Lietuvos Respubliką kai kuriais klausimais valdo už nusikalstamus veiksmus teisti asmenys. Visur taupyti įpratusi valstybė tuoj užmokės už neveiklumą ir nesveiką taupumą: pagyvenusi moteris iš Druskininkų ėmė ir laimėjo teismą prieš Lietuvos valstybę.

Yra Europos Sąjungoje viena iš nedaugelio šalių – Lietuvos Respublika, kurioje kalėjimai stovi viduryje miestų. Ne visi, bet dauguma. Teoriškai kalėjime sėdintys žmonės negali naudotis tuo, kas leidžiama laisvėje, taip pat ir mobiliuoju ryšiu. Praktiškai yra kitaip.

Teismas nutarė

Nuo sovietmečio stovinčių įkalinimo įstaigų „klientai“ pramogavo ilgai. Pasakodavo telefonais, kad kažkas laimėjo loterijoje, reikia tik persiųsti daug išankstinio mokėjimo kortelių („Labas“, „Pildyk“, „Extra“, „Ežys“) kodų, ir tuoj „laimėtoją“ pasieks plazminiai televizoriai arba kiti prizai. Paskui madinga pasidarė sakyti, kad kuris nors artimasis kaltas dėl eismo įvykio ir, jei greitai neatlygins tūkstantinės žalos, sės į kalėjimą. O užbėgs pinigų paimti kuris nors nukentėjusiojo pažįstamas. Pareigūnai iškart įtarė, kad tai – kalinių verslas. Ir ilgai niekas nesikeitė – tik apetitai didėjo ir fantazija įvairėjo.

Galiausiai valstybei gali tekti sumokėti už „taupumą“. Žiniasklaida jau rašė, kad dar 2011 m. aferistas paskambino Druskininkų apylinkėse gyvenančiai moteriai, prisistatė kriminalinės policijos tardytoju Remigijumi Klimašausku ir pranešė, jog privati bendrovė plauna nešvarius pinigus per jos sąskaitą. Kai moteris atskleidė banko sąskaitos slaptažodžius, iš jos išgaravo 5 802 litai, arba 1 680 eurų. Pagal telefono signalą nesunkiai pavyko nustatyti, kad sukčius skambino iš Alytaus pataisos namų.

Kaip visada, buvo pradėtas tyrimas, kuris vėliau sustabdytas, nenustačius kalto asmens. Tačiau ėmė ir nutiko netikėtas dalykas: Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis nusprendė, kad Alytaus pataisos namai senolei turės sumokėti tiek tą sumą, kurią ji prarado (1 680 eurų), tiek atlyginti neturtinę žalą – sumokėti dar pusantro tūkstančio eurų.

Beprecedentį sprendimą priėmęs G.Seikalis apie reikalą kalba paprastai. Pripažindamas, kad sukčiavimo būna ir laisvėje, jis kelia klausimą, už ką atsako valstybė. „Mes esame mokesčių mokėtojai, išlaikantys visas valstybės institucijas, taip pat ir įkalinimo įstaigas. Yra įstatymų, poįstatyminių aktų, kuriuose aiškiai nurodyta, kokių dalykų ten negali būti. Pataisos namai, kaip valstybės įstaiga, yra teisės aktais įpareigota užtikrinti, kad kaliniai nesinaudotų tomis privilegijomis, kurios jiems nepriklauso, taip pat ir mobiliojo ryšio priemonėmis. Šiuo atveju pas nusikaltusius asmenis, atliekančius bausmę, buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas, tik, deja, nepavyko nustatyti skambinusiojo asmens. <...> Tai nėra vienetinis atvejis ir tai vyksta ne tik Alytaus pataisos namuose. Valstybė, kuri renka mokesčius tam, kad jos priimti teisės aktai galiotų ir veiktų, už tai atsakinga“, – teigė G.Seikalis.

Argumentas, kad apgautas žmogus nėra labai protingas, o valstybei šis precedentas gali brangiai kainuoti, teisėjo neįtikina. „Politikai tegul būgštauja. Tai ir yra būtent jų reikalas – viską sutvarkyti. Tai yra masinis reiškinys. Mes puikiai žinome, kad nuolat naudojamasi tais telefonais, ir būtent tokiems sukčiavimo atvejams. Jie įnešami, išnešami ir vėl įnešami. Valstybė nesugeba užkirsti kelio tam, kad nuteisti asmenys ir vėl nenusikalstų net kalinimo vietose. Tai apie ką mes kalbame? Kalbama apie tai, kad įvykdytas nusikaltimas, ir valstybė sudarė prielaidas tam, kad jis būtų įvykdytas. Taip – bylų dar tikrai bus. Žinoma, šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, manau, kad eis iki Aukščiausiojo Teismo, tai – tik pradžia“, – įsitikinęs teisėjas.

Ministras slapstosi

Tai, kad atsakinga yra būtent valstybė, savaip pademonstravo teisingumo ministras, socialdemokratas Juozas Bernatonis. Jis ilgai niekaip nerado laiko asmeniškai pakomentuoti šią situaciją. Galų gale jo patarėjas viešiesiems ryšiams S.Tichomirovas paaiškino šitaip:

„Istorija, dėl kurios teismas priėmė minėtą sprendimą, įvyko dar 2011 m., kai Teisingumo ministerijai vadovavo kitas ministras (dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius – red. past.). Vėliau situacija įkalinimo įstaigose smarkiai pasikeitė. Seime priimtos įstatymų pataisos suteikė teises įkalinimo įstaigų darbuotojams vykdyti kriminalinės žvalgybos funkcijas. Praėjusiais metais Marijampolės pataisos namuose pradėjo veikti viena moderniausių telefoninių pokalbių blokavimo įrangų. Planuojama, kad tokia įranga šiemet pradės veikti ir Alytaus pataisos namuose. Beje, įkalinimo įstaigose pradėjo mažėti nuteistųjų. Tai irgi turėjo įtakos telefoninio sukčiavimo bylų mažėjimui. Dar sovietmečiu įrengti pataisos namai yra gyvenamuosiuose miestų rajonuose, todėl ankstesni bandymai blokuoti mobilųjį ryšį nebuvo sėkmingi. Blokavimo padarinius pajusdavo ir aplinkinių namų gyventojai“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė teisingumo ministro patarėjas, matyt, nelabai įsivaizduojantis realią situaciją.

Viskas būtų gerai, tačiau ir šiam ministrui ministraujant (kaip studijuoti ir studentauti yra ne tas pats) Alytaus pataisos namų vadovas Kęstutis Jasmontas viešai guodžiasi: „Mus puolė iš visų pusių.“ Pasak jo, iš visokių vamzdžių ir net dronų tie telefonai į įkalinimo įstaigos teritoriją byra, ir galima drąsiai teigti, kad panašių bylų dar bus, bent jau kol ministras J.Bernatonis kaip strutis galvą bus įkišęs į smėlį ir vaizduos, kad nieko nevyksta.

Norint galima

„Valstiečių laikraščio“ žiniomis, Marijampolės įkalinimo įstaigoje iš dalies išspręsta net dronų problema. Ten užtenka vieno mygtuko paspaudimo, ir dronas krenta neatskridęs, – teigia Kalėjimų departamento šaltiniai. Pati institucija reikalus komentuoti atsisakė, nes, pasak jos, pakanka ir Teisingumo ministerijos komentaro.

Kol valstybė mėgina taupyti ir mažai ką komentuoja, įkalinti asmenys ir jų laisvėje esantys bendrai yra dideli šių reikalų ekspertai. Drono (nepilotuojamo skraidančio aparato) be maždaug 1 000 eurų nepasigaminsi. Tačiau, jei labai nori, kriminalinis pasaulis tai geba. Prie telefono, kuris nukrenta į reikalingą vietą, turi spėti arba pora budinčių pareigūnų, arba iš anksto paskirti jų konkurentai iš kalinių. Įrengiant Marijampolėje minėtą įrangą, buvo atsižvelgta į „klientų“ kruopštumą po centimetrą ieškant vietos, kur yra ryšys, taip pat į situaciją, kad įkalinimo įstaigos labai primena bendrabučius. Būtent Marijampolės kalėjimą, kurio vieną pastatą projektavo dar architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, specialistai laiko problemiškiausiu slopinant ryšį, nors ir čia investuoti teko palyginti nedaug – apie 1mln. litų.

Ryšio slopintuvus nuo kalinių teko dar ir maskuoti, nes šie linkę be ceremonijų su jais susidoroti. Diegiant slopinimo įrangą, iš patalpų kalinius teko net laikinai išvesti. Be abejo, statant naują įkalinimo įstaigą ir naujai diegiant sistemą, viskas būtų kur kas pigiau, juolab kad tai, jog kalėjimai yra miestuose ir prie gyvenamųjų namų, gerokai nustebino ir užsieniečius – įrangos gamintojus. Taigi kol įkalinimo įstaigos, kurių iš viso šalyje yra dešimt, bus miestų centruose (išimtis – Pravieniškės – red. past.) ir jose veiks ne kamerų, o bendrabučių sistema, valstybė mokės už savo taupumą. Mat ir to paties Marijampolės kalėjimo „blokavime“ dalyvavę specialistai nurodo, kad kur kas pigiau ir paprasčiau tai atlikti statant naują pastatą.

Kas pigiau ir svarbiau?

Taigi kas valstybei yra pigiau ir svarbiau? Bylinėtis su tegul ir nelabai protingais piliečiais, kuriuos apgauna jos teoriškai kontroliuojami sukčiai, ar padaryti taip, kad tokia veikla taptų neįmanoma? Į šį klausimą politikai atsakymo neranda. Ilgą laiką Seimo teisės ir teisėtvarkos komitete triūsiantis parlamentaras Stasys Šedbaras kažką kažkur girdėjo. „Nežinia, kaip viskas per instancijas eis, tad dėl teismo sprendimo sunku pasakyti. O ar valstybė viską padarė? Jau kiek laiko buvo kalbama apie blokavimą tų telefonų, bet tai – sudėtingas dalykas, nes įkalinimo įstaigos yra netoli gyvenamųjų teritorijų. Mano žiniomis, vienas konkursas buvo nevykęs, dabar jau pradedama diegti, tik nežinau, ar nuo Marijampolės prasideda“, – sakė S.Šedbaras.

Anot S.Šedbaro, valstybei trūksta pinigų. „Tai – nemažos investicijos, kurios gal kažkiek sumažins įkalintų asmenų sukčiavimą. Bet, žinoma, tol, kol asmenys įkalinimo įstaigose bus ne kamerų tipo patalpose, tol bus sudėtinga kontroliuoti. Reikės nuolat ryšį blokuoti, daryti kratas. Tokiame kolektyve kontroliuoti sunku, o paslėpti lengva. Matyt, ateityje, kai bus kalinama po vieną, po du (kamerų tipo patalpose), tada bus eliminuota galimybė sukčiauti. Bet tam reikia, be abejo, didelių investicijų. Kai mokytojai nebestreikuos, ir pensininkai galės lengviau apsipirkti. Tie dalykai tarpusavyje susiję. Be abejo, kad valstybė visko nepadarė“, – tvirtino jis.

Toli eiti iš tiesų visai nereikia. Lukiškių tardymo izoliatorius, kur bausmes atlieka ir nuteistieji iki gyvos galvos, yra pačiame Vilniaus centre. Čia kitokio tipo objektui – puiki vieta ir brangus žemės sklypas. Tačiau dėl įvairių niuansų, taip pat ir paveldosaugos, iki šiol nebuvo rasta būdų, kaip šį sklypą realizuoti, kompensuojant iškėlimo kaštus. Kaip pripažįsta pats S.Šedbaras, judama labai lėtai.

„Žinoma, kad iš lėto judame. Judame iš lėto, bet aš manau, kad greitai nebus. Būtų galima paspartinti, ir teismų sprendimai tikrai tą padarys. Ir ne tik dėl sukčiavimo. Labai pyksta teisingumo ministras, kad Europos teismai nuolat priteisia sumas pagal Europos standartus dėl kalinimo sąlygų, dėl asmenų laikymo sąlygų. <...> Jei jau esame Europos Sąjungoje, tai yra standartai ir jų reikia laikytis, nelabai gali tų teismų sprendimų ir ginčyti, nes jie priteisia minimumą. <...> Žiūrėkite, netgi britai atsisakė išduoti ieškomus asmenis, nes Lietuvoje jiems bus netinkamos laikymo sąlygos“, – nurodė S.Šedbaras.

Areštinės – atskiras atvejis

Kalinimo sąlygos – svarbus dalykas. Lietuva išties turėjo aiškintis net ir Europos Tarybos komitetui, kuris yra paliepęs uždaryti vieną iš sostinės areštinės fligelių. Lietuvos teisingumo ministerija net yra įsipareigojusi, kad iš užsienio grąžinami nusikaltėliai nebus laikomi niekur kitur, tik moderniose Vilniaus ir Ukmergės areštinėse.

Ir visgi net rajonų areštinėse, kurios nėra panašios į bendrabučius, kur patalpos nedidelės ir žmonės būna neilgai, jie geba gauti telefonus ir bendrauti netgi per skaipą. Vien šių eilučių autoriui po įvairias areštines vežiojamas ir teismų laukiantis asmuo, kuris laikė save nekaltu, įsigudrinęs šia programa skambinti keletą kartų, nurodydamas kito ryšio seanso laiką. Taigi, be dronų, kuriems nusikaltėlių pasaulis randa lėšų, kaimyninių namų gyventojų skundų dėl blokuojamo ryšio, kuriuos irgi lengva užsakyti, egzistuoja dar ir personalo sąžiningumo problema.

Šiaip ar taip nei Teisingumo ministerija, nei Kalėjimų departamentas, nei Seimo nariai negali pasakyti, kada sistema bus sutvarkyta. Iškėlus klausimą, iškart sakoma, kad pinigų pirmiausia reikia mokykloms ir pensininkams, o ne kalėjimams. Gal ir taip, tačiau pensininkus apgaudinėja tų pačių kalėjimų kaliniai, valstybė dabar jiems už tai mokės. O mokyklų per ketvirtį amžiaus pastatyta ne ką daugiau negu kalėjimų.