Lietuviai stengiasi, kad sodybas visą šiltąjį metų laiką puoštų žydinčios gėlės. Tačiau kartu vis mažiau žmonių turi laiko dar iš močiučių perimtoms tradicijoms puoselėti, tuo labiau – susirinkti norimų gėlių sėklų ir jų išsiauginti erdvėms apželdinti. Gyvenimo tempas diktuoja naujas tendencijas – žmonės perka jau sudaigintus arba išaugintus vazonėliuose augalus. Juos belieka pasodinti į žemę. Tuo sėkmingai naudojasi verslininkai, kuriems pats darbymetis prasideda vasarį – tada sodinamos ir sėjamos gėlės, kurias pirkėjai šluos nuo prekystalių pavasarį, kai prasidės sodybų tvarkymo vajus.

Nuo mažo inspekto

30 metų gėles auginanti Danutė Medonienė pradėjo nuo skinamų gvazdikų, tačiau jau 16 metų visą dėmesį skiria vasarinėms gėlėms.

Gėlininkystė į Medonų šeimos gyvenimą atėjo, kai tris vaikus mieste auginusiai šeimai pradėjo stigti pinigų. Tada jie pas vyro tėvus Igliaukos kaime (Marijampolės r.) ėmėsi sodinti gvazdikus, tulpes, narcizus. Gėlininkė prisimena, kad savo smulkų versliuką jie pradėjo nuo pusės aro inspekto, pastatyto lysvėje.

Vėliau apimtį padidino iki aro, paskui įsirengė šiltnamį, nes skintų gėlių poreikis augo. Vasarą gvazdikų Lietuvoje niekas nepirko, todėl juos veždavo parduoti į Sankt Peterburgą, o žiemą jų pageidaudavo ir lietuviai. Pavasarį–vasaros pradžioje būdavo paklausūs narcizai ir tulpės.

„Abu turėjome oficialius darbus mieste ir dar važinėdavome į kaimą, kad papildomai užsidirbtume. Tuo metu daug kas taip darė“, – sakė Danutė. Bet praėjusio amžiaus pabaigoje Rusiją užklupusi ekonominė krizė paveikė ir Lietuvą, abu su vyru prarado darbus. Tuomet ir ryžosi keltis į kaimą – Malinavos kaime, greta Igliaukos, tuščioje vietoje netoli miško, įkūrė nedidelį ūkį.

Kad pragyventų, augino didelius plotus daržovių – bulvių, kopūstų, brokolių, o šiltnamyje – agurkų ir pomidorų, tačiau visą laiką nepamiršo ir gėlių. Kai prieš 16 metų Danutė neteko vyro, su paaugliais vaikais nusprendė, kad neprašys pašalpų, o ir toliau triūs savame ūkyje. Vienai moteriai su mokyklinio amžiaus vaikais auginti daržoves, tampyti maišus tapo per sunku, todėl daržovių atsisakė ir visą dėmesį sutelkė į gėles.

D.Medonienė turi rūpintis ir šildomoje daigykloje žiemojančiomis daugiametėmis gėlėmis. R. Kazakevičienės nuotr.

Gėlės apželdinimui

Kartu su vaikais našlė išplėtė šiltnamiusir pradėjo auginti įvairių rūšių gėles kapams, viešosioms erdvėms, sodybų aplinkai apželdinti. „Mes bijojome imti paskolų, nenorėjome tapti priklausomi nuo bankų. Kiek gaudavome pelno, tiek pamažu ir investuodavome“, – pasakojo gėlininkė.

Iš viso ūkyje yra penki šildomi šiltnamiai gėlėms ir dvi daigyklos. Viename šiltnamyje, kuriame įrengta automatizuota laistymo sistema, šeima augina svyrančiuosius augalus. Gėlių ūkio savininkė lengviau atsikvėpė, kai didelę dalį naštos ant savo pečių perėmė sūnus Mykolas. Dabar jis rūpinasi augalų realizacija, o Danutė užsiima gėlių auginimu. Kai reikia pasodinti tūkstančius daigelių, į pagalbą atskuba visi vaikai.

D.Medonienė savo šiltnamiuose augina per 10 rūšių gėlių. Jų kaita nėra didelė, nes viską diktuoja paklausa. Kiekvieną pavasarį Danutė išaugina apie 30 tūkst. vazonėlių našlaičių (vadinamųjų broliukų). Tai pirmosios sezono gėlės. Antrosios pradeda puikuotis mažosios begonijos, vadinamos ledinukais, kurių priaugina apie 12 tūkst., ir apie 5–6 tūkst. stambiažiedžių bei svyrančiųjų begonijų. Smulkiažiedžių serenčių (tagečių) padaugina iki 10 tūkst. Nedaug, tik asortimentui praplėsti, puoselėja petunijų, lobelijų, žydrūnų. Augina ir apie porą tūkstančių vasarinių jurginų, o kur dar visos svyrančiosios sulfinijos, verbenos, šlamučiai ir kiti augalai. Rudeniui lauke užaugina daug chrizantemų.

„Labiausiai mėgstu begonijas. Man jos labai gerai auga, būna gražios. Nesiseka su Gvinėjos sprigėmis, gal todėl, kad jos neturi paklausos“, – patirtimi dalijosi Danutė. Kiek iš viso gėlių per vieną sezoną išaugina ir parduoda, ji niekada neskaičiavo.

Katilinių neužtenka

Gėlininkystės didžiausias privalumas tas, kad nuo lapkričio vidurio iki vasario mėnesio šeimininkai gali ilsėtis. Jau nereikia dieną naktį rūpintis, kad šiltnamiuose būtų vos ne tropikų klimatas. Ankstesniais metais sausio viduryje Danutė susirasdavo gėlių sėklų ir pradėdavo sėti. Šiemet šio darbo imsis tik vasarį, nes dabar jau ir pati perka sudaigintus augalus. Iš sėklų išsiaugina tik tokių gėlių, kurių daigų negali nusipirkti. Taip yra paprasčiau ir lengviau, be to, sutrumpėja gėlių ūkio pastatų kūrenimo periodas.

Daugina augalus ir iš atžalėlių – žiemojančių daugiamečių augalų. Viską reikia gerai apskaičiuoti, kad pasidengtų išlaidos daigams. Tad balandžio mėnesį tai, ką patys išaugina, jau siūlo gėlių mugėse.

Šeimininkė pasakojo, kad gėlių daigyklose palaikoma skirtinga temperatūra. Vienoje – aukštesnė, kitoje – žemesnė. Iš pradžių augalai daiginami šiltesnėje daigykloje, paskui išnešami į vėsesnę. Gėlių šiltnamiai užima 20 arų, jiems šildyti kuriamos dvi katilinės. Jos ištisą parą kūrenamos kaitriais durpių briketais.

„Šildymas atsieina brangiai, tačiau dar daugiau lėšų reikia šiltnamiams modernizuoti. Geresnė šiltnamio danga be proto brangi“, – apie dideles investicijas į gėlininkystę pasakojo gėlininkė.

Jos ir sūnaus Mykolo skaičiavimais, vien modernioms laistymo sistemoms, kokių jie dar neturi, reikia 30 tūkst. eurų. Įsirengti 10 arų dydžio šiltnamius su stelažais (be šildymo) kainuoja apie 60 tūkst. eurų, o modernus šiltnamis (su šildymu, lašeliniu laistymu) – apie 150 tūkst. eurų. Tokios būtų pradinės investicijos. Kadangi gėlininkams parama neskiriama, Medoniams tokia prabanga pasirodė neįkandama.

Atperka grožis

D.Medonienė teigė, kad apie Igliauką buvo ir daugiau bandančiųjų auginti gėles, bet dabar jų nelikę. „Šiltnaminė gėlininkystė – ne aukso kasyklos. Reikia įdėti labai daug sunkaus darbo. Pinigų, atrodo, uždirbi, bet greitai jų nelieka, nes viską, ką uždirbi, susirenki ir vėl investuoji – atgal sudedi. Taip jau yra gėlių versle“, – atvirai prisipažino Danutė.

Nepaisant to, šis užsiėmimas jai teikia ir begalę džiaugsmo. Anot D.Medonienės, gėlininkystė yra kartu ir relaksacija, ir meditacija, nes žalia spalva gydo, o raudona suteikia energijos. Gėlininkės teigimu, geriausia, kai darbą vertini ir kaip pomėgį, viską darai su meile. Tada ir augalai gerai auga.

D.Medonienė neslėpė ir silpnosios verslo pusės – darbo valandų netenka skaičiuoti, būna taip, kad gali tik vieną naktį per savaitę išsimiegoti. Ryte pradedi vaikščioti aplink augalus ir nė nepastebi, kaip ateina sutemos. Tad augintojas, stebėdamas, kaupdamas žinias, patirtį, pamažu tampa kaip vaikščiojanti enciklopedija.

Nelengva ir realizuoti produkciją. Martynas Medonas šeimos ūkyje išaugintas gėles veža į Vilnių, Lentvarį, Kaišiadoris. Į Marijampolę, kuri arčiausia, tiekia mažiausiai: dar nespėjus atidaryti autobusiuko, nematę gėlių marijampoliečiai pradeda šaukti, kad negražios ir brangios. Pasak Martyno, tokį požiūrį pastaraisiais metais tikriausiai suformavo konkurencija su lenkiškomis pigesnėmis gėlėmis.

„Tam, kad gėles pirktų, reikia, jog jos būtų patrauklios. Klientai dabar pasidarė labai išrankūs. Jeigu nors kartą „pasišiukšlinsi“, juos prarasi“, – tikino D.Medonienė. Anot jos, gėlių rinka perpildyta, pasiūla didžiulė. Tad tik turėdamas pakankamą įdirbį gali patekti į ją. O jeigu auginsi tik truputėlį – bus sunku.

„Prisimenu, bulves reikėdavo tampyti, sandėliuoti. O su gėlėmis kažkaip gražiau ir paprasčiau. Žmonės ateina į šiltnamį, ir pamatytas vaizdas jiems suteikia džiaugsmo. Rezultatai džiugina ne tik tave, bet ir kitus“, – juokėsi Danutė.

Skiriasi mokesčiai

Algimantas Žemaitis, Alytaus rajono Punios seniūnijos gėlininkas

Lietuvoje vis mažiau perkama lietuviškų gėlių, ir tai yra skaudžiausia augintojams. Prie to prisideda ir valstybė. Olandijoje gėlėms taikomas 6 proc. pridėtinės vertės mokestis (PVM), Lenkijoje – 8 proc., o Lietuvoje – 21 proc. PVM. Todėl Lietuvos augintojų išaugintos gėlės negali konkuruoti su įvežtinėmis.

Mes ir patys nebeauginame rožių, gerberų, nes neapsimoka. Pasilikome tiktai vazonines gėles, skirtas apželdinimui, taip pat dar ciklamenus, puansetijas, vadinamas Kalėdų žvaigždėmis, kurių sunkiau atvežti iš toliau. Pastarųjų prieš šventes priauginome tūkstančius ir išpardavėme tik Lietuvos pirkėjams.

Gėlių augintojų nepamiršo

Milda Jusienė, Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė

Parama gėlių auginimui šiltnamiuose gali būti teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės ,,Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį ,,Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“.

Ūkio subjektas, norėdamas gauti paramą, žemės ūkio veikla turi užsiimti nepertraukiamai ne trumpiau kaip 12 kalendorinių mėnesių iki paramos paraiškos pateikimo, ir pajamos iš šios veiklos turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. visų ūkio pajamų. Ūkio dydis, nustatytas remiantis produkcijos standartine verte, – didesnis kaip 8 tūkst. eurų.

Suteikiamos paramos dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas. Finansuojama iki 40 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų vertės. Paramos dydis pareiškėjo projektui negali viršyti 200 tūkst. eurų. Kai projekte numatyta įgyvendinti tik naujų gamybinių pastatų statybą ar esamų rekonstravimą ir jų funkcionavimui užtikrinti būtinas investicijas, paramos dydis pareiškėjo projektui negali viršyti 400 tūkst. eurų.

Ši nuostata taikoma gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės, uogininkystės sektoriams ir investuojantiesiems į žieminius šiltnamius. Žieminis šiltnamis – pagal nustatyta tvarka parengtą projektą pastatytas statinys, registruotas Nekilnojamojo turto registre ar Žemės ūkio ir kaimo verslo registre, uždengtas stiklo, polietileno arba polikarbonato danga, su sumontuota veikiančia stacionaria šildymo ir automatine laistymo ir tręšimo sistema. Šiame šiltnamyje veikla vykdoma ne trumpiau kaip 10 mėnesių per kalendorinius metus.

Visos paramos dydis pareiškėjui 2014–2020 m. laikotarpiu negali viršyti 400 tūkst. eurų. Paramos intensyvumas gali būti padidintas 20 proc. šios veiklos srities įgyvendinimo taisyklėse nustatytais atvejais – jauniesiems ūkininkams, įsikūrusiems ne vėliau kaip prieš 5 metus iki paramos paraiškos pateikimo, ūkininkaujantiesiems vietovėse, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių. Tačiau didžiausias kompleksinės (bendros) paramos lygis negali viršyti 70 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Paramos suma priklauso nuo pareiškėjo ūkio ekonominio dydžio ir apskaičiuojama pagal nustatytą didžiausią paramos sumą, tenkančią 1 000 eurų ūkio produkcijos standartinės vertės. Pagal šią veiklos sritį finansuojama nekilnojamojo turto statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto išlaidos, naujų įrenginių ar įrangos įsigijimas, daugiamečių sodinių įsigijimo ir jų sodinimo išlaidos, bendrosios išlaidos. Tačiau vienmečių augalų sodinukų įsigijimo išlaidos paramos lėšomis nefinansuojamos.

R. Kazakevičienės nuotr.

Šiltnamiuose auginamos gėlės

Metai ha

2003              32

2004              14

2005              59

2006              29

2007              50

2008              32

2009              19

2010              14

2011              18

2012              17

2013              39

2014              29

2015              34

Statistikos departamentas

Gėlių importas

Metai mln./Eur

2011                                   17,4

2012                                   16,9

2013                                   48,7

2014                                   62,1

2015                                   69,4

Statistikos departamentas                 

Trumpa verslo analizė

Stipriosios pusės:

trijų mėnesių atostogos ne sezono metu;

skirtingas asortimentas leidžia prisitaikyti prie rinkos poreikių;

šeima gali uždirbti pragyvenimui nesamdydama darbuotojų;

gėlės parduodamos beveik ištisus metus.

Silpnosios pusės:

įvežama daug pigesnių gėlių iš Lenkijos ir Nyderlandų;

gana brangus šiltnamių įrengimas;

ypač brangios modernios technologijos, leidžiančios piginti produkciją;

kintančios sodybų puošimo mados.

Grėsmės:

vis stiprėjanti konkurencija;

priklausomybė nuo energetinių išteklių kainos;

palyginti mažai mūsų klimatui tinkamų ir populiarių gėlių veislių;

neprognozuojamas klimatas ir sezono pradžia.

Galimybės:

dalį lietuviškų gėlių galima eksportuoti – parduoti Latvijoje;

didmeninė prekyba ir darbas su apželdinimo įmonėmis;

žinomumas ir nuolatiniai klientai.