Vis daugiau šalies bitynų savo medų ženklina išskirtinės kokybės ženklu. Sertifikuotą bitininkystės ūkį „Saldūs ūsai“ įkūrusi Ernesta Draždžiulytė-Ūsienė su vyru Kęstučiu – Šakių krašte žinomi bitininkai. Jie gamina 8 rūšių medaus mišinius su liofilizuotomis uogomis bei žolelėmis. Šeima kasmet plečia ūkį ir dabar jau augina apie 100 bičių šeimų, nors pradžia buvo vos du senelio „įpiršti“ aviliai.

Kuria kokybišką produktą

Praėjusių metų pabaiga bitininkystės ūkiui „Saldūs ūsai“ buvo įtempti: E.Draždžiulytė-Ūsienė su vyru dalyvavo konkurse „Sukurta Šakių krašte 2021“ ir varžėsi dėl pagrindinio prizo – bronzinės skruzdės statulėlės. Nors jų ūkis šiame konkurse užėmė antrąją vietą ir gavo padėką, sutuoktiniai nenusiminė – dalyvavimas verslo konkurse jiems dar aukščiau pakėlė „sparnus“.

„Kiekvienam dalyviui reikėjo pristatyti savo produktą. Mes pristatėme skirtingo skonio medų. Deja, pritrūko vieno laiptelio iki pagrindinio prizo, bet gal kitais metais pavyks. Iš šešių dalyvių apdovanojimų renginyje buvome paminėti trys. Mes buvome antri ir parsivežėme padėką. Smagu, kad pastaruoju metu esame kviečiami į renginius, kad apie mus kalba. Net nereikia pagrindinio prizo, labiau reikia žmonių, kurie apie mus sužino“, – patirtais įspūdžiais dalijosi bityno „Saldūs ūsai“ savininkė.

Sutuoktinių Ūsų įdirbis bitininkystės srityje vis auga. Prieš keletą metų, po daug mėnesių trukusio intensyvaus darbo ir nemenkų investicijų, „Saldūs ūsai“ tapo sertifikuotu bitininkystės ūkiu pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą. Tai reiškia, kad medus pasižymi ypatingomis kokybinėmis savybėmis, todėl papildomai ženklinamas logotipu „Kokybė“.

Bityno savininkai teigia, kad nacionalinės kokybės produktų gamybos procesas išsiskiria natūralumu, maistingumu bei aplinkos tausojimu. Pavyzdžiui, medaus gamybos procese gali būti naudojami tik iš nerūdijančio plieno pagaminti korių atakiavimo įrankiai, talpos bei medsukiai, o patalpos turi atitikti higienos reikalavimus. Be to, įrankių ir įrangos dezinfekcijai negali būti naudojamos jokios cheminės priemonės, turi būti dezinfekuojama tik verdančio vandens garais. Visi bityno aviliai turi būti pagaminti tik iš medienos. Nacionalinės kokybės produktų reikalavimus atitinkančio medaus bitynas negali būti įrengtas arčiau nei 5 km iki genetiškai modifikuotų augalų pasėlių. Tą daryti juos įpareigoja ne tik ūkiui suteiktas sertifikatas, bet ir pačių atsakingumas, reiklumas sukurtam ūkiui.

Ir bitininkai, ir inžinieriai

Pasibaigusius metus šakietė bitininkė vertina kaip palankius, leidusius įgyvendinti daug planų. Sutuoktiniai veiklūs, jų galvos pilnos idėjų. Ernesta savo vyrui vis primena, kad jiedu abu inžinieriai, nors Kauno technologijos universitete studijas baigęs tik Kęstutis, kuris visada sugalvoja, kaip ir ką padaryti. Pasitarę daug darbų kaime jie nuveikia patys, dviese.

„Mano tėvai patys statėsi namą netoli Alytaus. Man būdavo įdomu stebėti procesą. Pas savo dieduką Būdvietyje eidavau į jo dirbtuves vinių kalti, nes aš dar vaikystėje buvau mėgėja plaktuku pakalinėti. Man ir dabar įdomu viską pačiai daryti. Moku viską pati susimeistrauti. Mano vyras sugalvoja, kaip ką padaryti. Žmonės, aišku, stebisi, bet mes tokie esame. Turime idėją, einame, darome ir padarome“, – pasakojo Ernesta.

Po daug mėnesių trukusio intensyvaus darbo ir nemenkų investicijų, „Saldūs ūsai“ tapo sertifikuotu bitininkystės ūkiu pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą. Tai reiškia, kad medus pasižymi ypatingomis kokybinėmis savybėmis, todėl papildomai ženklinamas logotipu „Kokybė“.

Jie patys pasistatė bityno medaus gamybos patalpas, restauravo seną sodybą. Dviese spėja „apeiti“ ir bites. Šakių rajono bitininkų šeima viliasi, kad šiemetė žiema bus palanki bityno gyventojoms. „Bitėms gerai, kai nusistovi tikra, lietuviška žiema. Kai joms šalta, tupi kamuolyje susisukusios, o jeigu tik atšyla, aukštesnė temperatūra, pradeda dėti perus, paskui staigiai atšąla ir perai žūsta, taip gali žūti net visa bičių šeima. Labai negerai šiltos žiemos. Bitėms turi būti tikra, šalta žiema. Orai žiemiškėja, bet žiūrėsime, kaip bus toliau“, – temperatūrų pokyčius nuolat stebi E.Draždžiulytė-Ūsienė.

Geros ganyklos

Jauna moteris sakė, kad anksčiau Šakiuose turėjo kitus darbus. Kęstutis sukosi versle, o ji pati dirbo kvalifikuota floriste gėlių parduotuvėje, bet prasidėjusi draugystė su bitėmis pakeitė visą jų gyvenimą.

Gyvendama Šakių miesto centre ji ilgėjosi kaimo, prisimindavo savo vaikystės vasaras, praleistas kaime pas senelius, norėjo, kad ir jų atžalos augtų gamtos apsuptyje. Susituokę jie nusipirko apleistą sodybą Šilininkų kaime (Slavikų sen., Šakių r.), pačiame pasienyje su Rusijos Kaliningrado sritimi.

Iš pradžių dar nebuvo minties kaime užsiimti kokia nors veikla, tik norėjo turėti savo vietą su vaikais ramiai pabūti gamtoje. Darbšti šeima pradėjo restauruoti senąją sodybą, susitvarkė virtuvėlę, pasitvarkė aplinką. Tada Kęstučio senelis jiems pasiūlė porą bičių avilių. Šilininkai – puiki vieta bitynui. Jų sodyba įsikūrusi šalia didelių miškų, o pasienyje ir pievų labai daug, todėl bitėms – geros ganyklos.

„Senelis pasiūlė, tik vyras nerodė jokio entuziazmo – iš pradžių lyg nelabai norėjo, bet sakiau, imame, priglausime, pažiūrėsime jas ir savo medaus turėsime. Norėjau jų. Man labai gražu, kai kiemą puošia bičių aviliai“, – pirmųjų bitelių apsigyvenimo istoriją papasakojo bityno šeimininkė.

Jos teigimu, bitės turi tendenciją daugintis. Buvo du aviliai, paskui jų kasmet atsirado vis daugiau, o ir medaus prisukdavo didesnius kiekius. Nutiko taip, kad nežinojo kur jį dėti. Sunku buvo parduoti, kai medaus turėdavo jau ne vieną ir ne du kibirus. Tad sutuoktiniams teko nemažai pasukti galvas, kur realizuoti medų. Išeitį pasufleravo pats gyvenimas: kartą Ernesta mugėje paragavo medaus su čiobreliais ir šio mišinio skonis ją užbūrė. Kilo mintis patiems ruošti tokio medaus mišinius.

Asortimentą plečia protingai

Bityno šeimininkai domėjosi, kaip išgauti tokį skanų medų, važinėjo į bitininkų mokymus, lankė kursus, vis domėjosi medaus mišiniais. Galiausiai išsiaiškino visą gamybos procesą. Dabar jie gamina 8 rūšių medų su liofilizuotomis uogomis ir žolelėmis. Medaus mišiniams atsirinko labiausiai tinkančias žoles – čiobrelius ir mėtas. Iš liofilizuotų uogų – avietes, spanguoles, šaltalankius, svarainius, gervuoges ir juoduosius serbentus.

Ernestos aiškinimu, jie ima kreminį medų ir liofilizuotas uogas, sudeda į vieną, taip pagaminamas medus su liofilizuotomis uogomis. Mišiniams naudoja savo bityno medų, žoleles pati susirenka, o kitą žaliavą – liofilizuotas uogas – perka iš tokiu verslu Lietuvoje užsiimančios įmonės. Patiems įsigyti liofilizavimo aparatą neapsimoka, nes šis labai brangiai kainuotų.

„Čia yra per kelerius metus atrinkti skoniai, kuriuos žmonės tikrai mėgsta. Kai dvejus metus dirbome Gelgaudiškio dvaro Bitininko dirbtuvėlėje, edukacijų metu duodavome žmonėms ragauti, stebėjome jų reakcijas. Taip atsirinkome 8 skonius, kurie visiems daugiau mažiau patinka. Aišku, galima daugiau visko dėti, daugiau skonių turėti, bet nenoriu per daug išsiplėsti. Geriau turėti kelis gerus, negu daug, kurių neperka. Pavyzdžiui, turėjome medaus su liofilizuotomis braškėmis, bet daugiau jo negaminu. Man pačiai nelabai patiko, pastebėjau, kad ir kitiems medus su braškėmis neskanu“, – patirtimi dalijosi bitininkė.

Lieja ne tik žvakes

Išmokti bitininkauti buvo nesunku, reikėjo tik noro ir lėšų. E.Draždžiulytė-Ūsienė pasakojo, kad dabar, kai jų šeimos bitynas išsiplėtė net iki 100 avilių, jie jau metus laiko tik bitininkyste ir rūpinasi, iš to pragyvena. Ne tik medaus mišinius gamina, bet dar ir daugiau verslo idėjų įgyvendina.

Savo verslą kaime pradėjusi beveik nuo nulio, bitininkų šeima džiaugiasi, kad per savo užsispyrimą ir nuoseklų darbą dabar turi labai daug. Pavykus prisitraukti į ūkį šiek tiek paramos, jie nusipirko gerą medsukį, vaško lydymo aparatų. Naginga ir link meno linkstanti Ernesta dabar lieja vaško žvakes, džiovina žoles, priruošia dovanėlių dėžutėse. Jai patinka dekoruoti, pakuoti, kurti dovanas. Prieš trejus metus Kęstutis sukūrė šeimos ūkio internetinę parduotuvę, o sesuo Silvija, profesionali mados fotografė, sugrįžusi iš Londono, kasmet nufotografuoja ūkio gaminius.

Pagelbėjo ir draugai. Jauni bitininkai išradingi – surengė ūkio pavadinimo konkursą. Jų draugai išrinko pavadinimą „Saldūs ūsai“. Medus yra saldus, o bitininkų pavardė – Ūsai. Taip ir pavadino.

Naujakurystės nuotaikos

Kaime vietos po saule ieškančiai šeimai Kęstučio močiutė dovanojo 4 ha žemės prie Lukšių. Per vasarą abu sutuoktiniai savo rankomis pasistatė namą ir neseniai visa šeima persikėlė į jį gyventi. Naujakuriai sakė, kad ateityje ten bus labai didelė jų ūkio sodyba su labai geru privažiavimu, ko negalėtų pasakyti apie senąją sodybą pasienyje. Ten gera vieta bitėms, jų ganykloms, bet žmonių gyvenimui nėra labai patogi.

Sutuoktiniai nesigaili persiorientavę į bityną. Abu galvoja, kad jeigu būtų dirbę samdomus darbus, niekada nebūtų pasistatę namo. „Čia tarsi pamoka visiems, kurie nori turėti kažką savo, kad jie nebijotų ir darytų. Nes kol dirbsi kitam, savo niekada nieko neturėsi. Labai daug kas, net tėvai sakė: ne, ne, ne, jūs iš bičių nepragyvensite, čia nieko tikrai nebus. Tarsi bitės – tik hobis. Bet iš tikrųjų gerai padarėme, kad tuo užsiimame, labai daug idėjų turime“, – mintimis dalijosi ūkio savininkė.

Viena iš jų veiklų – medaus edukacijos Gelgaudiškio dvaro bitininko dirbtuvėlėje. Jie supažindina su paslaptingu bičių pasauliu, ypatingo skonio bičių produktais, leidžia edukacijos lankytojams pabandyti atverti medaus korio akeles, stebėti medaus šokį stikliniame medsukyje. Po to dalyvius vaišina šviežiu medumi. Tokias edukacijas Ernesta su Kęstučiu vedė dvi vasaras. Ateityje jas planuoja rengti ir savo sodyboje, kai tam pritaikys erdves, nes norinčių apsilankyti netrūksta.

Pomėgiai nugalėjo

Ernesta priminė, kad ilgokai ieškojo savo pašaukimo. Po vidurinės, labiau tėvų paraginta, Kauno P.Mažylio medicinos mokykloje mokėsi stomatologo asistento specialybės. Nors mokslus baigė, stomatologo asistente nedirbo, nes jautė, kad tai ne jos sritis. Ernestai patiko augalai, ji svajojo tapti apželdintoja. Jau augindama vaikus, važiuojant Kaune pro kolegijos pastatą, vyrui prasitarė apie savo svajonę ir jis pasiūlė pateikti dokumentus studijoms. Jai teko mokytis neakivaizdiniu būdu. Ji dirbo pas Tautvydą Gurską, apželdinimo įmonės „Žali sodai“ vadovą, todėl žinių gavo su kaupu, šis mokytojas jai įkvėpė drąsos.

„Esu labai užsispyrusi. Kiekviename darbe visada stengiuosi kuo daugiau sužinoti, kuo daugiau išmokti, nebūdavo, kad kažko nemoku ir nedarau. Tokia jau mano prigimtis – viską reikia išmokti, padaryti geriausiai. Kai pasakydavau „išeinu iš darbo“, darbdaviai labai nenorėdavo manęs paleisti“, – pamena E.Draždžiulytė-Ūsienė.

Ir dabar, ruošdama ūkio produkciją, bitininkė į kiekvieną dėžutę įdeda kokį nors floristinį akcentą, pasidžiovina levandų, prisirenka kankorėžių, įriša kompoziciją su šakelėmis ar miniatiūrinę puokštelę. Ji pastebi, kad žmonėms patinka ne sintetika, polietilenas, o natūralios medžiagos, paprasti, gražūs rankų darbo ar gamtos sukurti dalykai.

„Miesto nepasigendu. Man patinka būti gamtoje, kaime. Neturiu kada miesto pasigesti, nes mes ištisai dirbame, kažką veikiame. Nesėdime ir per langą nežiūrime, svarstydami, ką čia įdomaus nuveikus. Nėra tokio laiko – visą dieną veiksme, kažkur važiuoji, kažką darai, galvoji“, – sakė bityno šeimininkė.

Tik skaičiai

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2021 m. gruodžio 1 d. duomenimis, šalyje veiklą vykdė 9 049 bitininkai, kurie 11 982 bitynuose laikė 216 356 bičių šeimas. Per nepilnus metus šie skaičiai padidėjo, nes metų pradžioje (sausio 1 d.) Lietuvoje buvo registruoti 8 974 bitininkai, 11 783 bitynai ir 209 188 bičių šeimos. Panašios augimo tendencijos stebėtos ir anksčiau, nes 2020 m. sausio 1 d. šalyje buvo registruoti 8 928 bičių laikytojai, kurie laikė 11 704 bitynus, o juose gyveno 203 387 bičių šeimos. Skaičiuojama, kad per metus Lietuvoje išsukama 4–6 tūkst. tonų bičių medaus.