Norėdama išsaugoti senųjų Lietuvos juodgalvių ir šiurkščiavilnių avių bei ožkų genofondą, valstybė jau ne vienerius metus remia šių veislių gyvūnų auginimą. Žmonės kaime ir patys pamažu grįžta prie laiko patikrintų dalykų. Kalvarijos savivaldybės Ivantiškių kaimo ūkininkė Ina Sakavičienė su lietuviškomis ožkomis ir avimis susidraugavo prieš dvejus metus, atsigavusi po sunkios ligos.

Įkūrė fermą

Gamtos sąlygos avininkystei ir ožkininkystei Lietuvoje palankios, tik žmonėms trūksta ryžto imtis tokios žemės ūkio veiklos. Kalvarijos krašto ūkininkė I.Sakavičienė kartu su vyru Rimantu augintinių bandą gerina ir didina, tik apie būsimą pelną dar nelabai kalba – viskas susidėlios po poros metų, kai gyvulėliai ūgtelės.

Anot 47 metų ūkininkės I.Sakavičienės, staigus jos gyvenimo posūkis – sprendimas persikelti gyventi į nuošalų vienkiemį ir medikės profesiją iškeisti į ūkininkės buvo neplanuotas. Kai atsirado bėdų dėl stuburo, moteriai buvo tik 40 metų. Iki tol 20 metų ji dirbo Marijampolėje ir Kalvarijoje medicinos sesele. Po stuburo operacijos apie metus negalėjo net sėdėti. Paskui moteris pamažu atsistojo ir pradėjo mokytis vaikščioti. Penkerius metus apie darbus net negalvojo, vis važinėjo pas gydytojus. Kaip pati teigia, tuo laikotarpiu nesinorėjo gyventi tarp žmonių, todėl pabėgo į nuošalų vyro senelių vienkiemį, kur pabandė atgauti fizines jėgas.

„Nors likimas nuskriaudė – atėmė sveikatą, tačiau gyvenant kaime norėjosi kažkuo užsiimti. Savo malonumui laikydavau viščiukų, žąsiukų. Rūpindamasi jais turėdavau judėti. Kitaip gal būčiau tik gulėjusi ir verkusi. Tuo metu vyras dar dirbo užsienyje, bet ir jam tenai darbas baigėsi. Abu supratome, kad reikia kažkuo užsiimti norint užsidirbti pinigų. Vyras sugalvojo, kad reikia laikyti avių, paskui jau prireikė ir ožkų, nes avys pradėjo ėriukus vesti, jiems trūkdavo pieno. Nuo to mūsų avių ir ožkų ūkis ir prasidėjo“, – kūrimosi periodą prisiminė 1-ąją neįgalumo grupę turinti I.Sakavičienė.

Ėriavosi be komplikacijų

Šiemet Sakavičių šeimos ūkiui dveji metai. Ūkio šeimininkė džiaugėsi, kad vasario pabaigoje apsiėriavo paskutinė motininė avis. Dabar jų ūkyje auga 12 ėriavedžių, o dar vienuolikos jaunų avių laukia eilė – šiemet leis su avinėliu. Turi tris ožkas, dvi jų atsivedė po tris, o trečioji – vieną ožkytę.

„Taip ir klestime. Visų sunkesnių fizinių darbų, tokių kaip šienavimas, elektrinių piemenų tvėrimas, ruoša tvartuose, imasi vyras. Aš tiek sveikatos neturiu, todėl mano mažesni darbai – girdau ėriukus, melžiu ožkas, tvarkau ūkio dokumentus. Toks dabar yra mūsų gyvenimo būdas“, – vardijo avių ir ožkų ūkio savininkė.

Atsikėlę į šimtametę vyro senelių sodybą, kiek sugebėjo, patys sutvarkė gyvenamąjį namą, atnaujino tvartus, pastatė prie tvartų priestatą. Kol kas gyvuliams vietos užtenka, bet kai bus dar daugiau prieauglio, gali būti ankštoka.

Pernai, pasinaudoję valstybės skiriama 30 proc. parama įsigyjant veislinius gyvulius, Sakavičiai nusipirko 20 Lietuvos juodgalvių avių. Veislinių avių bandą sudaro dešimt jaunų, 6–8 mėnesių, avių, kitos vyresnės – nuo vienų iki dvejų metų amžiaus. Pastarosios šiemet sėkmingai ėriavosi – visi ėriukai sveiki, nebuvo jokių traumų. Ir jų svoriu šeimininkė patenkinta. „Paskutinysis ėriukas didžiausias – svėrė pusšešto kilogramo“, – šypsojosi ūkininkė.

Tiesa, pernai turėjo rūpesčių – vienos avelės kojytė buvo kreiva, prireikė įtvarų. Medicinos žinios ir patirtis dabar praverčia ūkyje, kai avys ir ožkos susilaukia jauniklių. Kol iškviestas veterinaras atvyktų, užtruktų, o laiko būna nedaug, tad šeimininkė situacijoje nepasimeta – pati gelbsti.

„Kaip moterims būna sunkūs gimdymai, taip ir toms avytėms visko pasitaiko, turi pats daug ką mokėti“, – sakė ji. Viena avis neturėjo pieno, todėl du ėriukus, kol jie paaugo, ūkininkė 6–7 kartus per parą girdydavo iš buteliuko ožkos pienu. Dabar jau patys ėda miltus, ragauja tarkuotų runkelių. Su avių šeimynomis I.Sakavičienė elgiasi kaip su vaikais. Turėdama laisvą minutę stebi, kaip maži ėriukai šokinėja, žaidžia. Jai tai ir užsiėmimas, ir sveikatos stiprinimo priemonė.

Dar žvalgosi

Savame ūkyje Sakavičiai augina ir sufolkų veislės avių. Pasak šeimininkės, jos labai gražios, bet nepateisino lūkesčių, todėl šios veislės daugiau nenorėjo, o įsigytomis Lietuvos juodgalvėmis patenkinti.

„Mūsų vaikai nelabai supranta, kam mes pernai tų gyvulių įsigijome. Juk naudos kol kas nejaučiame, viskas į minusą. Bet po kokių 3–4 metų finansiškai turėtume pažengti į priekį“, – svarstė I.Sakavičienė. Mat jų ūkio planuose – užauginti avis veislei ir mėsai. Jeigu gyventų prie didmiesčio, turguje avieną parduotų gera kaina. Jų duomenimis, pardavus vienos avies mėsą, galima uždirbti apie 200 eurų. Tačiau Kalvarijoje ir Marijampolėje 5 eurai už kilogramą avienos yra per brangu. Tad augintojai žvalgysis, kur geriau avis parduoti veislei ir uždirbti ne mažiau kaip 200 eurų už vieną avį. Avių vilnos nesiruošia pardavinėti, nes už kilogramą vilnos artimiausi supirkėjai moka vos 0,30 euro. Tad geriausiu atveju sugrįžtų avių kirpimo mašinėlės peiliukams pagaląsti išleisti pinigai.

Nemoka paruošti

Lietuvoje jau yra ūkininkų, kurie supranta, kad galima gauti pinigų ne tik parduodant avių mėsą, bet ir jų plaukus. Avių vilną švelniais miegui skirtais patalais paverčianti alytiškė verslininkė Daina Zenkevičienė „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad savo gaminiams avių vilną perka tik iš Lietuvos augintojų. Patalų užpildui netinka tik šiurkščiavilnių veislių avių vilna, kuri tinkamesnė vilnonių kilimų gamybai. Lietuvos juodgalvių ir visų kitų švelniavilnių avių vilna antklodėms tinkama.

„Avių augintojai dar nemoka paruošti vilnos pardavimui. Jos nerūšiuoja, kerpa avis bet kada, neprisitaiko prie Lietuvos klimato sąlygų“, – teigė naminių vilnų patalus siuvanti alytiškė.

Anot D.Zenkevičienės, kai prieš pusantrų metų pradėjo supirkinėti avių vilną, į jos kokybę nelabai kas kreipė dėmesį. Augintojai suvarydavo avis rudenį į tvartus, palaukdavo, kol jos išsimėšlins, sugadins plauką, ir tada kirpdavo. Jie derinosi prie ėriavimosi laiko. Kiti augintojai kerpa avis pavasarį, nes tvarte žiemą šalta, todėl avių vilna nebūna aukščiausios kokybės.

„Geriausia avis kirpti vasaros pabaigoje, kai jos pargenamos iš ganyklų. Ganyklos būtinai turi būti prižiūrėtos – be piktžolių (varnalėšų, lipikų ir kitų kibių žolių sėklų), antraip vilna bus menkavertė, niekas už ją daug nemokės“, – ūkininkus mokė kruopščiai avių vilną pasirenkanti D.Zenkevičienė.

Ji pridūrė, kad būtent šiukšlės kartais vilną labai sugadina. Nusipirkus tokios vilnos, po atrankos lieka labai mažai kokybiškos. Pradžioje pirko ir tokią, bet mažai mokėjo. Kol kas vilnonių patalų gamintoja negali mokėti tiek, kiek moka Vokietijoje vilnos supirkėjai. Vertinimo žirklės išlikusios, todėl superka ir moka pagal vilnos kokybę – nuo 0,60 iki 1 euro už kilogramą.

Dėmesys – lietuviškoms veislėms

Žilvinas Augustinavičius, Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas

Žmonės žino, kad ne tik avių, bet ir galvijų, arklių, kitų gyvūnų vietinės senosios veislės yra saugomos kaip mūsų tautinis paveldas. Visos vietinės senosios veislės tiek pas mus, tiek ir Europoje, ir ne tik joje, yra pagrindas tolesniam avių veisimui ir kryžminimui. Valstybė paramą skiria už lietuviškų veislių saugojimą, kad augintojai avis išlaikytų nepakitusias, nesukryžmintas su kitomis veislėmis. Lietuvoje yra saugomos Lietuvos juodgalvės ir vietinės šiurkščiavilnės. Juodgalvių populiacija yra gausesnė, o šiurkščiavilnių grynųjų nėra tiek daug. Buvo svarstoma, ar nereikėtų įsteigti dar vieno veislinio branduolio. Ištikus ligoms, būtų galima naudoti. Avis dažniausiai imasi auginti tie žmonės, kurie nepajėgia susitvarkyti su stambesniais galvijais. Aišku, avininkystė nėra ta verslo šaka, kuri greitai atneša didelį pelną. Pagal pelningumą avininkystė ir Vokietijoje yra pačioje žemiausioje eilutėje. Lietuvoje daugiausia imasi avis auginti prastesnių žemių, kuriose neįmanoma vykdyti kitokios ūkinės veiklos, savininkai. Neįsivaizduoju, kad avis pradėtų auginti ten, kur paplitęs javų auginimas. Javai vis dėlto pelningesnė šaka nei avininkystė.