„Geri buvo laikai, bet, Dieve, duok, kad jie negrįžtų“, – sako sesuo Regina Edita Teresiūtė SJE, kuri sovietmečiu pasirinko ne patogų tylėjimą, bet kovą su tais, kurių vėliava buvo melas ir propaganda.

„Neretai manęs klausia, kaip anais laikais viską atlaikydavome, iš kur tiek entuziazmo sėmėmės? Man tokie klausimai kelia šypseną. Buvome jauni, kupini energijos ir paprasčiausiai elgėmės taip, kaip dera jaunam žmogui – troškome laisvės ir alkome tiesos, į kurią teko brautis pro sovietinės priespaudos barikadas“, – sako sesuo Regina.

Pasak sesers R.Teresiūtės, anuomet jai net klausimų nekilo, gal neverta? Gal geriau gyventi, kaip dauguma, prisitaikius ir tylint? Ėjo ten, kur reikėjo, darė tai, ką sąžinė liepė.

„Nepasakyčiau, kad visiškai nejautėme baimės, tačiau širdyje ruseno neblėstantis tikėjimas ir pasitikėjimas Aukščiausiuoju. Dažnai sau kartodavau Šventojo Rašto žodžius: „Nebijokite, kai jus klausinės ir tardys, tą valandą bus jums duota, ką sakyti.“ Ir išties mano gyvenime tai vyko“, – apie pogrindines kovas knygoje „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“ pasakoja sesuo R.Teresiūtė.

Klebono gaspadinė

R.E.Teresiutė gimė 1958 metais Kelmėje. Dar vaikystėje, kai dauguma bendraamžių svajojo apie kosmonautų ar gydytojų karjeras, mažajai Reginai norėjosi būti arčiau Bažnyčios.

„Pradinėse klasėse, gavusi užduotį parašyti apie savo svajones, parašiau, kad ketinu tapti „klebono gaspadine“. Tiesa, tada buvau mažytė mergaičiukė, tai tikrai labai miglotai supratau, ką reiškia padėti kunigams. Mokytojams mano rašinys buvo akivaizdus įrodymas, kad auga dar viena religinė fanatikė, kurią reikia tučtuojau perauklėti. Mano „auklėjimui“ tiek mokytojai, tiek dėdės iš KGB tikrai negailėjo jėgų“, – juokiasi sesuo R.Teresiūtė.

Kuo labiau ji juto spaudimą dėl tikėjimo, tuo jis jai darėsi brangesnis, o noras priešintis – tik didėjo. Baigusi aštuonias klases, R.Teresiūtė pasirinko pašvęstąjį gyvenimą. Vos pabaigusi mokyklą, ji pradėjo dirbti pas kunigą Joną Zdebskį, vėliau – pas Alfonsą Svarinską, aktyviai įsitraukdama į pogrindinę veiklą, talkindama Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui ir prisidėdama prie „LKB kronikos“ leidybos.

Pasak R.Teresiūtės, ji niekada nesuabejojo savo pasirinkimu. „Kai tik tapau kandidate, labai greitai supratau, kad vienuolystė yra mano kelias. Nors pašvęstąjį gyvenimą pasirinkau labai jauna, tvirtai galiu pasakyti, kad nė karto gyvenime neteko suabejoti, ar teisingai pasirinkau. Svarbiausias ženklas, jog esi savame kelyje – tai širdies ramybė ir džiaugsmas“, – tvirtino R.Teresiūtė.

Pykšt pokšt

Sovietmečiu ne kartą bausta paromis ir piniginėmis baudomis, sesuo R.Teresiūtė tuometinei valdžiai buvo tikras galvos skausmas. Pravarde „pykšt pokšt“ ji buvo vadinama dažniau nei vardu. Net ir dabar ji taip pavadinama, ypač kai prisimenama istorija, susijusi su šia pravarde.

„Įtampos tuo metu netrūko, ypač tiems, kuriuos sekdavo saugumas. Vieną vakarą, jau buvo sutemę, išgirdau beldimą į duris. Prieinu prie durų ir klausiu: kas ten? Neatsako. Antrą kartą pabeldžia. Vėl klausiu: kas ten? Tyla. Trečią kartą beldžia. Tada staigiai atidarau duris ir šoviau! Kunigas Juozas (tuo metu ji buvo kunigo J.Zdebskio šeimininkė) išvažiuodamas paliko startinį pistoletą. Tada jie buvo legalūs, bet kaip ir viskas tais laikas, buvo deficitas. Jie buvo daugiau kaip sportiniai, signaliniai, bet garsas jų tai būdavo toks, kad jeigu kambaryje iššaudavai, tai sudrebindavo langus. Po tokio šūvio pamačiau tik šešėlius ir sušnarėjusius krūmus. Pasirodo, kad rimtai išgąsdinau seseris vienuoles, kurios buvo iš Kauno atvažiavusios – tai buvo Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji Julija Kuodytė ir dar kelios seserys. Tai žinokit, man streso buvo mažiau, nei joms po to šūvio. Nes po jo jos vos „nesusileido“ visos. Nuo tada sesuo J.Kuodytė mane „pakrikštino“ pravarde „pykšt pokšt“. Ji buvo labai greita tokiems dalykams“, – pravardės atsiradimo istoriją pasakojo sesuo R.Teresiūtė ir patikino, kad tokia pravardė jai tiko, nes labai atitiko jos pasiutusį charakterį, dėl kurio „broliai“ saugumiečiai ne kartą turėjo už galvos griebtis.

Sesuo R.Teresiūtė buvo aktyvi „LKB kronikos“ pagalbininkė. Pogrindiniam leidiniui ji informaciją surinkdavo ir čia jai padėdavo tai, kad Donelaičio gatvėje, Kaune, pas sesę J.Kuodytę, buvo savotiškas centras, kur daug „LKB kronikos“ medžiagos suplūsdavo. Lauke, prieangyje, buvo toks guminis kilimėlis, po kuriuo ir būdavo dedama renkama medžiaga, kad jei saugumiečiai ją būtų aptikę, būtų galima sakyti, kad nežino, iš kur ta medžiaga atsirado ir kas ją paliko, gal net patys ją pakišo, kad būtų įkalčių, pasakojo sesuo Regina.

Šlavantai

„Antisovietinėje veikloje aktyviai dalyvavo ne vienas dvasininkas. Labai gerbiu visus ano meto veikliuosius kunigus, visi jie buvo tikėjimo ir drąsos pavyzdžiai, tačiau kunigas J.Zdebskis buvo ypatingas žmogus“, – sako. R.Teresiūtė

„Jei kunigas J.Zdebskis kur nors išvykdavo ilgesniam laikui, tai Švč. Sakramentą (katalikai tiki, kad tai Jėzus Kristus duonos pavidalu) užrakindavo seife, kuris buvo laikomas zakristijoje. Vieną vakarą užeinu į bažnyčią ir einu link zakristijos, kad galėčiau pagarbinti Švč. Sakramentą, žiūriu, kunigas Juozas, apglėbęs tabernakulį (nedidelė užrakinama spintelė Švč. Sakramentui laikyti) ir galvą pridėjęs prie durelių, meldžiasi. Tokį vaizdą esu ne kartą mačiusi. Kasdien jis melsdavosi ir Kryžiaus kelią. Iki šiol prisimenu jo stabtelėjimus, pamąstymus ir priklaupimus prie kiekvienos Kryžiaus kelio stoties. Kunigas Juozas sakydavo, kad „mes nežinom, kokia galinga yra ligonio kančia. Prašykit savo ligonių, kad jie paaukotų savo kančią. Kasdien kančia turi būti sujungta su Viešpaties kančia, kad Jis duotų jėgų pakelti tai, kas sunku, taip kaip Jis tai pakėlė ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už savo ir viso pasaulio nuodėmes“. Kaip šiandien skamba šie žodžiai, kuriuos kartodavo kunigas Juozas…“ – atsiminus to meto įvykius, suvirpa sesers R.Teresiūtės balsas.

Seseriai Reginai pradėjus dirbti pas kunigą J.Zdebskį, ji buvo labai intensyviai verbuojama saugumiečių, kurie žadėjo aukso kalnus, kad tik ji jiems praneštų apie kunigo J.Zdebskio planus, ką daro, kur vyksta, kas lankosi pas kunigą. Paskui, kai jau jie suprato, kad nieko nepasieks, nebekibo taip stipriai, nors aplink visada pasiųsdavo šnipų ir labai akylai bandė sekti.

Ratuota vienuolė

„Nė vienos specialybės gyvenime pati nesirinkau, bet viską, ką turėdavau padaryti, gaudavau iš Dievo, kaip priesaką. Nebuvo taip, kad svajočiau vairuoti automobilį, bet mūsų kongregacijai vyskupas J.Steponavičius padovanojo žalios spalvos žigulį. Jis turėjo tapti labai svarbia pagalba, kai reikia greitai pasiekti kitą Lietuvos vietą. Tada automobilį įsigyti buvo labai sunku, bet įsigijus kažkas turi jį vairuoti, ir vyresnioji man liepė laikytis teises. Didelio entuziazmo vairuoti neturėjau, tačiau kunigas Sigitas Tamkevičius mane subarė ir sakė – reikia. Jo dėka 1983 metais sugebėjau gauti teises. Pačiu laiku spėjau, nes tai buvo metai, kai kunigą S.Tamkevičių suėmė“, – prisiminė R.Teresiūtė.

„Papasakosiu apie vieną keistenybę, kuri nutiko, kai nusprendžiau teises laikytis. Staiga iš mūsų namų Kaune, Donelaičio gatvėje, kažkur prapuolė mano dokumentai. Mes kartais pastebėdavome, kad kai mūsų nebūna, kažkas bute apsilanko ir viską tyrinėja. Išieškojome visus namus, niekur dokumentų neradome, bet kai išsilaikiau teises, tą pačią dieną mano dokumentai vėl atsirado ant stalo. Tarsi kojytes būtų turėję, ne kitaip“, – prisiminus to meto įvykius kvatoja sesuo R.Teresiūtė.

„Iš tiesų, man paskui kelis kartus buvo teises atėmę ir vis už tą patį – „už girtumą“, kad esą važiavau išgėrusi. Pradžioje dar bandydavau aiškintis, kad visiškai negeriu alkoholio ir dar mašinoje turiu keturis liudininkus, kad tikrai nevažiavau išgėrusi, o jie man sako – jei reikės, mes dešimt liudininkų atvesime, kad girta važiavai. Netrukus atvedė moteriškę, matosi, kad mėgsta stikliuką pakilnoti vargšiukė, ir liepė jai paliudyti, kad aš esą girta važiavau. Ji paliudijo, kaip liepta. Tačiau būdavo, jie atima teises, o aš po kiek laiko vėl išsilaikau. Buvau atkakli, o saugumiečiai labai nenorėjo, kad vairuočiau. Sakydavo, kad manęs ir be automobilio negali sužiūrėti, tai kai esu su automobiliu, išvis beviltiška“, – kaip anekdotus to meto įvykius prisimina sesuo Regina.

„Kai šiandien kalbuosi su jaunais žmonėmis, kartais mane apima liūdesys, kad nejaučiu to jaunatviško veržlumo. Toks jausmas tarsi kalbėčiausi su senukais, kuriems niekas nebeįdomu, kurie galvoja tik apie lengvai uždirbamus pinigus. Už tiesą, laisvę ir tikėjimą visada reikia kovoti, ir visai nesvarbu, ar prieš galingai atrodančią sistemą, ar prieš patogaus gyvenimo iliuziją. Kuo išbandymai sudėtingesni, kuo kliūtys aukštesnės, tuo jaunas žmogus turėtų turėti daugiau ryžto jas nugalėti. Juk tikras maištas nėra paprasčiausiai daryti viską priešingai, nei esi mokomas, tai savojo kelio ieškojimas ir vidinės laisvės auginimas“, – savo pasakojimą baigia Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė ir aktyvi „LKB kronikos“ pagalbininkė sesuo R.E.Teresiūtė SJE.

Diana Adomaitienė

Straipsnyje naudota medžiaga iš lkbkronika.lt ir asmeninių D.Adomaitienės archyvų.