„Ne mums kitų poelgius vertinti, ne mums teisti“, – šypsosi Ona Griškaitienė paklausta, kaip gyvenime patyrusi tiek išbandymų išlaikė dvasinę giedrą. Daugiau nei keturis dešimtmečius Kybartuose gyvenusios moters patirtis priešinantis sovietų valdžiai tik paliudija – dažnai net nenumanome gyvenantys šalia herojų.

Istorijos pradžia

1983 m. gegužės 6 d. Vilniuje vykstant kun. Alfonso Svarinsko teismui, baudžiamoji byla buvo iškelta ir kun. Sigitui Tamkevičiui, čia pat salėje jis buvo suimtas. Po jo suėmimo KGB kviesdavo žmones į susitikimus, kur buvo skleidžiama propaganda apie kun. S.Tamkevičiaus ir kun. A.Svarinsko blogą elgesį ir teisingą jų suėmimą. Po vieno tokio susitikimo O.Griškaitienė atsistojo ir drąsiai pareiškė, kad yra tikinti, turi tris vaikus, kurie dėl religinių įsitikinimų mokykloje yra nuolat diskriminuojami, nors mokosi gerai.

„Tai kas šmeižia – klebonas ar jūs?“ Lektorius bandė pertraukti O.Griškaitienę ir neleisti jai kalbėti, tačiau moteris pareiškė: „Jei aš turėjau kantrybės išklausyti jūsų kalbą, turėkite ir jūs!“ Tada pasiūlė O.Griškaitienei viską išsiaiškinti dviese, bet ir čia moteris nesutiko: „Jei jūs kleboną šmeižiate girdint visai salei, tai ir tiesą tegul girdi visi“, – apie drąsų O.Griškaitienės poelgį rašoma „LKB kronikoje“ Nr. 58.

Atgijus bendruomenei prasidėjo tardymai

Pašnekovės teigimu, Kybartai iki kun. S.Tamkevičiaus atkėlimo iš Simno buvo apmirę, jam atvykus – tapo tikru įvykių centru. Buvo įkurtas Kybartų bažnyčios parapijos komitetas, vis dažniau organizuoti tikinčiųjų susibūrimai, į įvairias parapijos veiklas pradėta pritraukti daug vaikų ir jaunuolių. O kur dar šventinės procesijos aplink bažnyčią ir vis drąsiau parapijiečių šventėse viešai dėvimi tautiniai rūbai! Visa tai paskatino KGB atidžiau sekti parapijos veiklą, prasidėjo tardymai bei kratos, buvo tikėtasi, kad parapijiečius įbaugins klebono areštas.

„Kartą penkiais ekipažais išvykome į Šiluvą. Palikę automobilius Tytuvėnuose, ėjome pėsčiomis Šiluvos link, meldėmės rožinį už suimtus kunigus, ypač už mūsų parapijos kleboną. Tąkart kartu vežėmės kitų šeimų vaikų, mūsiškiai buvo išvykę – kartu su mumis nevyko. Pakeliui buvome sustabdyti, sukišti į autobusą ir nuvežti į saugumą tardyti. Vaikus turėjome įsodinti į tarpmiestinį autobusą, kad grįžtų namo. Tytuvėnuose liko mūsų automobiliai, Šiluvos tąkart nebeteko pamatyti. O grįžus į Kybartus dar buvome vietinių ir iškolioti“, – pasakojo O.Griškaitienė.

Tokie ir panašūs įvykiai kai kuriuos išties atgrasė nuo aktyvios parapijinės veiklos. Visgi, dauguma atrodė esą bebaimiai – nesustabdomi nei gąsdinimų, nei kylančių grėsmių.

Spaudimas – ir vaikams

Pati nebuvusi pioniere, aktyviai lankiusi bažnyčią O.Griškaitienė toje pačioje dvasioje auklėjo ir savo vaikus: dvi dukras bei sūnų. Anksčiau dažnai mokytojų girti dėl pavyzdingo elgesio, stropaus mokymosi, jie vis dažniau sulaukdavo priekaištų, gaudavo nepagrįstai mažesnius pažymius, turėdavo aiškintis, kodėl nestoja į pionierius ir komjaunimą, kodėl šv. Kalėdų dieną praleidžia pamokas ir pan.

Po to, kai Kybartuose prasidėjo ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunimo tardymai, O.Griškaitienė ėmė tam priešintis. Todėl netrukus į tardymą buvo pakviesta pati. „Šaukimo į tardymą man kurį laiką nepajėgė įduoti – vis pasisekdavo gražiai išsisukti. Galiausiai jį atnešė į Prekybos įrengimų gamyklą, kurioje dirbau. Nepaėmiau ir vėl. Matydama, kad šaukime užrašytas laikas atvykti – 01.00 val., pasakiau, kad naktį į tardymą negaliu ateiti. Pridūriau, kad jei tardymas būtų planuotas dieną, taip būtų ir įrašyta – kvietimas atvykti 13.00 val. Milicininkas griebė tą raštą ir susinervinęs išėjo“, – juokėsi pašnekovė.

„Po dviejų dienų, vos pamerkus iš bendradarbių Oninių proga gautas gladijoles, pro duris įžengė milicininkas su vairuotoju ir sako – jūs suimta. Iš dalies to ir tikėjausi. Žinojau, kad išvakarėse, siekiant mane neteisingai apkaltinti, gamykloje buvo renkami darbuotojų parašai. Stebuklas, tačiau nė vienas iš 700 darbuotojų nepasirašė. Visgi, buvo prievarta išgauti mano viršininko ir profsąjungos sekretorės parašai. Jie buvo reikalingi, be pastarųjų negalėjau būti suimta“, – tikino O.Griškaitienė.

Pašnekovė teigė, kad labiausiai jaudinosi dėl to, kad mažiau nei už mėnesio buvo suplanuotos jos dukros vestuvės. Ilgesnis areštas būtų privertęs jas praleisti arba atidėti. Tad ji ramiai, tačiau nenutylėdama atsakė į milicijos užduotus klausimus: „Surašęs apklausos protokolą, milicininkas liepė pasirašyti. Atsisakiau – nebuvau niekuo prasikaltusi, kodėl turėčiau? Todėl buvo iškviesti „pariniai“ (už girtavimą bausmę atlikę žmonės), jiems buvo liepta už mane pasirašyti.“

Iškart po to į kabinetą, kuriame buvo apklausiama O.Griškaitienė, įgriuvo ir jos viršininkas. Vyriškis pareikalavo galimybės atsiimti savo parašą. „Dabar jau ne laikas. Kas padaryta – padaryta, aš susitvarkysiu“, – tąkart pasakė moteris.

Galiausiai jai Vilkaviškio rajono teisme buvo perskaitytas nuosprendis – skirta 50 rublių bauda. „Buvau tokia laiminga! Ačiū Dievui, kad taip gerai baigėsi!“ – juokėsi ji.

Nors bandė „perauklėti“ – veikla nesustojo

Pašnekovės teigimu, tardymai būdavo tokie dažni, kad ji nebekreipdavo į juos dėmesio: „Atrodė, kad taip ir turi būti. Kas bus toliau, mes nežinojome, bet buvome įsitikinę – viskas bus gerai!“ Moteris ir toliau tęsė aktyvų dalyvavimą Kybartų bažnyčios parapijos komiteto veiklose, kone kas savaitę su vyru vykdavo į aplinkines parapijas rinkti parašų dėl neteisėtai suimtųjų parapijiečių ir kunigų.

Po to, kai buvo suimtas Kybartuose tarnystę atlikęs kun. Kastytis Jonas Matulionis, saugumiečiai pradėjo skelbti neva jis – netikras kunigas. Iš Vilniaus atvykę pareigūnai Prekybos įrengimų gamykloje šia tema netgi surengė paskaitą.

„Pasiklausyti susirinko visa salė. Jos metu aš paprašiau žodžio. Pasitikslinau, ar saugumo viršininkas yra praktikuojantis katalikas, jeigu žino, kad kun. K.J.Matulionis netikras kunigas, o jo pogrindyje gauti šventimai negalioja? Aš taip pat galėčiau svaidytis žodžiais, sakydama, kad jie – netikri saugumiečiai, tačiau toje srityje nedirbau ir taip teigti negaliu. Tad kokią jūs turite teisę šmeižti kunigą?“ – prisiminimais dalinosi pašnekovė.

Tiek po šio, tiek po nesuskaičiuojamos daugybės kitų viešų pasisakymų O.Griškaitienė buvo kviečiama pasiaiškinti darbovietės viršininkui, taip pat viešai išjuokta jos sienlaikraštyje. Visgi, įdomu tai, kad apie didelę dalį moters „prasižengimų“ Prekybos įrengimų vadovybė sužinodavo iš „Vatikano radijo“ lietuvių kalba transliuojamos laidos – anuomet joje būdavo perskaitomi kone visi „LKB kronikos“ numeriai.

Po žūties – grasinimai

Įtampa Kybartuose vis augo. Kilo žmonių siekis priešintis – buvo rengiamos maldos akcijos, organizuotos jaunimo kelionės sutikti iš kalėjimo ir tremties grįžtančius disidentus, patriotiškais šūkiais buvo aprašinėjami traukinių, vykstančių iš Kaliningrado į Rusiją, vagonai. Tuo tarpu saugumiečiai iš paskutiniųjų siekė grąžinti miestelio kontrolę į savo rankas.

Nerimą kėlė ir tai, kad dėl neaiškių priežasčių buvo skubiai pakeista Griškaičių šeimos sūnaus tarnybos sovietinėje armijoje vieta. Vietoje tarnybos DOSAAF, jis buvo išsiųstas į Vidurinę Aziją. 1987 m. spalio 29 d. šeimą pasiekė žinia apie jo žūtį. Patriotiško jaunuolio mirties priežastimi buvo nurodyta savižudybė pasikariant. Palaikus pargabenus į Lietuvą, šeima surado ekspertą, sutikusį atlikti žuvusiojo mirties ekspertizę. Deja, jis greitai apsigalvojo. Buvo akivaizdu, kad oficiali mirties priežastis realybės neatitiko – buvo matyti keletas didelių, gilių žaizdų žuvusiojo galvoje, taip pat tardant degintos panagės.

Į Ričardo laidotuves susirinko draugai, būrys tikinčio jaunimo iš aplinkinių vietovių. Neleidus jaunimui giedoti giesmių Bažnyčioje, susirinkusieji, stebint vietos saugumiečiams, kapinėse giedojo Lietuvos himną. O.Griškaitienės teigimu, po šios nelaimės šeimai buvo pagrasinta, kad tai – dar ne viskas.

Blogį įveikti gerumu

Pašnekovė pasakojo sulaukdavusi įvairiausių gąsdinimų – nuo linkėjimų atsidurti Sibire iki rimtų grasinimų susidoroti. Tačiau taip pat ji ne kartą paminėjo nelaikanti pykčio skriaudikams. Nepaisydama sovietų valdžios spaudimo, ji kasdien vis iš naujo nedvejodama rinkosi veikti dėl Dievo ir Tėvynės. O kad tai nebuvo vien gražūs lozungai, patvirtino jos laikysena ir darbai.

„Tuomet, kai viršininkas apgailestavo pasirašęs po raštu, kurio pagrindu vėliau buvau suimta, sakiau jam – tu nekaltas. Kalta tavo baimė. O net jeigu ir nebūtum pasirašęs, jie būtų galiausiai atradę žmonių, kurie pasirašytų, kaip kad už mane milicijoje pasirašė „pariniai“. Savęs nekaltinkite, tik ateityje didesnių klaidų nedarykite“, – prisiminimais dalinosi ji.

Ne vienam gali atrodyti keista ir nuostabu – iš kur tiek stiprybės ne tik atleisti, bet ir dabar dar bendrauti bei bendradarbiauti su sovietmečiu jai ir jos šeimai kenkusiais žmonėmis? Kaip po tiek įvairiausių nutikimų neapkartinti širdies?

„Džiaugiuosi, jei žmonės keičiasi... Aš ne Dievas ir ne man vertinti ar teisti jų poelgius... Dabar mes sutariame ir dirbame kartu. Tokiu būdu ir daugiau nuveikti galime“, – šypsojosi pašnekovė.