Praėjusių metų pabaigoje rinką papildė Šakių rajono ūkininko Augusto Masevičiaus aliejinėje pagamintas „Masa aliejus“. Šakių verslo informacijos centro organizuotoje Verslo šventėje Masevičių aliejus tapo vienu iš konkurso „Sukurta Šakių krašte 2021“ laureatų. Šis naujas produktas – visos Masevičių šeimos bendro darbo rezultatas. Nors konkurencija didžiulė, jaunasis ūkininkas viliasi, kad jų kanapių sėklų aliejus atras vietą ant valgytojų stalo. Respublikiniame „Gero ūkininko čempionate“ A.Masevičius atsiėmė specialią padėką už inovatyvų ūkį, draugišką gamtai požiūrį, dirvožemio tausojimą, tarpinių pasėlių plėtojimą ir skatinimą.

Atsikratė chemizuoto ūkio tradicijos

Draugiškame gamtai augalininkystės ūkyje (Gustainiškių k., Šakių r.) Masevičiai augina pupas, kviečius, rapsus, kanapes, žirnius ir daug skirtingų tarpinių pasėlių – renkasi vikius, avižas, grikius, ridikus. Tokia įvairovė pasirenkama tam, kad pagerintų dirvožemį.

„Nors kartais būna ir taip, su vyru planuojame ateinančių metų sėjomainą, atsisakome pelningesnių sprendimų, kad pasiektume geresnį rezultatą būtent pačiam dirvožemiui tobulinti. Tai nesame tokie užkietėję verslininkai, daugiau idėjiniai žmonės – gamtos puoselėtojai“, – motyvus ir tikslus aiškino jaunojo ūkininko žmona Gabrielė.

Augalininkystės ūkį plėtojantiems jauniesiems Masevičiams pasisekė, nes jiems nereikėjo savo ūkio kurti tuščioje vietoje. Augustas ūkį perėmė iš savo tėvų ir dabar žemę dirba kartu su tėčiu ūkininku Raimundu Masevičiumi. Iš viso jie valdo beveik 600 ha žemės. O sūnaus Augusto šeima į ūkį atnešė naujų vėjų ir kitokį požiūrį. Versle sukasi ir marti Gabrielė, bet labai didelis indėlis į naujoves yra paties jaunojo ūkininko Augusto.

„Tas žaliasis kursas, kuris visus labai gąsdina, mums visiškai nebaisus. Tuos normatyvus esame seniausiai įgyvendinę. Ūkininkaujame santarvėje su gamta ir tvariai. Mūsų ūkyje yra taikoma biologinė žemdirbystė. Pirmoje vietoje yra dirvožemio tausojimas ir atgaivinimas, tarpiniai pasėliai“, – tvirtino Šakių rajono ūkininkai.

Gruodį Lietuvoje vykusio konkurso „Gero ūkininko čempionatas“ apdovanojimuose A.Masevičius gavo specialią padėką. Jaunai šeimai toks įvertinimas, tapus pavyzdiniu ūkiu, buvo labai džiaugsmingas įvykis. Ūkininkai patenkinti, kad jų ūkyje apsilankę dirvožemio specialistai jų neišpeikė, veikiau pasidžiaugė, kad ir Zanavykijoje jauni ūkininkai atsikrato senų chemizuotų ūkių tradicijos, pradeda ūkininkauti draugiškai su gamta.

Biodinamika per išspaudas

Dirbti ūkyje Augustas tėvams padėdavo nuo mažų dienų. Paskui, jau studijų metais, grįždavo per darbymetį į kaimą ir kartu plušėdavo laukuose. Jaunojo ūkininko ūkį jis įregistravo prieš ketverius metus. Idėjų, kaip ūkį pasukti tinkama linkme, ieškoti padėjo ir iš Šakių kilusi bei Masevičių šeimą papildžiusi marti Gabrielė.

Pasak marčios, jiems buvo nesunku pradėti rūpintis vien gamta ir inovatyviais sprendimais, nes visą ūkio techninę bazę jau rado. Ji buvo nuolat atnaujinama, labai gražiai ir kruopščiai prižiūrima. Ir tai yra jos uošvio R.Masevičiaus indėlis. Jaunieji Masevičiai taip pat supranta, kad jiems pasisekė, jog tėvai leido ūkį pasukti inovatyvaus ūkininkavimo kryptimi.

„Mes manome, kad daugelis jaunų ūkininkų, kurių tėvai buvo įpratę ūkininkauti vienaip, dabar susiduria su gal kiek kitokiu vyresnės kartos požiūriu ir naujų idėjų atmetimu. Mes esame labai dėkingi už tai, kad mūsų tėvelis eina koja kojon su jaunimu, mus palaiko ir skatina“, – sakė G.Masevičienė, pridurdama, kad ir vyro tėtis Raimundas ilgą laiką taikė neariminę žemdirbystę.

Ji aiškino, kad šiemet jos vyras Augustas žieminius pasėlius pasėjo tiesioginės sėjos būdu, absoliučiai nejudinant žemės. Keli Masevičių laukai išsiskiria tuo, kad žieminės kultūros pasėtos į tarpinius pasėlius – žaliąją masę.

Tam, kad nedarytų klaidų, Augustas ūkininkavimo žinių nuolat semiasi užsienyje. Nuotoliniu būdu baigė regeneratyvinės žemdirbystės studijas Amerikoje pas ūkininką, vadinamą šios srities guru. Įgytos žinios jam labai praverčia. Dabar mokosi pas vieną profesorę Nyderlanduose. Jaunasis ūkininkas iš Šakių rajono siekia ūkyje sukurti gyvybės ratą. Jie jau augina kanapes ir iš jų sėklų spaudžia aliejų, o išspaudas naudoja komposto gamybai.

Anot ūkio savininkų, jie nori užsukti gražų uždarą ratą, kuris įmanomas. Iš kanapių sėklų išspaudų paruoštas kompostas jiems kada nors padės visiškai atsisakyti trąšų ir pesticidų naudojimo. Kaip patys pastebi, tame pačiame augalininkystės ūkyje biodinamika pavyksta ir tam visai nereikia ūkyje laikyti gyvulių. Tereikia išspaudas panaudoti komposto gamybai.

Aliejinėje – stiklinė tara ir talpos

G.Masevičienė juokaudama palygino, kad jiems aliejaus spaudimo idėjos išnešiojimas truko ilgiau negu dramblių nėštumas – apie dvejus metus. Vienu metu ūkininkai užsiėmė keletu darbų: įsirengė spaudyklą, įsisavino aliejaus gavybos technologiją, kūrė produkto pakuotės dizainą. Prireikė laiko, kol atrado ir išsigrynino technologiją, kol visiškai tenkino aliejaus kokybė, kol galėjo įgyvendinti savo užsibrėžtus standartus.

Visai neseniai, praėjusių metų lapkričio mėnesį, „Masa aliejus“ buvo pateiktas plačiajai rinkai, jis pradėtas pardavinėti ne tik ūkyje, bet ir Kaune, Vilniuje maisto parduotuvėse, vadinamuosiuose butikuose, kur žmonės ateina įsigyti išskirtinių produktų. Aliejų Masevičiai parduoda ir per socialines platformas. Patys produktą pristato Vilniuje, o į kitus miestus siunčia per paštomatus. „Darbo nemažai. Viską darome kartu su vyru. Kiti ūkininkai turbūt pasukiotų pirštu prie smilkinio, sakytų, dabar – atostogų metas, ilsėkitės“, – VL sakė G.Masevičienė.

Ji pasakojo, jog idėja spausti aliejų gimė iš jų pačių šeimos poreikių. Ūkininkai labai reiklūs tiek sau, tiek ūkiui – jie jaučia didelę atsakomybę prieš gamtą, patys nori vartoti sveikus produktus. Tačiau jų netenkino rinkoje esantis kanapių sėklų aliejus. Jie labai mėgo Italijoje spaudžiamą alyvuogių aliejų ir suprato, kad Lietuvoje turi tokį patį aukso luitą – lietuvišką kanapių aliejų. Nors nemažai ūkių jį spaudžia, Masevičiai nutarė pabandyti pagerinti kokybinius standartus ir suteikti daugiau pagarbos šiam išskirtiniam produktui bei jo vartotojui.

„Mes norėjome sukurti tokios pridėtinės vertės produktą, kuris atitiktų aukščiausius kokybinius standartus. Kokybiškas tiek pats aliejus, esantis buteliuko viduje, tiek jo pakuotė. Mūsų pasirinktas įpakavimas – stiklinė tara, kuri atkeliauja iš Italijos. Tamsaus storo stiklo buteliukai pritaikyti specialiai aliejui. Nebijodami siunčiame savo ūkio aliejų paštomatais, nes žinome, kad buteliukas tikrai atlaikys, neprabėgs nė vienas lašas“, – aiškino ūkininko žmona, atsisakiusi plastiko taros.

Masevičių ūkio aliejus nuo spaudimo pradžios iki patekimo ant pirkėjo (vartotojo) stalo visiškai nesiliečia prie plastiko. Anot Gabrielės, tai yra labai svarbu, nes aliejus, net ir labai šaltai spaustas, yra riebalas, labai lengvai absorbuojantis visą mikroplastiką. Pradžioje jiems patiems buvo nelengva rasti nusipirkti maistinio stiklo talpas, nepatogu jas naudoti gamybiniame procese. Stiklas – trapus, sunkesnis. Bet Masevičiai sako, kad jie nėra tipiniai verslininkai, todėl svarbiau dirbti principingai. Atiduodami vartotojui produktą dabar žino, kad jis nesilietė prie jokio plastiko.

„Skonis – labai neapibrėžtas dalykas. Yra labai geras posakis: „Skonis draugų neturi.“ Jeigu pasakyčiau, kad jis yra skaniausias man, tai nereiškia, kad jis bus skaniausias Petrui“, – apie ūkio aliejų paslaptingai sakė Gabrielė.

Derlių reguliuos gamta

Entuziastai iš Šakių rajono kurti gamtai draugiško ūkio ateitį linki ir kitiems ūkininkams, kurie yra žaliojo ūkininkavimo skeptikai, nesvarbu, kokio dydžio būtų jų ūkis, kad juos paspaustų tos aplinkybės ir visi eitų to link. Pačių Masevičių ūkis nemažas. Jie supranta ir žino, kad tokio dydžio ūkiui nėra lengva užsimojus vieną dieną pakeisti kursą iš chemizuoto į žalią.

Anot G.Masevičienės, šiais metais daugelyje ūkių derlingumas buvo prastesnis. Ir jų ūkyje derlingumai yra šiek tiek sumažėję. Ūkininkų manymu, čia yra pasekmės visko – tiek per ilgą laiką nualinto dirvožemio (faktas, kad nualintas dirvožemis negali duoti tokio paties derliaus, kurį davė prieš 10 ar 15 metų), tiek besikeičiančių klimato sąlygų. Kiekviena vasara turi kažkokių savo kraštutinumų – tai labai sausa, tai labai lietinga arba reiškiasi įvairios stichijos. Kai kurios užklupo ne tokios būdingos arba rečiau pasitaikančios Lietuvoje.

„Mūsų gamtai draugiškame, socialiai atsakingame ūkyje derliai tikrai nėra tokie blogi, kad sėdėtume ir verktume apsikabinę tuščią puodą. Taip nėra. Mūsų tikslas – atgaivinti ūkio dirvožemį, o vėliau jis kiek gali, tiek duoda. Kiek gamta atseikėja, tiek ir turi užtekti. Jeigu esi draugiškas gamtai, ji tau padėkos“, – įsitikinusi G.Masevičienė.

Meniškos profesijos nemaišo

Jaunųjų Masevičių istorija daug kam įdomi, nes jie buvo klasiokai. 12 klasėje pradėjo draugauti ir baigę mokyklą kartu įstojo į Muzikos ir teatro akademiją. Gabrielė baigė kino režisūrą pas Algimantą Puipą, o Augustas – muzikos vadybą. Tad dabar jis – ūkininkas-muzikantas.

Nors jaunystės pradžioje abu patraukė į didmiestį, potraukis gamtai nedingo. Gabrielė atsisakydavo projektų-filmavimų vasaros metu, o jos vyras festivalius, kai reikėdavo jam groti, susiderindavo su ūkine veikla ir abu grįždavo padėti tėvams į kaimą – vyro tėviškę. Ne dėl to, kad tėvai prašė ar liepdavo grįžti, bet dėl to, kad tai jiems buvo savaime suprantamas dalykas. Buvo smagu kartu dirbti kaime, o tada pajuto, kad įmanoma gyvenimą dalinti per pusę, neatsisakant nei darbų Vilniuje, nei ūkio Šakių rajone.

Sako, kad apsispręsti padėjo pereinamasis etapas, o kai prasidėjo pandemija, be jokios abejonės, laimėjo Šakiai ir ūkis. Miestas prarado prioritetus, filmavimo darbai savaime sustojo, kai Gabrielė laukėsi dukros. „Menų mes niekur nenumetėme, jiems liko šiek tiek vietos. Dabar pailsėti nuo miesto ir nuo visų kūrybinių procesų, aišku, kad geriausia sukišus rankas į žemę. Čia pats geriausias dalykas. Viskas labai natūraliai išėjo. Vyras sako, gerai, kad mes nieko nedarome specialiai, viskas įvyksta savaime taip, kaip turi būti“, – pasakojo Gabrielė.

Ji mano, kad dvi skirtingos sferos tarpusavyje susijusios – ūkis ir gamta yra nuostabiausias penas pačiai kūrybai. Taip sako, nes žino daug pažįstamų režisierių, kurie išsikraustė į miestelius, net socialiniame tinkle susikūrė menininkų, besikeliančių gyventi į miestelius, grupė. „Tas pats gerai žinomas Valentinas Masalskis vengia miesto ir visada bėga į gamtą. Galbūt ten profesionaliai ūkininkauti nepradeda, bet tikrai jaučia malonumą sukišdamas rankas į žemę ir sodyboje turi savo įgyvendinamą filosofiją. Man atrodo, šie dalykai eina kartu vienas su kitu, jie visiškai nesvetimi. Darbo ūkyje daug, bet jeigu tai teikia malonumą, verta“, – teigia menininkė, jaunojo ūkininko žmona.