalniškės miško broliai, nors veikė ypač aktyviai – vasario 25 d. sumušę stribų įgulą užėmė Rudaminos miestelį, o vasario 28 d. kartu su Liškiavos partizanais Panaros kaime atrėmė ir privertė trauktis NKVD kuopą. Tokie žygiai skatino partizanus tikėti savo ginklo galia ir laisvės kovos perspektyva.

Karvelio-Lakūno junginys siekė įsitraukti ir į centralizuotą lietuvių pasipriešinimo kovą. Partizanų vadai A. Kisieliauskas-Karvelis, J. Neifalta-Lakūnas ir S. Čėpla-Vilkas dar „prie vokiečių“ vykdė Lietuvos laisvė armijos Lazdijų apylinkės štabo užduotis. Yra duomenų, kad vėliau buvo užmegztas ryšys ir su Dzūkijos partizanų veiksmus pradėjusiu centralizuoti LLA Alytaus apylinkės štabu. Ieškota galimybių kartu veikti ir su Sūsninkų miške kapitono Vaclovo Navicko-Perkūno formuojama kuopa.

Galiausiai Perkūno ir Karvelio-Lakūno partizanų daliniai prisijungė prie Suvalkijoje įkurtos Tauro apygardos ir tapo naujos Perkūno rinktinės branduoliu. Tiesa, tai įvyko 1945 m. rugpjūtį, taigi jau po didžiojo Kalniškės mūšio. Iš enkavedistų apsupties 1945 m. pavasarį Karvelio-Lakūno partizanų junginys grįžo į Kalniškės apylinkes. Į laisvės kovotojų gretas įsiliejo daug naujokų ir miške pasidarė ankšta. Dėl to partizanų būriai nutarė išsiskleisti. Levo būrys pasitraukė į Būdviečio mišką, Vilkas savo vyrus išsivedė link Bogateliaus, Karvelio būrys persikėlė į Giraitės mišką. Lakūno partizanai liko Kalniškėje. Po 1944–1945 m. žiemą partizanų įvykdytų sėkmingų žygių Kalniškės miškas jau buvo pažymėtas enkavedistų operacijų žemėlapiuose. Pavasarį Simno ir Kronos NKVD skyriai iš agentų „Polevoj“ ir „Sviderskas“ pranešimų sužinojo apie „miškinių“ su lietuviškomis uniformomis ir skiriamaisiais ženklais“ stovyklavimo vietą. Gegužės 14 d. ši informacija buvo perduota 1-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 220-ajam pasienio pulkui. Maždaug tūkstantis šio pulko karių gavo komandą rengtis Lietuvos partizanų likvidavimo operacijai. 1945 m. gegužės 15 d. Kalniškės partizanai sužinojo, kad Simne knibždėte knibžda raudonarmiečių. Vadams pamanius, kad bus trėmimų į Sibirą, trys skyriai išėjo saugoti žmonių į Atesninkėlius. Kiti partizanai pasiprašė vadų leisti užsukti į savo namus maisto pasiimti, marškinių pasikeisti. Naktis buvo rami. Trėmėjai nepasirodė. Auštant gegužės 16-osios rytui vyrai traukė atgal į Kalniškės mišką. Jie ėjo nežinodami, kad enkavedistų karinė operacija jau prasidėjo. 1-asis NKVD batalionas laukė tik signalo pradėti šukuoti mišką. Miškas buvo priešo apsuptas dar prieš saulėtekį. Sutratėjo automatai ir į mišką grįžtančius partizanus pasitiko pasalūniška enkavedistų ugnis. Kai kurie partizanai metėsi atgal, tačiau dauguma kovotojų vis dėlto prasiveržė į mišką. Partizanų stovykloje mūšiui išsirikiavo daugiau nei pusė Lakūno kuopos – apie 60 vyrų. Šūviai aidėjo šiaurrytinėje ir pietinėje Kalniškės pamiškėse, o vakarinėje – buvo tylu. Partizanai pamanė, kad vakarine miško kryptimi priešas galbūt dar nespėjo išsidėstyti, todėl jie dar spės prasiveržti ir pasitraukti. Šią kryptį buvo patikėta išžvalgyti K. Kliučinsko-Kovo skyriui. Tačiau paaiškėjo, kad ir šis kelias partizanams jau užkirstas. Enkavedistai jau ten šukavo mišką ir Kovo skyriui beliko atidengti ugnį ir trauktis atgal į tankmę. Žvalgams paplentėje susikovus su sovietų kariais buvo suvokta, kad mišką supa didelis priešo dalinys ir bandymas prasiveržti gali kainuoti daug partizanų gyvybių. Nusprendę nesitraukti kovotojai užėmė žiedinę gynybą aukščiausioje Kalniškės miško kalvoje Meškakalnyje. Vadai parinko kovotojams pozicijas, davė paskutinius nurodymus. Prie kalvos priartėjus 1-ajam NKVD batalionui, partizanai jau buvo gerai pasirengę ir atrėmė keturias priešo šturmo bangas. Apie šį susirėmimą mūšio dalyviai yra pasakoję: „Kai tik išgirstam „Ura!“, tuoj ir šaudom“ (J. V. Uzdila, „Sunkūs ir viltingi metai“, 2004). „Mes duodavome salvę į tą vietą, atmušdavome, ir taip kelis kartus (...) mums nuo kalno labai gerai gintis. Jie buvo mums gerai matyti ir granatas numesti galėjome labai toli“ (B. Kašelionis, „Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė. Dokumentai ir prisiminimai“, 1999).

Sužinojusi apie nuožmų partizanų pasipriešinimą NKVD pulko vadovybė į kovą Meškakalnyje metė ir 2-ąjį batalioną su manevrinės grupės šaulių būriu. Šie padaliniai nuo pamiškių judėjo link aukštumos, verždami apsupties žiedą. Partizanai laikėsi savo pozicijose, tačiau kai kurie kovotojai, tarp jų ir kuopos vadai, buvo atkirsti nuo pagrindinio padalinio.

Negalėdami ilgiau atlaikyti priešo spaudimo partizanai pasidalijo į dvi grupes ir pradėjo trauktis. Vieną grupę vedė J. Neifalta-Lakūnas, kitą – jo pavaduotojas A. Senkus-Vanagas. Atsiplėšę nuo persekiotojų kovotojai išsisklaidė miško tankmėje. Tuo metu apie 20 partizanų, daugiausia iš Ateities ir Kovo skyrių, susitelkė Meškakalnio viršūnėje (Lietuvos ypatingasis archyvas, byla P-15680).

Enkavedistai šių kovotojų pulti jau neskubėjo. Vengdami aukų priešai nusprendė partizanus naikinti kryžmine trijų sunkiųjų kulkosvaidžių ugnimi. Apie valandą trukusi kulkų liūtis nutraukė ne vieno partizano gyvybę. Seko miško brolių šaudmenų atsargos, blėso viltis atsilaikyti... Užimti aukštumą buvo pasiųsti 9-osios NKVD pulko užkardos kariai. Duotas įsakymas – priversti miškinius trauktis pietų kryptimi, kur buvo išsidėstę enkavedistų pasalos. Tačiau sustabdyti partizanų prasiveržimo priešas nesugebėjo.

J. Lelešius-Grafas prisimena: „Kaip žvėrys, įsiutę enkavedistai mus puolė jau penktą kartą, nors jų lavonų gulėjo kalno papėdėje šimtai, bet jie dėjo paskutines pastangas užkopti į kalno viršūnę, kurioje gynėsi dar dvidešimt Lietuvos laisvės kovotojų. Mes neatlaikėme. Mums stigo šovinių. Sukoncentravę kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį į vieną pusę, mes laimingai, su mažomis aukomis, prasiveržėme“ („Partizanų kapeliono dienoraštis“, 2006).

Legendos nemiršta

Kalniškės mūšyje galvas padėjo 43 miško broliai ir 2 sesės – partizanų J. Neifaltos- Lakūno žmona Albina Pušelė ir Vytauto Vilčinsko-Žaibo žmona Onutė Drebulė. Tačiau Kalniškės miške didvyriškai kovojusiems ir kritusiems partizanams buvo lemta atgimti ginklo brolių pasakojimuose, kurie kėlė rezistentų dvasią, teikė stiprybės Lietuvos nepriklausomybės atkūrėjams, yra ir bus pasiaukojimo dėl Tėvynės laisvės pavyzdys dabartinei ir vėlesnėms lietuvių kartoms.

Karinių operacijų efektyvumo vertinimo modelių kūrėjai yra pastebėję, kad partizanų pralaimėtas mūšis nebūtinai yra pralaimėjimas žvelgiant į tolimą perspektyvą. Partizaninio karo taktikos psichologinis poveikis visuomenei yra svarbesnis už priešui padarytus fizinius nuostolius (G. A. Daddis, „No Sure Victory: Measuring U.S. Army Effectiveness and Progress in the Vietnam War“, New York, 2011).

Kalniškės mūšio istorija užgimė iš karto po garsiųjų kautynių. Pasak partizano Antano Suraučiaus-Tauro, po Kalniškės mūšio Dzūkijoje „augo pasididžiavimas miško brolių kova, plito didvyrių legendos, skambėjo kuriamos dainos žuvusiems didvyriams, apverkiančios kritusius kovoje, bet kartu šlovinančios jų žygius ir pasiaukojimą tėvynės laisvei“. Žmonės pasakojo, kaip Lakūno kuopa lyg liūtai kovėsi su gausiu priešu, kaip A. Neifaltienė-Pušelė, įlipusi į šakotą eglę kulkosvaidžio ugnimi skynė priešų eiles, kad kovoje žuvo apie 40 partizanų ir apie 400 enkavedistų.

Partizanų žygdarbiu Dzūkijoje žavėjosi ir Suvalkijos laisvės kovotojai. Kalniškės apylinkėse lankęsis Tauro apygardos partizanų kapelionas J. Lelešius-Grafas, užrašęs ne vieno mūšio dalyvio prisiminimus, sakė, kad Kalniškės „miško kalnas bus liudininkas, jis kalbės kartų kartoms, kad geriau mirti, negu vergauti...“. Kapeliono dėka mūšio aidas pasiekė garsų partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą, o šio pastangomis žinia pasiekė Vakarus. 1950 m. apie lietuvių narsą Čikagoje buvo išleista J. Lukšos-Daumanto knyga „Partizanai už geležinės uždangos“.

Vėliau, po partizaninio karo, lietuvių pasipriešinimas okupantui silpo, sovietmetis su savo „atšilimo“ ir „sąstingio“ laikotarpiais tęsėsi, bet Kalniškės mūšio istorija nemirė. Ją pasakojo vis daugiau ir daugiau žmonių.

Tuo metu sovietinė propaganda skleidė visiškai kitokią Kalniškės mūšio versiją. 1975 m. pasirodžiusiame dokumentų rinkinyje „SSRS pasienio kariuomenė 1945– 1950“ buvo išspausdintas vieno NKVD majoro raportas apie jo vadovaujamo pulko kautynes su Lakūno „gauja“. Tame raporte glaustai aprašyta Meškakalnio šturmo operacijos eiga turėjo parodyti enkavedistų drąsą ir profesionalumą kovojant su „Pabaltijo banditais“. Vargu ar šis Maskvoje publikuotas „dokumentas“ sudomino tenykščius skaitytojus, tačiau sovietinėje Lietuvoje jis negalėjo būti nepastebėtas.

Skirtingų nuomonių dėl Kalniškės mūšio buvo ir tuomet, kai Lietuvoje jau sklandė nepriklausomybės atkūrimo idėjos.

1989–1991 m. „Švyturio“ žurnalo skaitytojų laiškų skiltyje Kalniškės mūšis buvo aptartas daug kartų. Vieno laiško autorius prisipažino, kad apie tokį garsų mūšį jis sužinojo tik žurnale perskaitęs kaip „Lakūno vyrai, drąsos nepametę, nutarė nesitraukti, pasipriešinti ginklu“ ir „nuo kalno taiklia ugnimi guldė labai rėkiančius ir žygio maršu einančius į ataką priešo karius“ (1990, Nr. 16 ir 24). Kiti „Švyturio“ skaitytojai piktindamiesi įrodinėjo, kad partizanų „tikras vardas – banditai, ir juos taip reikia vadinti. Pikčiausiais lietuvių tautos priešais, o ne „miško broliais“, „partizanais“, „rezistentais“ (1990, Nr. 24).

Kalniškės mūšio vertinimai negalėjo nesutapti su tuometiniu mūsų žmonių teigiamu arba neigiamu požiūriu į Lietuvos nepriklausomybę. Visgi didžioji lietuvių tautos dalis savo apsisprendimą pareiškė Baltijos kelyje ir savo krauju patvirtino Sausio 13-ąją. Lietuvos nepriklausomybė – tikslas, kurio siekė Kalniškės partizanai, virto tikrove.

Prisimintina, kad okupacinė kariuomenė, kai Lietuva pasauliui jau buvo paskelbusiKovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktą, dar kartą šturmavo Meškakalnį – 1991 m. gegužės 21 d. susprogdino Kalniškės mūšio vietoje ką tik pastatytą paminklą, įamžinantį žuvusių Jono Neifaltos-Lakūno partizanų atminimą. Per vieną savaitę žmonės paminklą atstatė.

Kalniškės mūšio ir jame kovojusių partizanų palaidojimo vietose šiandien tvirtai stovi paminklai, kasmet minimos mūšio metinės. Kalniškės vardu pavadinta Alytaus miesto gatvė, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos pasitarimų salė.