Į „Valstiečių laikraščio“ klausimus atsako ūkio ministras, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojas Mindaugas Sinkevičius.

Vienas iš pagrindinių regionų gaivinimo būdų – verslo skatinimas, tačiau iš septynių Lietuvoje veikiančių laisvųjų ekonominių zonų tik trys įsikūrusios mažesniuose miestuose. Kodėl verslui lengvatos kuriamos ten, kur jis ir taip plečiasi, pavyzdžiui, Kaune ir Klaipėdoje? Ar planuojama konkrečiais būdais skatinti verslo kūrimąsi ir plėtrą regionuose?

Kaip žinote, laisvosios ekonominės zonos veikia Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Kėdainiuose ir Akmenėje. Kai kurioms, pavyzdžiui, Kauno ir Klaipėdos, sekasi visai gerai, o, tarkime, Akmenei dar reikia stipriai pasitempti. Tačiau Ūkio ministerija siekia gerinti ekonominės raidos padėtį ne tik jau minėtuose septyniuose miestuose, o visoje Lietuvoje, kitaip iškart kiltų klausimas, kodėl didesnis dėmesys skiriamas Akmenei, o ne Joniškiui, Pakruojui ar Skuodui? Ar ten nieko nereikia daryti? Manau, kad reikia, todėl siekdami sukurti patrauklesnę investicinę aplinką prie Ūkio ministerijos įsteigtos viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ kursime regionų atstovų tinklą. Norime, kad kiekviename šalies regione būtų bent po vieną žmogų, kuris padėtų savivaldybėms rūpintis investicijų pritraukimu.

Puikiai žinau, kokia yra reali šalies regionų padėtis, nes pats dirbti į Vyriausybę atėjau iš provincijos. Iš pradžių tokie atstovai galėtų vietos valdžiai, pavyzdžiui, pasiūlyti suformuoti bent kelis laisvos valstybinės žemės sklypus, kad vėliau būtų galima aukcionuose pasiūlyti juos investuotojams įsigyti ar išsinuomoti. Taptume konkurencingesni, nes verslininkui, kuris skuba investuoti, iškart, be ilgai trunkančių biurokratinių procedūrų, galėtume pasiūlyti žemės sklypą. „Investuok Lietuvoje“ atstovas būtų ir tarpininkas, ir konsultantas, jis turėtų skatinti vietos valdžią rūpintis investicijomis. Remdamasis darbo einant rajono mero pareigas patirtimi visada sakiau ir sakysiu, kad būtina į tokią veiklą įsitraukti ir savivaldybių vadovams. Be abejo,pritraukti verslą nėra tiesioginė jų funkcija, tai jiems neprivalu, bet juk visi supranta, kad naujas verslas sukuria naujų darbo vietų, moka žemės nuomos, nekilnojamojo turto mokesčius, kurie lieka rajone. Noriu paprašyti merų, regioninių „Investuok Lietuvoje“ atstovų prisidėti prie investuotojų „žvejybos“. Jei turėsime daugiau „žvejų“, tikėtina, kad ir laimikį didesnį pagausime.

Lietuvoje buvo daug eksperimentuojama su įvairiomis verslo formomis – individualia veikla, patentais, mažosiomis bendrijomis. Didžioji dalis šių eksperimentų nepasiteisino, neilgai trukus jie buvo panaikinti irsukėlė chaosą versle, dažniausiai – pačiame smulkiausiame. Ar planuojama realiai skatinti smulkųjį verslą, supaprastinti ir palengvinti biurokratinius reikalavimus?

Sutinku, kad chaoso iš tiesų būta ir, matyt, vis dar yra. Tarkime, statybų organizacijas vienijanti asociacija piktinasi, kad kokia nors statybos įmonė turi konkuruoti su penkių ar aštuonių statybos paslaugas teikiančių patentininkų brigada. O mokesčių našta, tenkanti uždarajai akcinei bendrovei ir pagal patentą dirbančiam fiziniam asmeniui, stipriai skiriasi. Lietuviai nuovokūs, moka rasti sistemos landų, tad chaoso atsiranda ne tik dėl valdžios sprendimų, bet ir dėl gudruolių, gebančių prasisprausti tarp įstatymo eilučių.

Vyriausybė planuoja peržiūrėti visą mokesčių struktūrą ir paremti naują Ūkio ministerijos pasiūlymą pradedančiajam verslui skirti tam tikras mokesčių atostogas. Dažniausiai pirmaisiais metais veiklos rezultatas būna labai kuklus, o jei dar valstybė pareikalauja susimokėti mokesčius be jokių atidėjimų nuo pat veiklos pradžios, verslumo iniciatyvos greitai išsisklaido. Nusvyra rankos, nieko nebesinori daryti. Suprasdama tokią situaciją Ūkio ministerija pasiūlė, o Finansų, mūsų žiniomis, linkusi pritarti idėjai suteikti vienų metų mokesčių atostogas besikuriančiam verslui. Tiesą sakant, iš dalies baiminamės piktnaudžiavimo, kad metus padirbę „gudručiai“ nepradėtų perrašinėti verslo kitiems šeimos nariams ar steigti naują įmonę uždarę senąją. Labai nesinorėtų, kad tokiais veiksmais būtų sugadinta gera idėja. Tikiuosi, kad politinis sprendimas dėl to bus priimtas šiais metais, o mokesčių atostogomis bus galima naudotis jau nuo kitų pradžios.

ES paramą verslui Lietuvoje susižėrė stambusis verslas. Ar galima dar ką nors padaryti, kad ji pasiektų ir smulkiuosius, dažniausiai regionuose įsikūrusius verslininkus?

Esame viena iš šakinių ministerijų, administruojančių ES paramos verslui dalį. Iki šios dienos finansinė ES parama buvo skirta 641 smulkiojo ir vidutinio verslo projektui ir tik 32 didelių įmonių paruoštiems projektams. Taigi skaičiai rodo, kad ES parama, teikta per mūsų ministeriją, smulkiajam ir vidutiniam verslui yra 20 kartų didesnė nei stambiajam. Ūkio ministerija šiuo finansiniu laikotarpiu, tai yra, nuo 2014 iki 2020 metų, administruoja šiek tiek daugiau nei milijardą eurų ES struktūrinės paramos lėšų. Kiek daugiau nei pusė šios sumos, apie 500 milijonų, yra skirta būtent smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams remti. Tikiu, kad smulkusis ir vidutinis verslas norėtų viso milijardo, bet, sutikime, net ir pusė šios sumos yra didelė, rimta parama. Gaila, kad jos rezultatai nėra taip aiškiai matomi, nes finansinė parama išsisklaido po daugybę nedidelių smulkiojo ir vidutinio verslo paramos priemonių, ji nėra sutelkta keliuose dideliuose, įspūdingos apimties projektuose, tačiau būtent dėl to smulkusis ir vidutinis verslas ir nėra vadinamas stambiuoju. Mūsų dar laukia treji finansinio laikotarpio metai, ir, manau, paramos smulkiajam verslui skaičiai bus dar didesni.

Lietuvos regionai sparčiai tuštėja, tačiau juose ir toliau planuojama statyti infrastruktūros objektų, kuriems išlaikyti reikės milijonų eurų per metus. Ar tikrai ateityje turėsime trinkelėmis išklotus tuščius miestus?

Taip, tokia rizika yra labai reali, juolab kad neseniai buvo paskelbtos itin niūrios Eurostato prognozės dėl Lietuvos gyventojų skaičiaus artimiausiais dešimtmečiais. Pramonininkų konfederacija yra konstatavusi, kad Lietuvoje jau sukurta tiek viešosios infrastruktūros, kad jos pakaktų 4 milijonų gyventojų poreikiams patenkinti. Vadinasi, mes jau perinvestavome į viešąją infrastruktūrą, toliau tokiais tempais dirbti nebegalima. Jau esame padarę klaidų, ir su baseinais, arenomis siejami norai bei vizijos šios Vyriausybės palaikymo neturės. Mes gerai suprantame, kad nebegalima eiti tuo keliu, nes žmonių mažėja, o arenas reikės išlaikyti, kelius reikės kažkam prižiūrėti. Ūkio ministerija nefinansuoja infrastruktūros gerinimo projektų, ir, kaip Vyriausybės narys jaučiu atsakomybę, kad nebūtų investuojama į tai, kas nereikalinga. Reikia investuoti į tai, kas mūsų ekonomikai duos grąžos.

Ūkio ministerijos pastangos lengvinti sąlygas aukštos kvalifikacijos specialistams iš trečiųjų šalių pritraukti prieštarauja Vyriausybės pažadams mažinti emigraciją. Kodėl planuojama keisti teisės aktus, supaprastinti administracines procedūras, kad užsieniečiai galėtų lengviau įsidarbinti Lietuvoje, užuot palikus šią problemą spręsti laisvajai rinkai?

Iš tiesų būtent verslo asociacijos, kurios dažnai kliaujasi laisvąja rinka, pasisako už kuo mažesnį valstybės kišimąsi, kreipėsi į Ūkio ministeriją su tokiu prašymu. Jį apsvarsčiusi Vyriausybė patvirtino 27 profesijų kvalifikuotų specialistų iš trečiųjų šalių sąrašą, kuriems bus palengvintos sąlygos ateiti į Lietuvos darbo rinką. Tačiau turiu pasakyti, kad iš pradžių mūsų buvo prašoma patvirtinti 74 profesijų sąrašą. Kokia tokio sprendimo politinė ir ekonominė logika? Žinoma, mes matome, kad emigruoja jauni, išsilavinę žmonės, bet Vyriausybė tikrai nesiekia pakeisti išvykstančių tautiečių atvykėliais iš svetur. Vis dėlto verslui jau dabar, o ne po 2 ar 3 metų, reikia kvalifikuotos darbo jėgos. Daugiausia informacinių technologijų (IT), inžinerinės pramonės specialistų. Jau 2020-aisiais Lietuva stokos 9–10 tūkstančių IT specialistų. Verslas tokiu atveju arba turi bandyti pervilioti reikalingus specialistus, didinti darbo jėgos kainą, arba kreiptis paramos į valstybę. Vyriausybė sutiko suteikti tokią paramą, tačiau laikinai: kai tik bus paruošta pakankamai darbo jėgos, tos durys tikrai bus uždarytos.Šitaip bandome užpildyti egzistuojantį kvalifikuotos darbo jėgos vakuumą. Suprantu, kad dalis visuomenės tai vertina kaip lietuvaičių išstūmimą, bet tai tėra trumpalaikis opios verslo problemos sprendimas. Be to, baimės akys didelės: skaičiai rodo, kad per praėjusius metus į Lietuvą dirbti atvyko tik apie 300 kvalifikuotų specialistų, daugiausia iš Ukrainos ir Baltarusijos. Manau, kad šis skaičius augs, tačiau tikrai nestipriai.

Esate vienas iš kandidatų tapti Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku. Nuo ko pradėtumėte keisti partiją tapęs jos vadovu? Kokią regite lietuviškos socialdemokratijos viziją?

Galėčiau pajuokauti, kad gegužės mėnesį laukia du svarbūs sprendimai: vienas labiau asmeninis, tai šeimos sukūrimas ir santuokos sakramento priėmimas, o kitas – savo politinio likimo atidavimas į partijos draugų rankas. Jeigu įvyktų taip, kad jie įpareigotų mane savo pasitikėjimu, lauktų dideli iššūkiai. Pagrindinis iš jų būtų atgauti prarastą mūsų partijos politinį veidą, kurio netekome ir dėl darbo koalicijose, ir dėl kai kurių kitų dalykų. Prisidėjo ir skandalai. Manau, reikėtų grįžti prie savo vertybinio pagrindo, ne tik patiems prisiminti, kas tokie esame, bet ir atkurti visuomenės pasitikėjimą, įrodyti, kad esame patikima, stipri, didžiausia tikrai kairiajai ideologijai atstovaujanti politinė jėga. Jeigu mums pavyks atgauti visuomenės pasitikėjimą, tik tada galėsime kalbėti apie laukiančius rinkimus ir programas. Esu tikras, kad vertybės, kurias mes kartais užmiršdavome gavę valdžią, niekur nedingo, jomis remiasi didelė mūsų visuomenės dalis. Tai pirmiausia socialinis teisingumas, solidarumas ir lygybė. Iš politinės dienotvarkės tikrai nedingo tokie socialdemokratams rūpintys klausimai kaip visiems prieinamas švietimas, sveikatos apsauga, valstybės rūpinimasis dirbančiu žmogumi, lyčių lygybė. Daug dalykų, kuriems atstovaujame, tebėra aktualūs XXI amžiaus visuomenėje, tik reikia prisitaikyti prie naujų veiklos formų. Reikia suprasti, kad žmones galima patraukti idėjomis, iš kurių kaldinsime principus, o ne politinių mainų monetas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas