Emigracija – nestabdoma ar nesustabdoma? Mokslininkai susirūpino, kad dėl spartaus Lietuvos tuštėjimo politikai nesiima jokių veiksmų.

Užmerkiamos akys

Milžiniška emigracija kasa vis gilesnę duobę Lietuvos ateičiai, tačiau valdžia rūpestingai stengiasi to nematyti, o kai vis dėlto būna priversta pakelti akis, bando ieškoti ir teigiamų šalies tuštėjimo pusių.

Galima neabejoti, kad emigracija taps viena svarbiausių prasidėjusios Seimo rinkimų politinės kampanijos temų. Partijas atstovaujantys kandidatai svaidys kaltinimus oponentams, savo pražūtinga politika išvariusiems iš tėvynės kone trečdalį tautos, reklamuos savuosius emigracijos mažinimo receptus, skelbs ryžtingų veiksmų programas.

Tačiau kur dingsta tautos įgaliojimus jau turinčių politikų energija spręsti „evakuacijos“ pasekmių problemas? Kodėl aiškiai neįvardijamos lietuviškos emigracijos, didžiausios visoje Europos Sąjungoje, priežastys? Kas atsakys, kad jau du dešimtmečius šalies valdžia nė nebando keisti socialinės ir ekonominės politikos, ramiai stebėdama, kaip kasmet Lietuva praranda po nemažą miestą?

Vien pernai išvyko daugiau kaip 44 tūkst. žmonių – kone visa Marijampolė. O kokie būtų tikrieji skaičiai, kurie nepatenka į statistikos suvestines?

Dvigubas stebuklas

Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka Lietuvos mokslų akademijos ir Seimo Migracijos komisijos surengtoje konferencijoje emigracijos problemoms aptarti atkreipė dėmesį į paradoksą. Pasak jo, žmonės bėga iš ekonomiškai augančios šalies: Lietuva per praėjusius 10 metų padarė didelį ekonominį šuolį, 26 proc. priartėjusi prie ES BVP vidurkio.

„Tai sparčiausias ekonominis augimas visoje ES per pastarąjį dešimtmetį. Galėtume sakyti, kad Lietuva išgyveno ekonominį stebuklą. Tačiau tas stebuklas yra dvigubas, nes žmonės bėga iš sparčiai ekonomiškai augančios šalies. Lyginant su kitomis pokomunistinėmis šalimis, Lietuvoje emigracija yra bent dukart didesnė, nors kitur ekonominis augimas per pastarąjį dešimtmetį buvo lėtesnis“, – pabrėžė R.Lazutka. Mokslininko teigimu, žmonės iš Lietuvos bėga dėl didelės nelygybės: dalis žmonių mūsų šalyje labai klesti, o kita dalis gyvena labai prastai.

Esame ne europiečiai

Austrijos mokslininkai palygino, kaip skiriasi vidutinės realios algos Rytų Europos šalyse paskutiniaisiais sovietinės sistemos metais nuo dabartinių. Skaičiuojant buvo atsižvelgta į tuometinį prekių ir paslaugų lygį. Paaiškėjo, kad 2012 m. vidutinis atlyginimas Lietuvoje sudarė tik 75 proc. 1989 m. mokėtos vidutinės realios algos.

„Kitose Baltijos šalyse to nėra. Estijoje ta alga viršija sovietinę, Latvijoje taip pat. Taigi, lietuviai bėga iš sovietinių laikų darbo rinkos. Jie bėga ne nuo naujo Darbo kodekso, jie bėga nuo sovietinės algos“, – sakė profesorius R.Lazutka.

Jo teigimu, žmonės išvažiuoja dėl mažų atlyginimų, nes Lietuvos BVP, kuris per praėjusį dešimtmetį ES augo sparčiausiai, Lietuvoje dalinamas ypatingai. Atlyginimai sudaro tik pusę nacionalinių pajamų, tuo tarpu kitose šalyse jiems tenkanti BVP dalis yra žymiai didesnė.

Tai, kad pajamos Lietuvoje ypatingai netolygiai pasiskirstę, patvirtina ir namų ūkių pajamų nelygybę nusakantis Gini koeficientas. Jis rodo, kad Lietuva šiuo požiūriu yra Lotynų Amerikos, o ne Europos šalis. „Pagrindinė emigracijos priežastis yra ne silpna ekonomika, o neteisingas jos vaisių perskirstymas. Paprastai Lietuvoje šaipomasi iš neva norinčių „atimti ir padalinti“. Tie, kurie taip sako, arba nežino, apie ką kalba, arba jau yra atėmę“, – apibendrino R.Lazutka.

Negrįžtami procesai

Gilios demografinės krizės ištikta Lietuva guli mirties patale, o aplink susėdę politikai susirūpinusiais veidais bando ją gydyti politiniais užkeikimais, nors visi supranta, kad padėtų tik intensyvi terapija.

„Kas galėtų sukrėsti? Aš manau, kad dabar jau ne sukrėtimo klausimas. Dabar turbūt reikia orientuotis į sąmoningumą žmonių, jau pribrendusių suprasti, kad čia vyksta jau negrįžtami procesai“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė filosofas, „Kultūros kongreso“ tarybos pirmininkas dr. Krescencijus Stoškus.

Pasak jo, visuomenė yra labai susiskaldžiusi, pasidalijusi į daugybę pasaulių, o tą susiskaldymą diktuoja politinės partijos.

Tačiau esama ir gerų tendencijų. Pirmiausia – dėl mūsų savimonės būklės. „Niekada tokio spaudimo iš savo aplinkos kolegų kultūrinėse organizacijose nejutau – sako, darykit ką nors, kiek jūs čia plepėsite? Yra suvokimas, kad reikia neatidėliotinų veiksmų, ir daug jų, jei būtume buvę nuovokesni, jau galėjome per tas dvi konferencijas padaryti. Mes turime aptarti, ką dėl emigracijos gali padaryti bažnyčia, mokykla. Kai pasidalina tas pats rūpestis per visas organizacijas, institucijas, ir jeigu yra ryšys su valdžia, jei ji nori to paties, ko ir mes...(????) Bet mes neišnaudojame šito“, – sakė K.Stoškus.