Ne tik pavasaris, vasara, bet ir šiemetis ruduo žemdirbiams pateikė nemažai išbandymų. Nuolatiniai lietūs ir drėgmės perteklius stabdė rudens sėją ne viename ūkyje. Tad sėti žiemkenčius ūkininkai baigs vėliau nei įprastai.

Per šlapia net Dzūkijoje

Kalesninkų kaime (Alytaus r.) aukštos reprodukcijos sėklų sėklininkystės ūkį puoselėjantis dr. Alfonsas Peckus atvirai sakė, kad jo ūkyje baigti sėti žieminius kviečius rugsėjo mėnesį beveik nėra šansų. „Kodėl? Šlapia, vanduo dirvos paviršiuje tyvuliuoja, ežeriukai laukuose“, – aiškino ūkininkas.

Pasak A.Peckaus, tik iš pažiūros atrodytų, kad Dzūkijoje kalnuotesnės vietovės ir daugiau „smėliuko“, bet jo ūkis kaip tik toje Nemuno pusėje, kur plyti ne smėlynai, o molynai. „Pas mus kokia 30 metrų sudaro raudonas molis. Čia labai gerai auga trys kultūros – liucernos, raudonieji dobilai ir labai aukštos kokybės ąžuolai. Molis derlingas, jame yra daug geležies“, – akcentavo jis.

Kada sės kviečius, rugsėjo 24 dieną ūkininkas dar negalėjo prognozuoti ir dėl to nepyko, o bandė pajuokauti. „Tikriausiai kitais metais, net nežinau. Kitą savaitę lyg turėtų prašviesėti, bet kas iš to, kad dangus prasigiedrys ir kiek nusišvies? Jau buvo truputį nubrinkę, bet šniokštelėjo naktį lietus ir vėl ramu. Įvažiuoti į laukus tai įvažiuojame, bet išvažiuoti iš jų negalime. Tai kaip sėsi? Įvažiuosi ir liksi“, – ramiai kalbėjo Dzūkijos krašto ūkininkas.

Belaukdamas, kol laukai pradžius, jis dar papokštavo: „Ieškau, kur ryžių gauti. Reikėtų ryžius sėti, su kitomis kultūromis jau nieko neišeis, – kalbėjo ūkininkas. – Jeigu būtų pavasaris, tai jau rimtai, gal pavasarį ryžius sėja, nežinau. Bet sąlygos tam mūsų krašte geros.“

Tačiau grįžęs mintimis prie nepasėtų kviečių, A.Peckus tikino, jog jų sėjai nors ir yra terminai, tačiau daug kas priklauso dar ir nuo to, koks ruduo. „Jei iki Kalėdų nepasėjai, tai tais metais tikrai reikia ir nesėti“, – šypsodamasis pamokė jis.

Anot ūkininko, kai lauko darbai neįmanomi, tai ir tinginiauja. „Nepasėsim, nereikės kulti. Įsivaizduojat, kiek pinigų sutaupysime. Viskas brangu, aišku grūdų kaina kyla, bet ne tiek, kiek trąšos brango, tai dabar sėsim, jeigu ką, be trąšų“, – porino dzūkas.

A.Peckus šį rudenį kviečiams pasilikęs daugiau kaip 200 ha, o iš jų rugsėjo 24 dieną tebuvo apsėjęs kokius 14 ha. Jau svarstė ir tokį variantą, kad žemę pasiliksiąs, jeigu ką, pavasariui. „Nesudėtingas ruduo, nes nieko negali daryt. Jeigu dar kažką dirbtum, tai sakytum, vargstu, o čia viskas ramu. Kuo dabar užsiimame, tai, kai truputį nubrinksta, imamės melioracijos. Irgi gerai, nėra laiko nusiminti“, – VL tikino A.Peckus.

Jis patarė ir kitiems bendro likimo ūkininkams nenusiminti nei dėl brangstančių trąšų, nei dėl blogo rudens. „Mano supratimu, dar kol kas viskas gerai. Svarbiausia, nepulti į paniką. Čia žemės ūkis, čia visaip gali būti. Ir nereikia norėti būti milijonieriumi – tada bus viskas gerai“, – dėstė mintis Dzūkijos ūkio savininkas A.Peckus.

Zanavykai laukia, kol nubrinks

Panašiomis nuotaikomis sakė gyvenąs ir kitas pašnekovas – Voniškių ŽŪB (Šakių r.) vadovas Henrikas Braškys. Jo teigimu, kiekvieni metai žemdirbiui yra ypatingi žemės ūkyje, nes laukai neturi stogo, skėčio jiems pridengti irgi nepaimsi ir nepalaikysi. „Mes visada sakome, jeigu Dievulis padeda ir valdžia netrukdo, mūsų gyvenimas būna neblogas, o jeigu orai nepadeda ir valdžia dar trukdo, tai iš viso būna blogai. Mūsų zonoje iki šiol mes sėjome, bet rugsėjo 23 dieną apie 17 val. dėl lietaus sėja nutrūko. Neaišku, kuriam laikui“, – svarstė H.Braškys.

Voniškių ŽŪB rudens sėja įsibėgėjusi. Jau buvo pasėta apie 400 ha žieminių rapsų, tačiau H.Braškio pastebėjimu, kai kur jie užplakti. „Yra plotų, kur, ko gero, beviltiškai. Dabar sunku pasakyti, bet, greičiausiai, dalį rapsų reikės pavasarį atsėti. Dabar paliksime, kaip yra“, – minėjo jis.

Ši ŽŪB taip pat 128 ha pasėjusi pašarams skirtų kvietrugių. Be to, rudenį sėja ne mažiau kaip 500 ha kviečių. „Dalį jų jau pasėjome labai tvarkingai, gerai sekėsi. Ne taip ir blogomis sąlygomis. Dar liko pasėti 300 ha kviečių“, – rugsėjo 24 dieną sakė H.Braškys.

Jis paprognozavo, kad jeigu seksis gerai, iki spalio pradžios gal užbaigs rudens sėją, bet dar galvoja, ką sėti po kukurūzų. Tad jei iki spalio 10 dienos nepavyks pasėti, nebus blogai. Pasak H.Braškio, jo praktikoje yra pasitaikę bent du atvejai, kada sėjo spalio 22–25 d. ir, rizikuodami, laimėjo. Esą, vienais metais rudenį tokiu laiku pasėti žiemkenčiai net davė patį didžiausią derlių.

„Bet čia, žinoma, loterija. Panašiai, kaip perkant loterijos bilietą. Jeigu žiema bus palanki, laimėsi, bus nepalanki – reikės atsėti. Bet, žinoma, labiausiai nukentėję esame 2017 metų rudenį, kada pasėjome ir visos sėklos žemėje supuvo, tad 2018 metai buvo tragiški. Tuomet lijo iki sėjos, o susidarius palankių orų tarpeliui pasėjome į drėgną dirvą. Bet po to dar dvi savaites lijo ir situacija tapo beviltiška. Visa sėkla tiesiog žemėje supuvo. Tai buvo baisus nuostolis. Šiemet kol kas esame dar nepametę galvos, viskas turėtų būti gerai. Kvietrugiai jau sudygę, pirmosios sėjos kviečiai irgi sėkmingai dygsta, taigi situacija dar pusė bėdos“, – pasakojo ŽŪB „Voniškiai“ pirmininkas.

Ir vasara, ir ruduo – sudėtingi

Sigutis Jundulas, Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorius Marijampolėje, Lietuvos ūkininkų sąjungos Marijampolės krašto  pirmininkas

Šiemet sėja sekasi sunkiai, nes didelis kritulių kiekis. Jis stabdo sėjos darbus. Aišku, javams nėra dar labai vėlu, iki spalio 1 dienos dar yra optimalūs terminai, bet yra tikimybė, kad tie, kurie turime didesnius plotus, sėsime ir po spalio 1 dienos. Augalams sudygti reikia drėgmės, bet kai dirvožemyje yra vandens perteklius, kai jo yra per daug, tuomet „drėgmė“ dusina sėklas, jos dygsta sunkiai, nes negauna oro. Marijampolės krašte šiuo metu (rugsėjo 24 d.) yra drėgmės perteklius. Tad vėliau sėti žieminiai rapsai labai sunkiai dygsta. O kviečių, kvietrugių sėti negalim – neįmanoma tinkamai išdirbti dirvos, nes per šlapia.

Kaip vasara, taip ir šis ruduo – abu metrų laikai buvo sudėtingi. Aišku, kas sėja naudodami modernesnes technologijas, praktikuoja juostinę beariminio dirbimo sėją, tiems šiek tiek lengviau – jie gali nelaukti, kol dirvos pradžiūsta, bet ne visi turi tokią šiuolaikišką techniką. Tokias sėjamąsias turi tiktai mažuma žemdirbių. Suvalkijos lygumose dar didesnė problema – nėra kur iš laukų nubėgti vandeniui. Dzūkijoje gal dar gali atrankiniu būdu pasirinkti, kur galima sėti, o lygumose palijus vanduo telkšo dirvos paviršiuje.