Ramoniškių kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantis žemdirbys Vincas Paliokas jau pernai svarstė parduoti melžiamų karvių ūkį, tačiau vis negali to padaryti dėl... pripratimo.

Viskas pabrango

Šiandien V.Palioko tvartuose dienas leidžia apie pusšimtis galvijų, iš kurių 38 – melžiamos karvės. Vyras teigė jau seniai galvojantis apie jų pardavimą, tačiau šį procesą vis atidėliojantis. Karves žemdirbys laiko nuo pat ūkininkavimo pradžios, tad ir išsiskirti su galvijais jam būtų gana sunku. Nemažai ūkininko kolegų jau seniai yra pardavę savo laikytas piendaves ir dauguma jų tuo tik džiaugiasi.

Vilkaviškio rajono gyventojas pripažįsta, kad karvės didelės naudos jam neneša, neretai jos būna net nuostolingos.

„Jei karvės ėstų vien žolę ir gertų tik vandenį, jos tikrai būtų pelningos. Bet juk gyvuliai serga, o vaistai ir pats gydymo procesas kainuoja nemažus pinigus. O kur dar įvairių pašarų gamyba... Be to, tenka samdyti ir du darbuotojus. Vienas tikrai visko nespėčiau“, – prisipažino pašnekovas.

Vasarą V.Palioko karvės įprastai duoda po 600–700 litrų pieno per dieną. Šiuo metu nemažai karvių yra užtrūkusios, tad ir ūkyje primelžiamo pieno kiekiai sumažėję.

Pagal sutartį su vietiniu žemės ūkio kooperatyvu „Senoji kryžkelė“ suvalkietis ūkininkas gauna maždaug 30 centų už litrą pieno. Tiesa, ši kaina galioja tik tiems, kurie kasdien pristato bent pustonį pieno. O tokį kiekį vyriškio laikomos piendavės duoda tikrai ne visada.

„Pernai tuo pačiu metu už litrą pieno gaudavau po 21 centą. Atrodo, jog kaina per metus išties nemažai pakilo, tačiau per tą laiką elektra pabrango bent dvigubai, kilo ir vandens, degalų kainos. Jau nekalbu apie chemikalus, trąšas ir kitas augalams skirtas priemones. Pavyzdžiui, tona salietros dar neseniai kainavo 230 eurų, o šiandien už ją jau reikia mokėti 770 eurų! Laimei, kad dar rudenį jos pakankamai nusipirkau po 406 eurus už toną“, – kalbėjo V.Paliokas.

V.Paliokas: „Pamenu, kaip nupirkome senas dirbtuves bei dar sugriauti nespėtas fermas. Jas suremontavome ir ten ėmėme laikyti gyvulius. Priešingai nei dabar, tais laikais karvės dar davė nemažą pelną.“

Jis džiaugėsi ir tuo, kad bent jau grūdų supirkimo kainos pastarąjį sezoną džiugino. Vyras vylėsi, kad ir ateinančiais metais situacija bent jau parduodant užaugintą produkciją nebus prastesnė nei buvo praėjusiais metais. Geresnių laikų jis tikisi ir pieno sektoriuje.

Buvo subūrę bendrovę

V.Paliokas didžiąją dalį gyvenimo praleido žemės ūkyje. Anksčiau jis ne vienus metus dirbo vietiniame Ramoniškių kaimo kolūkyje, o jam iširus su keliais bendraminčiais susibūrė į žemės ūkio bendrovę „Sodžius“. Ją tuomet įsteigė kitas Vilkaviškio krašto žemdirbys Gražvydas Kemeža.

Iš pradžių „Sodžius“ vienijo 9 ūkininkus. Visi kartu jie dirbo žemę, augino gyvulius, o gautą pelną dalijosi į lygias dalis. Maždaug po penkmečio iš bendrovės pasitraukė pirmasis ūkininkas. Vėliau jo pėdomis pasekė ir kai kurie kiti kolegos. V.Paliokas kartu su dar trimis žemdirbiais bendrovėje išbuvo iki pat jos egzistavimo pabaigos – 2002 metų. Tuomet vyras įregistravo asmeninį ūkį.

„Išsiskyrėme gražiai, be jokių pykčių. Tiesiog tam atėjo laikas. Ši bendrovė padėjo ant kojų atsistoti ne vienam žemdirbiui, tad natūralu, kad įgavę patirties ir sukaupę šiokį tokį asmeninį kapitalą nusprendėme pradėti ūkininkauti savarankiškai. Išsidalijome techniką, žemę, gyvulius“, – prisiminė V.Paliokas.

Jis pasakojo, kad „Sodžiuje“ daugiausiai buvo dirbama 300 ha žemės. Augintos ne tik įvairios javų kultūros, bet ir cukriniai runkeliai, laikytos karvės. Pasak ūkininko, kiekvienas narys į naujai kuriamą bendrovę atvedė po 5–7 karves. Vėliau šių galvijų banda sparčiai didėjo.

„Pamenu, kaip nupirkome senas dirbtuves bei dar sugriauti nespėtas fermas. Jas suremontavome ir ten ėmėme laikyti gyvulius. Priešingai nei dabar, tais laikais karvės dar davė nemažą pelną“, – pasakojo pašnekovas.

Dar gali pasikeisti

Šiuo metu V.Paliokas valdo apie 145 ha. Kiek daugiau nei 100 ha skirta javams ir rapsams, o likusios žemės paliktos pievoms bei pūdymui. Kadaise ūkininkas kasmet sodindavo po 2–2,5 ha bulvių, tačiau prieš porą metų jų atsisakė.

„Tai padaryti privertė kelios priežastys. Visų pirma, kaime labai sunku rasti pasisamdyti žmonių. Net sezoniniams darbams. Jau nekalbu apie nuolatinius darbuotojus. Be to, buvo sunku suspėti ir pas karves, ir į javų, bulvių laukus. Nusprendžiau „nesiplėšyti“. Kažkada auginau ir kiaules. Net paršavedžių turėjau, bet didinant karvių bandą jų taip pat teko atsisakyti. Dabar turiu tik porą kiaulių savo reikmėms“, – pasakojo pašnekovas.

Šiuo metu V.Paliokas ilsisi po intensyvaus praėjusių metų sezono, kuris ūkininkui buvo gana sėkmingas. Pernai jis spėjo laiku ir nuimti derlių, ir pasėti naują. Vyras teigė girdėjęs, kad daliai ūkininkų rudenį žieminiai rapsai visai nesudygo arba sudygo labai prastai, tačiau jo valdomuose plotuose šios problemos nekilo. Kol kas Vilkaviškio rajono gyventojo žieminiai pasėliai atrodo neblogai, tačiau pats V.Paliokas norėjo išlikti atsargus ir svarstė, kad per likusią žiemą viskas dar gali pasikeisti. Beveik visus savo plotus ūkininkas yra užsėjęs būtent žiemkenčiais.

„Dabartinė žiema pasėliams kol kas tikrai neturėtų pakenkti. Aišku, daryti kokias nors išvadas dar anksti. Viskas paaiškės tik pavasarį. Ir tai nebūtinai ankstyvą. Berods užpernai dar gegužę iškrito sniego, kuris aplaužė ir mano, ir kai kurių kitų pažįstamų ūkininkų rapsus. Anksčiau stengdavausi žieminėmis kultūromis užsėti tik pusę plotų, tačiau dabar vasarojui skirtų žemių beveik nepalieku. Jo derlius įprastai būna daug mažesnis nei žieminių javų. Pasėlių nedraudžiu. Kol kas, jei ir nukenčiu dėl gamtos stichijų, nuostoliai nebūna tokie dideli, kad reikėtų drausti plotus. Aišku, niekada neįmanoma žinoti, kaip viskas gali pasisukti“, – kalbėjo V.Paliokas.

Ūkininkas net ir žiemą nesėdi sudėjęs rankų. Nors vieni darbai jau būna baigti, o kiti dar neprasidėję, vyras stengiasi remontuoti techniką, kad ši vos atšilus orams būtų paruošta išvažiuoti į laukus.

„Šiuo metu ūkis visiškai sukurtas. Trūksta nebent šieno ritinių sukimo įrangos. Bet ji – gana brangi. Vargu ar kada nors atsipirktų. Daug labiau apsimoka ją nuomotis. O šiaip belieka tik dirbti ir mėgautis gyvenimu. Svarbu, kad nepritrūktų noro ir sveikatos“, – šypsojosi žemdirbys.