Lietuvoje miško grybų bei uogų verslas kasmet po truputį traukiasi. Tą pastebi miško gėrybių supirkėjai ir perdirbėjai. Kol miškuose vieni uogauja ar grybauja, šalies ūkininkai pradeda auginti egzotiškus grybus ant medžio rąstelių ir, sako, nors iš Japonijos kilę Shiitake grybai (lietuviškai – valgomieji danteniai) labiau yra prabangos grybai, jie gali tapti ir ateities grybais.

Šilbaravykių nesulaukta

Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovo, Varėnos UAB „Vipreka“ direktoriaus Virginijaus Varanavičiaus teigimu, tiems, kurie užsiima miško gėrybių supirkimu, jų perdirbimu ir realizacija, šie metai buvo neypatingi. Apibendrindamas besibaigiantį šių metų miško gėrybių sezoną V.Varanavičius VL sakė, kad jis buvo gana sudėtingas – sezono pradžioje vyravo karščiai, miškus alino sausra, todėl pradžioje iš viso jokių grybų nebuvo. Tik rudeniop, rugpjūčio antroje pusėje, miškuose pagaliau atsigavo voveraitės. Tuo metu Lietuvoje, o ypač Dzūkijoje apie Varėną, voveraičių miškuose buvo pakankamai.

Aukštaitijoje voveraitės nei labai dygo, nei labai augo, nes ten miškuose buvo mažiau drėgmės. Nepaisant to, anot V.Varanavičiaus, voveraičių derlius Lietuvoje šiemet buvo geras, o visokių kitokių grybų, tuo pačiu ir baravykų, kuriuos jie superka, buvo mažoka. Jis minėjo, kad ne tik baravykų, bet ir raudonikių buvo labai nedideli kiekiai.

„Nesakau, kad jų absoliučiai nebuvo. Savo reikmėms galbūt tikrai buvo galima pasirinkti. Bet reikalingų rinkai grybautojai nenešė arba atnešė labai nedaug. Mes dar tikėjomės šilbaravykių derliaus, nes tam buvo palankios rudens sąlygos, bet kol kas tylu – jų nėra. Ir, matyt, jau nebeatsigaus, nes jau spalio mėnuo, naktys darosi vėsios“, – situaciją analizavo Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas.

Išsigelbėjimas – voveraitės   

V.Varanavičius galėjo pasidžiaugti bent tuo, kad šiemet visą mėnesį buvo geras voveraičių derlius. Jis truko nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio. Tada miškuose buvo pats derlingiausias šių grybų laikas. Ir supirkimo įmonėse tai pasijautė. Įmonės galėjo nusipirkti voveraičių pagal poreikius.

Pasak asociacijos vadovo, spalį voveraičių vegetacija baigiasi, tai yra natūralus procesas. Iš gyvenimiškos patirties varėniškis žino, kad voveraitės Varėnos miškuose dar dygs iki užšąlant, iki iškris sniegas. Kai kas pririnks jų po keletą kilogramų, tačiau jau bus ne tie kiekiai ir ypatingos įtakos verslui neturės.

Lietuvoje supirktos šviežios voveraitės, anot V.Varanavičiaus, vežamos visur, kas tik jas perka – pas skandinavus, vokiečius, prancūzus, italus. Perdirbėjai dar turi sukaupę šiokių tokių atsargų.

Anot verslininko, įmonės rudenį dar dirba tik dėl voveraičių. Jis mano, kad šiais metais grybų supirkimo ir perdirbimo sezonas užsibaigs kiek anksčiau. Ankstesniais metais  atsiveždavome baravykų iš kitų valstybių, pavyzdžiui, iš Rusijos, kur būdavo neblogi baravykų derliai. Šiemet grybų nebuvo ir ten. Rusijos masteliais matuojant, grybų kiekiai ten buvo labai nedideli.

Pasakodamas apie šiemetį miško grybų verslą V.Varanavičius pabrėžė, kad supirkimo pradžia buvo labai įspūdinga – už 1 kg voveraičių jie surinkėjams mokėjo iki 10 eurų. „Labai įspūdinga kaina, nes visoje Europoje vyravo sausra, niekur nebuvo voveraičių gausos. Paskui pamažu supirkimo kaina mažėjo, nes atsirado grybų ne tik Lietuvoje. Voveraičių šiek tiek atsirado Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje“, – pasakojo UAB „Vipreka“ direktorius.

Lietuvoje supirktos šviežios voveraitės, anot V.Varanavičiaus, vežamos visur, kas tik jas perka – pas skandinavus, vokiečius, prancūzus, italus. Perdirbėjai dar turi sukaupę šiokių tokių atsargų. Kai jos baigsis, prasidės prekyba šaldytais grybais. Kai kas gal dar turi užsilikusių nuo praeitų metų, dar nusipirko šiais metais, kad ir nedidelius kiekius, bet turi šaldytų grybų atsargų.

Nors verslas gyvuoja, ilgamečio šios srities verslininko V.Varanavičiaus pastebėjimu, miško grybų poreikis kiekvienais metais mažėja, nes grybų valgytojų ratas traukiasi. Jis nežino, dėl kokių priežasčių. Gal grybai per brangūs, gal per pigūs superkant, gal ir prekė – ne pirmo būtinumo. Vartojama, bet ne tiek, kiek jie norėtų.

Prisiaugina ant rąstų   

Biržų rajono Likėnų kaimo ūkininkui Aringui Pačešiūnui grybų miške rinkti nereikia, jo šeima grybų prisiaugina savo sodybos kieme ant medžio rąstų. Pagal išsilavinimą statybų inžinieriumi dirbantis jaunas vyras, turintis ūkį, dantenius ant medžio rąstų augina jau ne pirmus metus. Šiemet nurinko antrąjį jų derlių.

A.Pačešiūnas pasakojo, kad jo auginamų grybų sezonas prasideda gegužės mėnesį ir baigiasi kartu su šalnomis spalį. Juos auginant šiemet buvo vargo, nes per karščius rąsteliai labai greitai išdžiūdavo, todėl teko nuolat juos laistyti, mirkyti vandenyje. „Mes grybus auginame pardavimui. Turime apie 400 rąstelių, per sezoną nuo vieno rąstelio vidutiniškai surenkame per 300 gramų grybų“, – sakė grybus auginantis ūkio šeimininkas, skaičiuodamas, jog per visą sezoną išaugina apie 1,2–1,4 t grybų. 

Grybų augintojai sako, kad valgomieji danteniai ir yra mėgstami japonų bei kitų Azijos šalių virtuvėse. Rytų Azijos šalyse danteniai yra vartojami ir medicininiais tikslais. Lietuvoje jie auginami, bet dar ne masiškai.

„Dar galutinės buhalterijos rezultatų nesuvedžiau, bet manau, kad pavyko tiek surinkti. Be to, šį sezoną grybų užaugo kur kas daugiau negu pernai. Jau buvo įsivažiavęs jų augimas. Pats jų pikas“, – tikino grybų augintojas.  

A.Pačešiūnas neneigė, kad grybų realizacija nėra paprasta. Mat šie grybai yra gana brangūs ir ne bet kas juos perka, nes valgomieji danteniai yra daugiau prabangos grybai. Todėl Biržų rajono ūkininkui talkina internetinė prekyba. Viską, ką užaugina, realizuoja vietos rinkoje. Į užsienį grybų neišveža, nes per maži jų kiekiai. Tiesa, šiuos grybus pernai pirko Lietuvoje įkurtas korėjiečių restoranas.

Danteniai, anot A.Pačešiūno, daugiau vartojami medicininiais tikslais. Esą jie gali padėti kovoti prieš vėžinius susirgimus. Todėl pastebi, kad apie 50 proc. pirkėjų juos perka dėl egzotikos, o kiti 50 proc. sudaro pirkėjai, besirūpinantys savo sveikata. „Tai įspūdingo skonio grybai. Nepanašūs į mūsų miško grybus. Jie ne tik originalaus skonio, bet ir grybo struktūra gera – labai tvirti, kieti grybai“, – gyrė dantinius A.Pačešiūnas.  

Ūkio šeimininkas grybų auginimo plėtros neplanuoja. Sakė, kad jų auginimas – gana sudėtingas, reikalaujantis daug rankų darbo. Grybus reikia surinkti, o norint turėti pakartotinį derlių, rąstelius vis reikia pamerkti į vandenį. Kai sumerkia, po savaitės grybai pradeda duoti derlių. „Nėra taip, kad jie patys augtų. Tada viskas būtų labai paprasta. Yra su jais vargo“, – aiškino ūkininkas.

Rąstų mirkymui sodybos teritorijoje turi įsirengęs didelį baseinėlį. A.Pačešiūno nuomone, gal vieną kartą per sezoną šie grybai užaugtų ir be specialaus mirkymo, bet norint turėti šiek tiek didesnį derlių, reikia daugiau ir pasistengti.

Grybų augintojai sako, kad valgomieji danteniai yra mėgstami japonų bei kitų Azijos šalių virtuvėse. Rytų Azijos šalyse jie naudojami ir kaip vaistas. Lietuvoje danteniai auginami, bet dar ne masiškai. Užauginti ūkininkai jau moka, bet su problemomis susiduria, kai reikia parduoti. Ne visi lietuviai žino, kas tai per grybai, ką iš jų gaminti. Ūkininko šeima danteniais gardina įvairius patiekalus. Naudoja panašiai kaip ir miško grybus.

Miško uogų nesusirinko

Grybų ir uogų verslo šiemet ypatingai nepagyvino ir gan nemenkas mėlynių derlius. UAB „Vipreka“ direktorius V.Varanavičius teigė, kad nepadėjo net solidi uogų supirkimo kaina. Jis sakė, kad šiemet už 1 kilogramą mėlynių jie mokėjo apie 3 eurus, tad už kibirą mėlynių rinkėjas galėjo uždirbti apie 30–35 eurus. „Sakyčiau, ne tiek mažai. Seniai tokios kainos, kokia buvo šiemet, mėlynės neturėjo. Skatinome kaip įmanydami, kad tik eitų, uogautų. Bet, matyt, per gerai gyvename, jeigu nesugebame Dievo dovanos pasiimti“, – svarstė Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas.

Jo teigimu, mėlynių derlius Lietuvos miškuose buvo nevienodas. Šių uogų gausiau buvo prisirpę Dzūkijos regione, bet ir tai ne visur. Aukštaitijos gyventojai šiemet skundėsi, kad mėlynių derlius pas juos buvo labai menkas. „Nedidelėje valstybėje derliai labai skirtingi. Vėlgi, kai kur šalnos praėjo, o kai kur – ne“, – aiškino V.Varanavičius.

  Šiemet kitokių uogų supirkti irgi nelabai pavyko. Anot asociacijos vadovo, bruknių derlius šioks toks buvo, bet irgi neypatingas. Jo žiniomis, šiemet mūsų Čepkeliai sausi, juose spanguolių beveik nėra. Be to, įmonės jų ir esant derliui nesuperka, nes paprasčiausia neįperka. Todėl lietuviškos spanguolės sunaudojamos vietinėje rinkoje, suvalgomos čia pat, Lietuvoje.

„Iš išvardytų uogų geriausias buvo mėlynių derlius Dzūkijos regione. Lietuviškas vidurkis. Jų įmonės galėjo supirkti, – miško gėrybių surinkimo ir supirkimo rezultatus vardijo V.Varanavičius. – Atsisveikinti su verslu tikrai nereikia, verslas veikia. Aišku, jis ne toks, kokio norėtųsi. Beje, kasmet vis primenu, tą patį kalbu ir šiemet – uogų vėl nenurinkome. Na, tiesiog nenurinkome dėl to, kad nėra kam mūsų miškuose uogauti. Nepriklausomai nuo kainos, uogavimas yra sunkus darbas“.