Giedrių kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantys Dalė ir Andrius Rudaičiai, atrodo dar visai neseniai savo ateitį kūrė Kaune. Šiandien jauna šeima į laikinąją sostinę užsuka jau tik kaip svečiai – aplankyti draugų ar realizuoti nuosavame sode užaugintų obuolių.

Geresnis nei tikėjosi

D. ir A.Rudaičių sodas užima maždaug 2,5 ha plotą. Jame kol kas auga tūkstančiai obelų, taip pat nemažai kriaušių bei aviečių. Jau greitu metu pastarųjų dviejų kultūrų šeima ketina atsisakyti. Suvalkijoje įsikūrusi jauna šeima tiek avietes, tiek kriaušes ketina likviduoti dar šiais metais, o į jų vietą žada sodinti obelis.

„Per keletą metų supratome, kad nei kriaušės, nei avietės mums nepasiteisina. Pavyzdžiui, šiemet kriaušių derlius buvo išvis labai prastas – priskynėme vos kelias dėžes ir išspaudėme sultis, ne pardavinėjome. Su avietėmis kasmet būna panašiai. Dar prieš skinant šias uogas reikia žinoti, kur jas realizuoti. Priešingu atveju gali laukti daug nusivylimų“, – pasakojo D.Rudaitė.

Kalbėdama apie obuolių derlių moteris tikino, kad šiemet jis yra geresnis, nei tikėtasi. Pradėję skinti spalio pradžioje, Rudaičiai paskutinius obuolius į sandėlius parsivežė maždaug po trijų savaičių. Pora viliasi, kad obuoliai sėkmingai ištvers žiemą, nors yra požymių, jog taip gali ir nenutikti. Baiminamasi, kad dalis derliaus gali supūti. Kita vertus, kasmet su šia problema susiduria kone visi sodininkai. O šie metai vaisių ar daržovių augintojams buvo itin nepalankūs – sausrą keitė lietūs, dėl ko

nukentėjo ir sodininkų derlius.

„Viską apibendrinus, sezonas buvo normalus. Pavasaris buvo šaltas, o ir žiedai slėpėsi tarp šakų, jų buvo mažiau nei norėtume. Atrodė, kad derlius bus labai prastas. Laimei, išankstinės prognozės nepasitvirtino. Labiausiai gerąja prasme mus stebina „Imant“ veislės obuoliai. Jau ne pirmus metus šių medelių šakos lūžta nuo vaisių, nėra jokio pramečiavimo. Ne visi žmonės mėgsta šios veislės vaisius, tačiau yra tokių, kurie tik juos ir perka“, – pasakojo D.Rudaitė.

Iš viso jauna šeima augina 8 veislių obelis. Bene labiausiai klientų mėgstami „Bohemijos“ veislės obuoliai. Ne veltui kartais ši veislė vadinama obuolių karaliene.

„Kiti vaisiai nelabai prilygsta jai nei skoniu, nei išvaizda. Vienintelis trūkumas yra tas, kad „Bohemija“ subrandina ne tiek daug obuolių, kaip kitos obelys. Man labai patinka „Topaz“ obuoliai. Jie atsparūs ligoms, gerai išsilaiko per žiemą, puikiai tinka įvairiems kepiniams“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Daugiau laiko šeimai

D. ir A.Rudaičiai obelų sodą užveisė kiek daugiau nei prieš devynerius metus ir netrukus suteikė jam žaismingą pavadinimą – „Zuikių sodas“. Juos tai padaryti įkvėpė nuolat prie ką tik pasodintų medelių atšuoliuodavusių ilgaausių būriai. Dabar zuikiai į sodą užsuka jau daug rečiau, nes jis aptvertas, tačiau tvora atsirado ne iš karto.

Galima sakyti, kad obelis jauna šeima pradėjo auginti atsitiktinai. Dar gyvendami Kaune Dalė ir Andrius gana dažnai grįždavo į gimtąjį rajoną. Ypač dažnas svečias gimtinėje buvo Andrius, kuris po studijų čia ėmė ūkininkauti. Jis iš Kauno į Suvalkiją vykdavo beveik kasdien, o savaitgaliais prie jo prisijungdavo ir šeima. Tai tęsėsi kiek daugiau nei šešerius metus. Galiausiai namiškiams pabodo taip gyventi, tai ėmė varginti, o ir laiko kelionėse būdavo prarandama ne taip ir mažai, tad teko apsispręsti: likti laikinojoje sostinėje ar visam laikui persikelti gyventi į abiejų sutuoktinių gimtąjį Vilkaviškio rajoną. Po ilgų svarstymų buvo nutarta kraustytis į kaimą.

Įkurtas obelynas Rudaičiams suteikė labai daug džiugių akimirkų. Į viršų besistiebiantys medeliai, pavasariais sprogstantys jų lapeliai ir baltais žiedais pasipuošiantis sodas tik dar labiau skatino dirbti, siekti gausesnio derliaus, didinti sodinukų skaičių.

Dalė prisipažino, kad iš pradžių baiminosi, jog šeimai čia trūks veiklos, kad vaikai – Ugnius ir Gabija – gyvendami rajone negalės savęs realizuoti, tačiau visi greitai suprato, jog šie nuogąstavimai buvo nepagrįsti.

„Niekada nesigailėjome, kad grįžome į Vilkaviškio rajoną. Čia labai patogu gyventi. Čia tikrai netrūksta veiklos, o ir šeimai galime skirti daugiau laiko. Tai labai svarbu“, – pabrėžė pašnekovė.

Ieškojo veiklos

Obelų sodas nebuvo vienintelė idėja, kurią brandino Dalė ir Andrius. Persikrausčius į kaimą Andriui veiklos netrūkdavo, nes jis prižiūrėdavo karvių bandą, augino javus bei rapsus. Šiandien vyro valdos užima kiek daugiau nei 100 ha. Tačiau jo žmonai norėjosi kokios nors kitos veiklos, tad pora svarstė įvairius variantus, kuo dar būtų galima užsiimti.

Kartą jauna šeima nuvyko į Vilkaviškio rajone esantį didžiulį Gudkaimio sodą, kur pirko sodinukų savo tėvams. Būtent tada Dalė ir Andrius suprato, kad ir patys galėtų užveisti sodą.

Jau netrukus šalia tėvų namų, Arminų kaime, buvo pasodinta kiek daugiau nei 500 obelaičių. Šeima medeliais labai rūpinosi – juos kruopščiai genėjo, balino, gydė nuo įvairių ligų. Nemažai patarimų, kaip tinkamai prižiūrėti sodą, suteikė visoje šalyje puikiai žinomas sodininkas dr. Algirdas Amšiejus. Būtent iš jo Rudaičiai ir pirko sodinukus.

Įkurtas obelynas Rudaičiams suteikė labai daug džiugių akimirkų. Į viršų besistiebiantys medeliai, pavasariais sprogstantys jų lapeliai ir baltais žiedais pasipuošiantis sodas tik dar labiau skatino dirbti, siekti gausesnio derliaus, didinti sodinukų skaičių.

Bėgant metams sodo teritorija plėtėsi, tad laiko augantiems medeliams teko skirti vis daugiau.

„Netiesa, kad darbo sode būna tik tada, kai reikia skinti obuolius. Jo netrūksta ištisus metus. Bene sunkiausias darbas – genėjimas. Tam reikia daug žinių. Kad to išmokčiau, lankiau nemažai kursų, ne kartą konsultavausi su profesionalais. Neužtenka medelius nugenėti pavasarį. Iš tikrųjų juos dar sykį reikia genėti ir vasarą, tačiau dėl kitų ūkio darbų tam jau nelieka laiko“, – sakė A.Rudaitis.

Įsibėgėja prieš šv. Kalėdas

Įprastai Rudaičiai obuolius realizuoja tiesiai iš namų arba pagal išankstinius užsakymus veža į Kauną.

Prekyba įsibėgėja prieš pat šv. Kalėdas, o piką pasiekia vasario ir kovo mėnesiais. Tokias tendencijas D.Rudaitė aiškino tuo, kad rudenį dauguma žmonių dar patys turi savo soduose užaugintų obuolių, o žiemą jų atsargos baigiasi.

Klientams Rudaičiai siūlo tik didelius bei prekinės išvaizdos obuolius. Mažesnius jie išveža į mišką žvėreliams.

Nors sodas auga jau ne pirmus metus, tačiau gausiausio derliaus šeima tikisi ateityje, kai vaismedžiai visiškai suaugs, subręs. Visgi prognozuoti, kada tai atsitiks, gana sunku. Dalės teigimu, kiekvieni metai yra skirtingi. Kartais ne tik negalvoji apie pelną, bet žiūri, kaip nuostolių išvengti. Pavyzdžiui, užpernai pavasarį obelų žiedams labai pakenkė šaltukas, o žiemą nevisiškai subrendę vaisiai ėmė masiškai pūti. Tą sezoną šeimai obuolių užteko tik savo reikmėms. Rudaičiai vylėsi, kad ateityje tokių nesėkmingų metų daugiau nepasitaikys.

Dar labiau išplėsti „Zuikių sodo“ šeima neketina. Pora žada tenkintis jau turimais medeliais, o naujus sodinti tik sergančių ar nepasiteisinusių vaismedžių vietoje. Bet kokiu atveju šis Suvalkijoje esantis obelų sodas tikrai gyvuos. Neabejotina, kad jo šeimininkai puikiai žino, kaip jame tvarkytis, ir mėgaujasi laiku, praleidžiamu tarp vaisiais apsunkusių medžių.