Marijampolėje naujais nusikaltimais vis primenantys apie save Jakštiniai, arba Jakštai, apie kurių stambias vagystes, sėkmingai vykdytas dvejus metus (iki 2013-ųjų lapkričio), „Akistata“ pasakojo pirmosiose šios publikacijos dalyse, kur kas anksčiau, kai tik susikūrė ši nusikalstama gauja, buvo labiau žinomi kaip reketininkai – esą „svieto lygintojai“. Tik gerokai vėliau jų „specializacija“ tapo įvairesnė.

Veikė kelios gaujos

Suvalkijos kriminalinio pasaulio veiklos faktai, užfiksuoti policijos pareigūnų, teigia, kad nusikaltėlių grupuotės – Jakšto, Raikino, Žemės, Londono „berniukai“ ir desantininko Zazo pavieniai pagalbininkai – Marijampolėje aktyviausiai veikė apie 1990–1993 metus, kai šis miesto vardas buvo ką tik grąžintas vakarykščiam Kapsukui.

Vėlesni dveji metai, kaip šmaikštauja Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus (ONTS) pareigūnai, buvo „gaujų sodinimo metas“. Pirmieji už grotų tuokart ir atsidūrė Jakštai, laikomi organizuoto nusikalstamumo pradininkais Marijampolėje. Po jų – ir visi kiti.

Suvalkijos sostinės policijos pareigūnai, dabar paprašyti pažvelgti į garsiausias Marijampolės gaujas kitų šalies miestų organizuoto nusikalstamumo kontekste, linkę tik džiaugtis, kad šiame krašte gūdžiais gaujų klestėjimo laikais bene mažiausiai pralieta kraujo, išvengta ypatingo žiaurumo protrūkių ir itin brutalaus smurto aukų.

Po vieną jie – niekas

Nors kai kurių tuokart teisėsaugininkų gaudytų, visaip varžytų ir teistų Jakštinių dabar jau seniai nėra įtariamųjų ar kaltinamųjų sąrašuose arba jau net ir gyvų nebėra, tačiau jų pavardes minime, nes tai yra Marijampolės kriminalinio pasaulio istorijos dalis. O istorijos pakeisti juk negalima.

Taigi gaujų pradininkais Marijampolėje reikėtų laikyti Arūną Jakštą, Arūną Brusoką, pravarde Džabaras, ir Virginijų Gruodį. Jauni (tuomet jiems buvo po 21–26 m.), užsikrėtę kitų miestų nusikaltėlių išpopuliarintu įvaizdžiu – plikai skusta galva ir masyviu sprandu, norintys pademonstruoti savo ištreniruotą kūną, neturintys kur išlieti energiją. Kita jų „medalio“ pusė – grubūs, nežinantys, kas yra pagarba, pirmenybę teikiantys kumščiams. Po vieną jie būdavo niekas, trise – jau gąsdinanti, diktuojanti ir griaunanti jėga.

Anot ONTS pareigūnų, pirmosios šių jaunuolių jėgą pajuto tuomet didelėse eilėse prie prekių, dalintų pagal talonus, vargdavusios moterėlės – jas „kampuotieji“ sugebėdavo išmesti iš eilės kad ir esą dėl nepatikusių akių. Paskui skustagalvių akiratyje atsidūrė pirmieji komerciniai kioskai. Brutalūs jaunuoliai, atėję būreliu, prisirinkdavo norimų prekių – cigarečių, tuomet populiaraus lenkiško konjako, saldumynų ir leisdavo suprasti, kad pasiskundus policijai būsią tik blogiau. Įžūlūs nusikaltėliai net nesumodavo prekybininkams melagingai paaiškinti, kad vaišies renkasi avansu – esą saugos kioską nuo kitų ilgapirščių (suteiks vadinamąjį stogą).

Iš pradžių nuo chuliganų nukentėję žmonės, paženklinti smūgių pėdsakais, pranešdavo apie tai pareigūnams, tačiau „kampuotieji“, vos tik apie tai sužinoję, pareiškėjus arba dar kartą pagąsdindavo, arba papirkdavo. Pabūgę žmonės staiga policijoje „prisimindavo“, kad nukentėjo ne nuo chuliganų – tai esą nuo laiptų nukrito, tai į važiuojantį automobilį atsitrenkė. Štai vienas Lenkijos pilietis, į policiją kreipęsis dėl to, kad jį užpuolė ir atėmė pinigus, po keleto dienų kelis šimtus dolerių jau „rado“ po savo automobilio kilimėliu… Ilgainiui tokia praktika gauja virstantiems chuliganams ir leido pasijusti nebaudžiamiems, visagaliams.

Siūlydavo „stogą“

Nuo chuliganizmo prie, vadinkime, „aukštesnio lygio“ nusikalstamos veiklos A. Jakštas su savo bendrais perėjo 1992 metais, kai prie jo prisišliejo Vytautas Gibas, Drąsius Kereiša, Petras Ašeriškis (Čigonas, arba Čečėnas), Benediktas Bendoraitis (Benderis). Du pastarieji buvo geru dešimtmečiu vyresni už savo bendrus, tačiau visus vienijo tie patys interesai. Beveik visi buvo anksčiau jau teisti, sėdėję. Jie susibūrė draugėn, kad grobtų svetimą piliečių turtą, reketuotų.

Gaujos lyderis buvo A. Jakštas. Jakštai lankė verslininkus, kioskų savininkus. Siūlyti savo „stogą“ jie paprastai atvažiuodavo ne po vieną. Už „apsaugą“ pareikalavę mokėti tam tikrą sumą pinigų (iš pradžių – po 3000 ar 4000 talonų, vėliau – nuo keliasdešimties litų iki kelių šimtų JAV dolerių per mėnesį) Jakštai palikdavo verslininkams savo vizitines korteles. Iš tiesų, net ir gaudami „mokesčius“, Jakštai verslininkų turto nesaugodavo – pareigūnams buvo žinomas ne vienas atvejis, kai „stogą“ turėję kioskai tuo pat metu nukentėdavo nuo vagių ir plėšikų, o „stogdavių“ išdalintose vizitinėse kortelėse buvę telefonų numeriai tylėdavo. Verslininkams, atsisakiusiems Jakštų peršamos paslaugos, nusikaltėliai žadėdavo „duoti į galvą“, turtą „paleisti dūmais“. Neretai duoklės būdavo paimamos prekėmis. Štai atvykdavo į kioską Čigonas, prisirinkdavo prekių ir pasakydavo, kad tai – „Jakšto sąskaiton“. Būtent Čigonas elgdavosi brutaliausiai – jis ir sulaikytas buvo tada, kai viename kioske, reikalaudamas alaus ir cigarečių, pardavėjai pakišo peilį.

Patys ėmėsi verslo

Jakštai „prižiūrėjo“ ir tuo metu pelningai Marijampolės automobilių turguje besidarbavusius prekeivius.

Nuo pat nusikalstamos veiklos pradžios Jakštams labai rūpėjo ir įvairių miesto objektų privatizavimo reikalai. „Berniukai“ pagrasindavo aukcionų dalyviams ir diktuodavo jiems savo sąlygas, nurodydavo, kokios siūlomos sumos negalima viršyti – morališkai spausdavo. Aukciono organizatoriams apie tai sužinojus, aukcionai nurodytą dieną neįvykdavo.

Prieš atsidurdami už grotų Jakštai 1993-iųjų vasarį įregistravo bendrovę, per kurią tikėjosi legalizuoti savo sukauptus pinigus. Firmos prezidentu buvo laikomas D. Kereiša, pats A. Jakštas tenkinosi viceprezidento postu. Įmonės įregistravimo dokumentuose buvo nurodyta, kad ji versis mažmenine prekyba, prekyba su užsienio šalimis, komerciniu trapininkavimu ir panašiai. Kurį laiką bendrovė prekiavo naudotais automobiliais ir jų detalėmis. Vėliau, pašlijus bendrovės santykiams su jos partneriais Vokietijoje, veikla pradėjo strigti. Jakštų verslui įsitvirtinti legaliame versle galutinai sutrukdė 1993 metais įsigaliojęs Prevencinio sulaikymo įstatymas, leidęs įtariamus asmenis sulaikyti ir suimti dviem mėnesiams net ir nepateikus jiems kaltinimų. Anot pareigūnų, šis įstatymas buvo naudingas „užveržiant“ iki tol buvusių nesutramdomų asmenų nusikalstamą veiklą.

Lyg antrieji namai

Penki Jakštai, visiškai neigę savo kaltę, 1995-ųjų kovą buvo nuteisti kalėti dėl reketo, vagysčių ir chuliganizmo. Teisme prieš juos liudijo beveik 20 įslaptintų asmenų.

Po metų policija sučiupo dar du A. Jakšto bendrininkus – V. Gruodį ir D. Kereišą, tuo metu besislapsčiusius nuo teisingumo. Ir šie buvo pasiųsti už grotų.

Vėliau, 2000-ųjų balandį, grįžęs iš „zonos“ A. Jakštas planavo naują – ramų – savo gyvenimo etapą kurtis užsienyje, tačiau po poros mėnesių jis su draugais sukėlė muštynes diskotekoje, užpuldamas apsaugininkus, todėl spruko. Po kurio laiko Marijampolės policiją pasiekė žinia, kad A. Jakštas įkliuvęs Vokietijoje dėl disponavimo kvaišalais. Dar vėliau, kai tik ten atliko bausmę, jis buvo pargabentas teisti į Lietuvą už chuliganišką elgesį su apsaugininkais.

Atlikęs ir už tai skirtą bausmę, A. Jakštas vėl išvyko į užsienį. Apie jį blogų žinių Suvalkijos pareigūnai neturėjo kone 10 metų. O štai dabar A. Jakštas su keliais bendrininkais teisiamas Kauno apygardos teisme, kur nagrinėjama byla dėl labai didelio kiekio narkotikų. Garsusis marijampolietis jau kurį laiką yra suimtas, jam gresia vėl ilgi nelaisvės metai.

Yra daug pasekėjų

Marijampolės policijos pareigūnų teigimu, nuo seno jų akiratyje nuolat yra apie 30–40 asmenų, laikančių save Jakštų nariais ar pasekėjais. Tai jaunoji karta. O „seniai“ Jakštai seniai jau pritilę arba tik neįkliūva, o kai kurie jų įsikūrę užsienyyje ir į Marijampolę sugrįžta tik retkarčiais pasisvečiuoti.

Būta Jakštų kasdienybėje ir skaudžių netekčių: štai 2000-ųjjų vasarą mirtinos avarijos Marijampolėje auka tapo motociklą „Yamaha“ tuo metu vairavęs Džabaras (31 m.), tuokart vos prieš kelis mėnesius sugrįžęs iš įkalinimo įstaigos.

Jaunesniųjų Jakštų nusikalstama veikla daugiausia susijusi su automobilių vagystėmis ir už jas reikalaujamomis išpirkomis, taip pat su narkotikais, automobilių padegimais keršijant ar bauginant. Vienoje byloje keli Jakštai įtariami Marijampolės kolegijos studento nužudymu (2008 m.), tačiau ši byla vis dar nepasiekia teismo.

Pabaiga. Pradžia Nr. 32, 33.

Irena ZUBRICKIENĖ