Nors, suprantama, prie kiekvieno potencialaus žudiko neįmanoma pastatyti drausminančio policininko, tačiau pareigūnai stengiasi, kiek tai yra įmanoma, užbėgti tragiškiems įvykiams už akių. Yra paruošti algoritmai, kaip nustatyti potencialų žudiką, kaip elgtis žudynių metu ar po jų, tačiau susekti vadinamuosius vienišus vilkus yra nepaprastai sunku.

Dažniausiai sąvoka „vienišas vilkas“ vartojama turint omenyje teroristus. Teisėsaugai labai sunkiai sekasi sutrukdyti pasirengimą tokiems „vienišų vilkų“ išpuoliams, nes pareigūnai negauna tiek informacijos, kiek jos suplaukia, kai ima judėti didesnės nusikaltėlių grupuotės. Tačiau sąvoką „vienišas vilkas“ galima taikyti ir kalbant apie žudikus šeimoje. Ne apie tuos, kurie nužudo girtaudami, per ūmaus pykčio priepuolį ar konfliktą, o apie tuos, kurie žudynėms ruošiasi sąmoningai ir jas įvykdo jiems palankiu metu.

Emocija, reiškianti beprotišką įtūžį ar įniršį, vadinama malajų kalbos žodžiu „amok“. Indoneziečiai, malajai tikėjo, kad „amok“ yra mitinis blogio tigras, kuris sugebėdavo įsikūnyti į žmogų ir priversdavo jį vykdyti kraupius darbus. Lietuvos policija turi veiksmų taktiką, kurią irgi vadina AMOK (staigus nekontroliuojamo įniršio ir agresijos protrūkis). Pagal AMOK aprašymą, kraupūs nusikaltimai neatsiranda iš niekur nieko – jie dažniausiai yra suplanuojami, jiems pasirengiama. Vykdytojas paprastai būna vienas, itin retais atvejais – du ar keli. Dažniausiai – vyriškos lyties (99%), paprastai iki 40 metų amžiaus ir jaunesni, turintys išsilavinimą arba besimokantys. Tokie vyrai turi ypatingą polinkį ginklams ir sprogmenims, gali būti agresyvūs, bet dažniausiai elgesys būna pasyvus, jie atrodo nuolat prislėgti. Gali būti apsvaigę nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, taip pat pastebimas narcisistinis tokių žmonių asmenybės sutrikimas.

Vadinamajam narcizui gyvenime viskas sukasi tik apie jį, jis ypač jautriai reaguoja į bet kokią kritiką, prieštaravimą jo nuomonei. Pajutęs grėsmę, narcizas dažnai reaguoja netinkamai ir agresyviai, taip sumažindamas vidinę savo įtampą. Jei normalus žmogus kokį nors iškilusį painų klausimą pamiršta po 5 minučių, tai narcizui tokia situacija gali virsti kova dėl gyvybės. Vidinis mechanizmas verčia narcizus matyti aplinkoje įvairiausių pavojų, grėsmių, kurių nemato kiti žmonės. Todėl narcizai, jei jų gyvenime kas nors įvyksta ne taip, kaip jie nori, kaltina aplinkinius, bet tik ne save.

Pagal policijos algoritmus galimos žudynių priežastys yra tokios: psichosocialinė atskirtis (požiūrių skirtumai: rasiniai, tautiniai, religiniai, politiniai, filosofiniai ir pan.); patyrę patyčias, įžeidinėjimus ar net smurtą (psichologinės traumos, seksualinis priekabiavimas, prievartavimai); socialinės integracijos praradimas (išmetimas iš mokyklos, neišlaikyti egzaminai, prarastas darbas ir pan.); konfliktai su partneriais (skyrybos, buitiniai konfliktai ir pan.).

Dabar panagrinėkime keletą žudynių ir pamatysime, jog žudikai beveik šimtu procentu atitinka čia aprašytas sąlygas, sąlygas, kai žmogų užvaldo blogio tigras – „amok“.

Nutarė suimti

Paskutinės žiaurios žudynės įvyko Kauno rajono Gaižėnų kaimo vienkiemyje. Čia, kaip įtariama, Egidijus Anupraitis (26 m.) šūviais į galvą, šonus ir kitas kūno vietas nužudė savo močiutę Genę (74 m.), tėvą Gintarą (49 m.), motiną Andželą (48 m.), dėdę Nerijų (37 m.) ir į abi kojas sužeidė senelį Gediminą (80 m.). Pastarasis buvo paliktas leisgyvis gulėti tarp lavonų. Pagalba atskubėjo tik po dviejų parų, kai įtariamojo sesuo, negalėdama prisiskambinti į namus nuvažiavo ten pati, ir rado kraujo klanus. Į sodybą suvažiavę pareigūnai rinko įkalčius, kiti šukavo kaimo apylinkes, ieškodami įtariamojo.

Po paros E. Anupraitis buvo sulaikytas Marijampolėje. Policijos pareigūnai jį sulaikė netoli stoties, gavę gyventojos pranešimą apie įtartiną asmenį. Spėjama, kad įtariamasis, galbūt, ketino sprukti į užsienį. Jis su savimi turėjo kelioninį lagaminą, kuriame pareigūnai rado ginklą „Iž Makarov“ bei dvi dėtuves su šoviniais, o taip pat pinigų.

Dar po dienos E. Anupraitis buvo atvestas į Kauno apylinkės teismą. Jis pripažino žudynių metu buvęs namie, žinąs, kas įvyko, bet sakė daugiau nieko nepamenantis. Teismas leido jį suimti trims mėnesiams.

„Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad E. Anupraitis ruošėsi išvykti iš Lietuvos. Ten anksčiau yra mokęsis ir turi ryšių. Yra pagrindo manyti, kad jis, būdamas laisvėje ir norėdamas išvengti jam gresiančios itin griežtos laisvės atėmimo bausmės, gali bėgti (slėptis) nuo pareigūnų ar teismo“, – suėmimo motyvus aiškino teisėjas Audrius Meilutis. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad E. Anupraitis nepripažįsta savo kaltės, todėl, būdamas laisvėje, jis gali trukdyti procesui: paveikti liudytojus ar kitus asmenis, paslėpti ar sunaikinti daiktus, reikšmingus tyrimui.

Jautėsi vienišas

Nors ikiteisminis tyrimas tik pradėtas ir pareigūnai informacija nesidalija, tačiau iš to, ką žinome, galime panagrinėti koks žmogus buvo Egidijus.

Iki šiol Kauno rajono gyventojas policijai nebuvo žinomas – neteistas ir nebaustas administracine tvarka. E. Anupraitis mokyklą baigė su pagyrimu ir studijavo prestižiniame Liverpulio universitete Jungtinėje Karalystėje.

Kačerginės pagrindinės mokyklos mokytojai jį prisimena kaip vieną geriausių šios mokyklos mokinių. Vaikinas ypač domėjosi chemija ir biologija. Jo buvusi chemijos bei biologijos mokytoja Kunigunda Vrubliauskaitė Egidijų įvardijo kaip savo sėkmės istoriją, vilties ženklu, „nes buvo nepaprastai gabus, dalyvaudavo olimpiadose, mokslinėse konferencijose“, portalui „15 min.“, sakė mokytoja. Kiti mokytojai jį irgi prisimena kaip protingą, pavyzdingą, kruopštų ir nepaprastai talentingą.

Mokytojai nepastebėjo, kad vaikinas buvo skriaudžiamas. Tiesa, jie žinojo, kad šeima vertėsi sunkiai, kad sirgo Egidijaus mama, tačiau sakė, kad iš jo tyčiojamasi nebuvo. Bet bendraamžiai kalba visai ką kitą. Jie teigia, kad paauglystėje vaikinas patyrė bendraamžių patyčias. Kadangi jis buvo iš neturtingos šeimos, neturėjo mobilaus telefono, nuolat vaikščiojo su ta pačia kuprine ir rūbais, su juo niekas nenorėjo bendrauti. Vaikinas užsidarė savyje, neturėjo jokių draugų.

Kačerginės mokykloje pabaigęs dešimt klasių, Egidijus įstojo į Kauno Saulės gimnaziją. Ją vaikinas baigė su pagyrimu, egzaminus išlaikęs aukščiausiais balais. Tačiau ir šioje mokykloje, nors jis ir buvo pirmūnas, niekas nieko įsimintino apie jį papasakoti negalėjo – prisiminė tik „ramų, tylų, gerą vaiką“.

Svajonė išsipildė

Baigęs gimnaziją Egidijus, nors jo šeima ir gyveno kukliai, pasirinko mokslus ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje. Jis įstojo į prestižinį Liverpulio universitetą, kuriame studijavo chemiją ir tuomet dar tik pradėjusias populiarėti nanotechnologijas.

Tėvas labai didžiavosi, kad jo sūnus mokosi užsienyje ir tikėjosi, jog baigęs mokslus jis negyvens tokiame užkampyje, kaip kad gyveno jų šeima.

Anupraičių šeima, aplinkinių akimis, buvo keistoka, su niekuo nebendravo, pykosi su aplinkiniais dėl žemių, keliuko. Neįgalus Egidijaus tėvo brolis, anot kaimynų, buvo prastai prižiūrimas ir šie net buvo susiruošę rinkti parašus ir kreiptis į seniūniją, kad būtų patikrinta, ar toje šeimoje viskas gerai.

Egidijaus tėvas dirbo apsauginiu, bendradarbiai apie jį atsiliepė tik teigiami.

Kaip sekėsi mokytis Liverpulyje ir ko iš to mokslo tikėjosi Egidijus, galima suvokti paskaičius universiteto tinklalapyje likusius Egidijaus pasvarstymus. „Chemija domėjausi jau nuo mažų dienų. Tačiau paskutinėse klasėse galvojau, kad greičiausiai savo karjerą susiesiu su reklama ar ekonomika. Vis dėlto galiausiai nusprendžiau rinktis chemijos studijas. Daug žmonių manęs klausinėjo, kodėl atvykau studijuoti į Liverpulio universitetą, jei ir mano gimtajame mieste buvo chemijos studijos. Atsakymas buvo paprastas – norėjau kažko daugiau nei vien chemija. Ieškodamas, kokią dar nišą šalia chemijos pasirinkti, aptikau nanotechnologijas, o tada ėmiausi tokio kurso paieškų. „Pagūglinau“ ir radau 3 studijų programas: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje bei Liverpulyje. Pastaroji vieta pasirodė priimtiniausia, tad čia ir pateikiau dokumentus, ir nė karto nepasigailėjau tą padaręs.

Jau po kelių savaičių supratau, kad Liverpulio universitetas yra puiki vieta studijuoti chemiją. Visų pirma, chemijos fakulteto darbuotojai yra labai paslaugūs ir draugiški. Be to, dėstytojai supranta, ką daro ir žino kaip dėstyti, tad gali valandų valandas aiškinti dalykus, kurių nesuprantame. Nėra taip, kad dėstytojas tiesiog pateiktų informaciją, o toliau reiktų kapanotis pačiam. Žinoma, studijos yra darbas ir aš nesitikiu, kad kažkas kitas už mane išmoks, tačiau dėstytojai tikrai padeda pačiam viską suprasti. Taip pat pastebėjau, kad elektroninė mokymosi sistema „VITAL“ (liet. kalb. – gyva, gyvybiškai svarbi) yra tikrai labai „gyva“, mat čia gausu papildomos informacijos, be to, priduoti namų darbus ar atsiskaitymo užduotis yra labai patogu ir nesudėtinga. Ir tai galima daryti net vidury nakties.

Na o, faktas, kad aš esu studentas nereiškia, kad mano gyvenimas yra tik storos knygos ir paskaitos. Laisvą laiką nuo paskaitų leidžiu sportuodamas – krepšinį ir taikvando.

Dėl studijų palikau savo šeimą, draugus ir šalį. Palikau savo nedidelį ramų gyvenimą, tam kad išpildyčiau savo didžiąją svajonę. Ir jei reikėtų atsukti laiką atgal, ir vėl spręsti, kur studijuoti, nė nedvejodamas pasirinkčiau tas pačias studijas – studijuočiau Liverpulio universistete“, – rašė Egidijus studijų Liverpulyje metu.

Viltys žlugo

Vilčių, kad gyvenimas taps geresnis, buvo daugybė, o štai finalas labai liūdnas. Baigęs mokslus ir neužsikabinęs Didžiojoje Britanijoje, vaikinas grįžo į Lietuvą. Nors universiteto socialiniuose tinkluose yra minima, kad E. Anupraitis dalyvavo vykdant kai kuriuos projektus, tačiau, galbūt, kai kurios charakterio savybės sutrukdė jam susirasti darbą pagal specialybę. Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja būti įžūliam, agresyviam, mokėti save reklamuoti, o to kaip tik ir trūko jaunuoliui iš Gaižėnų pamiškės, kuris net su kaimynais nesisveikindavo ir vaikščiodavo nuleidęs galvą.

Lietuvoje nanotechnologui darbo irgi niekas nepasiūlė. Nuo praėjusiųjų metų vasaros jis nesėkmingai ieškojo tinkamo darbo, kol galų gale buvo priverstas įsidarbinti kaip ir tėvas – apsaugininku. Firmoje „Ekskomisarų biuras“ vaikinas įsidarbino tik nuo šių metų kovo 1 dienos. Leidimą įsigyti ginklą savigynai jis buvo gavęs gerokai anksčiau, pernai spalį. Tačiau iš Ginklų fondo kovinį, jau naudotą pistoletą, ir šaudmenų E. Anupraitis pirko tik prieš šaudynes. Matyt, tuomet, kai suprato, jog jo svajonės tapti mokslininku ir normaliai pradėti gyventi, žlugo. Žlugo ir tėvų viltys, kad sūnus išgarsins jei jau ne Lietuvą, tai bent Gaižėnų kaimą, jų šeimą. Jei tikėti kaimynų pasakojimais, tėvas pats galėjo prisišaukti bėdą nuolat Egidijui kartodamas, kad šis – nevykėlis.

Kitų nuomone, Liverpulio universiteto auklėtiniui klampoti kas dieną 3 kilometrus iki autobusų stotelės iš pamiškėje stovinčios palaikės trobelės buvo ne prestižas. Beje, tai nedaro garbės ir valstybei.

Psichiatrų nuomone, nuoskaudos, matyt, kaupėsi nuo vaikystės, kol galų gale „katilas“ persipildė ir sprogo. Sprogo 21 šūviu. Kas buvo tuo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę, galbūt, išsiaiškins prokurorai ar psichiatrai, o gal tai ir liks paslaptyje. Viena aišku, vaikinas puikiai atitiko pradžioje mūsų paminėtus AMOK situacijos vykdytojus: vienišas, 26 metų, išsilavinęs, domėjosi ginklais, atrodė prislėgtas. Žudynių priežastis irgi atitinka policijos algoritmus – patyrė patyčias, įžeidinėjimus, negavo norimo darbo, kitaip sakant, socialinė integracija ir visos viltys sužlugo. Taip vaikinas tapo tėvažudžiu.

Griežtos bausmės

Nors gerbti tėvus įpareigoja krikščioniškų bei daugelio kitų religijų pagrindiniai įsakai, tėvažudžių netrūko visais laikais. Tiek senovėje, tiek šiandien tėvai dažniausiai nugalabijami girtavimo metu arba gviešiantis jų turto. Tačiau pasitaiko ir nelaimių, kai psichinėmis ligomis susirgę atžalos išžudo tėvus patys to nesuprasdami, o kartais žmogžudystės motyvai taip ir lieka neišaiškinti.

Tėvažudžiai negailestingai baudžiami visais laikais. 1588 metais išleistame III Lietuvos statute tėvažudžius buvo liepiama draskyti įkaitintomis replėmis, po to užsiuvus gyvulio odoje paskandinti. Šias laikais vaikai, nužudę vieną iš tėvų, dažniausiai atsiperka bausmėmis nuo 10 iki keliolikos metų ir tik už abiejų tėvų nužudymą į kalėjimą galima sėsti iki gyvos galvos.

Kartais net protu sunku suvokti motyvus, dėl kurių vaikai pakelia ne ranką, o kirvį ar peilį prieš pačius artimiausius žmones. Bene dažniausias motyvas žudyti – turto troškimas.

Gviešėsi tėvų turto

Visą savo šeimą buvo nusprendęs išžudyti ir nuolat su tėvu – žinomu Klaipėdos advokatu Ruslanu Rožkovu – konfliktavęs į kvaišalus įjunkęs jo sūnus, irgi Ruslanas (tuo metu 19 m.). Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos antrakursis buvo nusprendęs nužudyti tėvą, motiną, tuo metu irgi advokatę Liudmilą bei vyresniuosius brolius Tachirą ir Rustamą, kad pats toliau ramiai gyventų tėvų turto bei jų gyvybės draudimų išmokų sąskaita.

Peiliu išskersti namiškius studentas prikalbino porą metų jaunesnį kaimyną Artūrą Strakšį, už tai jam pažadėdamas 1,5 milijono litų.

2003-ųjų rugpjūčio 31-osios naktį Ruslano į namą tyliai įleistas A. Strakšys peiliu užbadė miegojusį R. Rožkovą, sunkiai sužeidė riksmą išgirdusį bei atbėgusį Tachirą ir spruko, bet buvo greitai policijos susektas ir prisipažino.

Teismas jaunąjį R. Rožkovą nuteisė kalėti 15 metų, o pasamdytą žudiką A. Strakšį – 9 metus. Ruslanas nuosprendį apskundė, pateikdamas versiją, kad vaikystėje buvęs tėvo seksualiai išnaudojamas. Įdomiausia, kad dovanojusi Ruslanui, jo prašymą palaikė motina Liudmila Rožkova, tačiau nuosprendis liko nesušvelnintas.

Po vyro nužudymo našlei ėmė nesisekti. Pašlijo moters sveikata, ji neteko advokato licencijos, pačiai keletą kartų už sukčiavimą teko sėsti į teisiamųjų suolą. Galų gale moteris apsigyveno senjorų globos namuose.

Tėvų turto gviešėsi ir kaunietis Audrius Paškauskas (tuo metu 20 m.). Kauniečiai verslininkai: Algirdas Paškauskas (47 m.) ir Nijolė Paškauskienė (42 m.) buvo rasti 1998-ųjų gegužę nušauti nuosavame automobilyje „Volvo 740“.

Tėvus palaidojęs ir su nepilnamete seserimi likęs gyventi Audrius namuose ėmė rengti orgijas, švaistė tėvų turtą.

2002-ųjų pavasarį pagaliau buvo išsiaiškinta, kad A. Paškauskas tėvų nekentė nuo mažens – dar būdamas paauglys mėgino gimdytojus nunuodyti po jų lova padėdamas indą gyvsidabrio. Vėliau, įjunkęs į narkotikus, A. Paškauskas, gviešdamasis turto, tėvus įviliojo į spąstus pakaunėje. Jiems atvažiavus, į mašiną tėvažudys įsėdo kartu su bičiuliu Juliumi Charževskiu ir abu pistoletais nušovė Paškauskus. Teismas tėvažudį nuteisė kalėti 14 metų, o J. Charževskiui buvo skirta 16 metų nelaisvės bausmė.

Dar kalėdamas Pravieniškių pataisos namuose, 2010 metais, A. Paškauskas vėl pakliuvo į teisėsaugos akiratį dėl nužudymo, įvykdyto įkalinimo įstaigoje. Kartu su aštuoniais sėbrais A. Paškauskas buvo įtariamas kankinęs ir nužudęs kalėjimo naujoką radviliškietį Rimantą F., bet šioje byloje jis buvo nuteistas tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Išėjęs į laisvę A. Paškauskas darė vis naujus nusikaltimus. Apsimetęs policininku jis apvogė prostitutę. Apgavikas pareiškė turintis atlikti jos namuose kratą ir, naršydamas po svetimus daiktus, pagrobė 600 eurų. Kitą kartą su Dainiumi Lukošenkinu užpuolė moterį (30 m.) ir atėmė iš jos 30 eurų bei nešiojamąjį kompiuterį.

Kauno apylinkės teismas 2015-ųjų gruodžio viduryje A. Paškauskui skyrė 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Iš viso tėvažudis kalėjime turės praleisti 9 su puse metų – pridėtas ir bausmės laikas, kurio jis neatliko už ankstesnius nusikaltimus. A. Paškausko bendrininkui plėšimo ir vagystės byloje – D. Lukošenkinui – teismas skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vėlgi, abu žudikai atitinka AMOK numatytas sąlygas. Abu troško geresnio gyvenimo, abu svaiginosi narkotikais.

Nepakaltinami žudikai

2008-ųjų spalį šiaulietis Vytautas P. (24 m.) nužudė savo tėvą – Šiaulių Akušerijos ir ginekologijos klinikos Ginekologijos skyriaus vedėją Povilą Pečiulį (59 m.). Pastarasis supyko sužinojęs, kad sūnus jį apgaudinėja – paima pinigus neva studijoms Londone, bet mokslus senokai metęs, niekur neišvažiuoja, trinasi Šiauliuose nuomojamame bute.

Londone jaunuolis nustojo mokytis, kai susirgo sunkia psichikos liga. Užėjus proto užtemimui, Vytautas kliedėdavo, panikuodavo bei fanatiškai melsdavosi. Kartą jis draugus internetu perspėjo, kad puola kosmoso ateiviai anunakiai, nuo kurių reikia gintis... kremtant riešutus.

Konflikto dėl mokslų su tėvu metu Vytautas gimdytoją nudūrė peiliu. Po to žudikas supjaustė tėvo lavoną ir nuvežęs išmėtė Šiaulių rajono miškuose. Išplovęs namą jis išvyko į kalnus perlaukti anunakių antpuolio, bet visgi grįžo į Lietuvą ir pasidavė policijai. Teismo medicinos psichiatrai nustatė, kad Vytautas P. nepakaltinamas, ir turi būti gydomas.

Masiškiausias po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje žmogžudystes irgi įvykdė psichinis ligonis. 1998-ųjų vasario 15-ąją ūkininkas Leonardas Zavistonovičius (58 m.) Širvintų rajone, Draučių kaime nušovė 8 žmones ir du 2 sužeidė. Vienas iš jų po savaitės mirė ligoninėje. Gyvi liko tik du šio penkių sodybų kaimo gyventojai, tuo metu buvę namuose – Antanas Raudeliūnas (71 m.) ir žudiko motina Juzefa Zavistonovič (82 m.). Pastaroji net nesuprato, kas įvyko – praėjus kelioms valandoms po žudynių ji vis dar aiškino, kad sūnus nuėjo pas kaimynus ir nieko baisaus nenutikę.

Skerdynės prasidėjo apie 16-tą valandą. Maždaug pusvalandį L. Zavistonovičius ėjo iš vienos sodybos į kitą ir savo legaliai turėtais šautuvais šaudė į beginklius žmones. Pats žudikas tapo dešimtąja auka – iš miško grįžę vyrai pamatė, kas padaryta kaime ir žudiką uždaužė. Jis dar buvo nuvežtas į ligoninę, tačiau medikai buvo užsiėmę jo aukomis, žudikas mirė nespėjęs sulaukti medicininės pagalbos. Po šio klaikaus nusikaltimo buvo baiminamasi, kad šalyje prasidės linčo teismai – lenkas Vasario 16-osios išvakarėse išžudė visą lietuvių kaimą. Tuo metu Lietuvoje viešėjo 80-ųjų Nepriklausomybės metinių proga lietuvių pasveikinti atvykęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis. Tuometinio prezidento Algirdo Brazausko administracija net kreipėsi į žiniasklaidą, prašydama sulaikyti informaciją apie šias skerdynes, kol iš Lietuvos neišvyks Lenkijos prezidentas.

Protą užtemdė pavydas

AMOK, pateikdama mirtino smurto pavyzdžius Lietuvoje, mini ir 2013 metų rugsėjo 12 dienos įvykį Varėnoje, kur vyras išžudė savo šeimą. Tą dieną Gintautas Eidukonis savo 36-ojo gimtadienio išvakarėse peiliu mirtinai subadė savo žmoną Renatą (30 m.) ir vienturtį sūnelį (8 m.), o paskui pats pasikorė.

Tris lavonus Marcinkonių 2-ojo namo bute tuoj po vidurnakčio pirmieji aptiko ugniagesiai gelbėtojai ir policininkai, kuriuos iškvietė G. Eidukonio brolis, vos tik gavęs Gintauto žinutę telefonu, kad šis jau nužudęs žmoną ir sūnų, o dabar karsis pats. Gelbėtojų pagalbos patekti į butą prireikė dėl to, kad niekas neatrakino buto durų, nors už jų degė šviesa. Vienas ugniagesys, specialiomis kopėčiomis pasiekęs balkoną trečiajame aukšte, lengvai įėjo į kambarį, nes balkono durys buvo paliktos praviros, ir nesunkiai rado buto durų raktą bei įleido policininkus.

Butas buvo tvarkingas, be jokių grumtynių pėdsakų, bet koridoriuje gulėjo į nugarą peiliu subadyta nebegyva Renata, lovoje – užklotas poros sūnus, dūrio mirtinai sužalotas į krūtinę, o vonios kambaryje – pasikoręs Gintautas. Vaikas prieš nužudymą jau buvo pasiruošęs nakčiai arba jau ir miegojo, o sutuoktiniai buvo su kasdieniais drabužiais, jų lova buvo dar nepaklota miegui.

Eidukonių šeima aplinkinių buvo charakterizuojama teigiamai – nelengvą vaikystę turėję sutuoktiniai buvo tvarkingi žmonės, dėmesingi vienas kitam ir gerai sutariantys, malonūs kitiems, ramūs, nekonfliktiški, siekę prabangiau gyventi.

Todėl po tragedijos visus susikrimtusiuosius užplūdo klausimų lavina, o ir gandų netrūko. Juk suvokti, kodėl pavyzdingu laikytas vyras staiga per kelias valandas pavirto savo šeimos budeliu ir pasiskyrė sau mirties nuosprendį, labai sunku.

Prokurorai nutraukdami ikiteisminį tyrimą paskelbė, kad „tyrimo metu atlikti jau visi procesiniai veiksmai ir nustatyta, jog G. Eidukonis buvo psichologiškai palūžęs dėl griūvančios šeimos“, todėl griebėsi peilio. Mat tiriant paaiškėjo, kad likus maždaug pusmečiui iki tragedijos, žmona buvo užsiminusi vyrui apie skyrybas. Tai žinojo vos keli artimieji. Bet po to pora ir toliau gyveno kartu, o dėl skyrybų niekur nesikreipė. Anot tyrėjų, negauta jokių duomenų, kad poros santykius kada nors būtų griovęs smurtas, o štai apie G. Eidukonio liguistą pavydą išgirsta. Esą vyras ne kartą kaltinęs žmoną nepagrįstais įtarinėjimais. Kaip ten bebūtų tikrąją tiesą sutuoktiniai nusinešė į kapus.

Kiek anksčiau – 2009 metų rugpjūčio 17 dieną – panaši tragedija įvyko Šilutėje. Čia verslininkas Vinardas Barcys (40 m.) apimtas vidutinio sunkumo depresijos, iš legaliai laikomo 9 mm kalibro pistoleto „Beretta“ nušovė savo žmoną Gitaną (39 m.) ir dukterį Eriką (17 m.), o kitą rytą – nusišovė pats.

Likus mėnesiui iki tragedijos V. Barcys prasitęsė leidimą laikyti jau keliolika metų savigynai laikomą pistoletą. Pristatė visas reikalingus pažymas su kelių gydytojų parašais, kad puiki tiek jo psichinė, tiek fizinė būklė, tad tuo suabejoti leidimų sistemos darbuotojai neturėjo jokio pagrindo.

Šilutės policijos komisariate po Barcių tragedijos buvo atliktas kruopštus tarnybinis patikrinimas, tačiau leidimą pratęsusių pareigūnų kaltės nerasta.

Po dokumentais pasirašę medikai taip pat tvirtino, kad neturėjo jokių duomenų apie V. Barcio negalią, su juo bendraudami nepastebėję jokių išorinių depresijos požymių, o apie savo ligą verslininkas pats nepasisakęs.

Žilvinas VIZGIRDA