Motyvai kritikuoti

Kritikuoti jau yra tapę norma. Paklausti, kodėl taip elgiasi, didieji kritikai atsako: „Kad paauklėtume, kad padėtume tobulėti, kad padarytume geresnius.”

Įdomiausia, kad kritikai patys tiki tuo, ką sako, ir netgi primeta frazes: „geranoriška kritika”, „konstruktyvi kritika.” Vis dėlto jie retai suvokia, kokie yra tikrieji kritikos motyvai bei rezultatai.

Kritika – tai vertinimas. Ji tarsi brėžia ribą tarp blogio ir gėrio. Kritikuojantysis visada yra „gėrio“ ir „tiesos“ pusėje. Štai „tiesos” siekio motyvai: noras „atsilyginti” už kritiką, pavydas, ketinimas savo klaidas primesti kitiems, noras išvengti galimos kritikos, noras atkreipti į save dėmesį, prasta nuotaika… Šį sąrašą galima tęsti, tačiau noro tobulinti kitą jame lyg ir nelieka, vyrauja vien savo prastos nuotaikos ir nelabai sugyvenamo būdo apraiškos. To nedera demonstruoti. Vis dėlto kitų kritika tam suteikia puikią progą.

Stebėkite save

Kritikams praverstų įsivaizduoti, ką jaučia kritikuojamas asmuo. Tereikia persikūnyti į kritikuojamąjį ir savęs paklausti: „Ar man patiktų kritika? Kaip aš į ją reaguočiau?” Sąžiningas atsakymas veikiausiai bus toks: „Supykčiau, susinervinčiau, pasistengčiau užmiršti pastabas.“

Taigi, tobulinti santykius su artimais žmonėmis reikėtų pradėti ne nuo jų kritikos, o nuo savistabos, svarstymų, kiek kartų vakar ir šiandien pažėriau pastabų artimiesiems, kiek kartų juos kritikavau, ar dažnai pats girdėjau kritiką, ar ji man patiko?

Prieš pradėdami kritikuoti atsakykite sau: „Koks bus kritikos poveikis? Ką pasieksiu?” Jei pavyko rasti svarių argumentų pagrįstai kritikai, tuoj pat prisiminkite bent tris teigiamus žmogaus, kurį norite kritikuoti, bruožus. O tada jau galima pereiti prie… ne, ne prie kritikos, o prie pagyrimų. Jei tik yra proga, reikia girti tą, kurį norėjote kritikuoti. Ar bent jam padėkoti. Siūlymas paprastas. Suskaičiavę, kiek progų pagirti artimuosius praleidome per praėjusį pusdienį, nesunkiai galime įsitikinti, jog visai nesunku pasiekti, kad bendravimas su jais taptų malonesnis.

Prašyti yra lengva

Norint, kad artimieji keistųsi, veiksmingiausia yra juos teigiamai motyvuoti. Pavyzdžiui, darželinukui, kuris tinkamai užsisegė tris sagas, sakykite: „Esi labai sumanus, pamėgink ir ketvirtą sagą užsisegti.” Paaugliui pasiūlykite pamėginti padaryti ką nors, kad mokykloje jis būtų pagirtas. Mėgstančiam išgerti sutuoktiniui pabrėžkite, kad jis yra stiprios valios, ir patarkite pamėginti „ir šeštadienį nenusilesti”.

Sunkesnis, bet dar veiksmingesnis būdas – iš viso neminėti trūkumų, o vien teigiamai motyvuoti. Tokiam žingsniui mūsų vidinis „aš” neretai priešinasi. Nenorime teigiamai vertinti mums neįtinkančiųjų. Todėl tam vidiniam „aš” reikia išaiškinti teigiamo motyvavimo privalumus. Iš jų bene didžiausias – galimybė dažniau prašyti ir gauti ko norime. Antai, žmona skundžiasi, kad vyras jai abejingas, ir kritikuoja, kad šis nevertina jos pastangų. Taigi, ji tik užuominomis pasako, kad norėtų sulaukti daugiau dėmesio. Supainiotoje, blogai įsisąmonintoje jos emocinėje buhalterijoje nustatytos trūkstamo dėmesio ir jos pastangų „kainos”. Ji mėgsta sakyti: „Aš retai prašau, tad būk geras, atsižvelk į mano prašymą.” Ji nepaklausia savęs, kodėl retai prašo. Veikiausiai todėl, kad vienu metu kritikuoti ir prašyti sunku. O teigiamai motyvuoti ir prašyti – lengva.