Lietuviškasis Džeimsas Bondas – taip jį vadina tie, kurie žino jo gyvenimo istoriją. Dabar turbūt jau būtų sudėtinga atsekti, kas pirmasis ir kodėl taip pavadino antisovietinio pasipriešinimo dalyvį, pogrindinės spaudos leidėją ir platintoją Petrą Plumpą.

Agentas 007

Gal slaptuoju agentu, žinomu kodiniu pavadinimu 007, P.Plumpą praminė todėl, kad dar būdamas moksleiviu Pandėlio vidurinėje mokykloje įkūrė antisovietinę organizaciją? Gal todėl, kad 1958 m. vasario 16 d. ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę? O gal todėl, kai įregistruodamas santuoką ir nenorėdamas atkreipti valdžios dėmesio į save ir savo šeimą, rusiškame pase (išduotame Mordovijos lageryje), savo pavardę Plumpa pakeitė į Pluiras? Greičiausia viskas tinka, dar būtų galima pridurti ir tai, kad visus savo gyvenimo metus, nuo pat mažumės iki Nepriklausomybės atgavimo, paaukojo kovai už Lietuvos laisvę.

Sesuo Bernadeta Mališkaitė SJE 2022 m. atsiimdama Laisvės premiją sakė: „Pažinojau tik du žmones, kurie buvo „sukurti pogrindžiui“ (suprask, bebaimiai), tai sesuo Nijolė Sadūnaitė ir P.Plumpa. Visi kiti buvo normalūs.“

P.Plumpa buvo ne tik bebaimis, bet ir turintis puikų humoro jausmą, kurio neišbarstė net sunkiais kalėjimo ir tremties metais. Kartais net gerai jį pažįstantys žmonės nesupranta, kada jis juokauja, o kada kalba rimtai, nes juokaudamas nesišypso ir viską pristato kaip rimtą reikalą.

„Kad esu labai gerbiamas, nepasakyčiau, nes porą kartų teko lageriuose pasėdėti 15 metų, tai kokia čia garbė? Tie metai, kurie buvo praleisti ten, man asmeniškai, buvo naudingi. Visi kalėjimai turi dvi puses – vieną teigiamą, kitą neigiamą. Ar tai teisingumo atstatymui, ar tai gailestingumo vykdymui, ar tai gyvenimo pamokų gyvenimo įsisavinimui. Todėl pasakymas „neišsižadėk nei tiurmos, nei terbos“ šiuo atveju tinka“, – gyvenimo patirtimi dalijosi P.Plumpa, po to, kai pristatant auditorijai į jį buvo kreiptasi „gerbiamasis“ .

Pirmasis susidūrimas su pogrindžiu

P.Plumpa gimė 1939 m. sausio 6 d. Rokiškio apskrities Ratkūnų kaime (Suvainiskio vienkiemyje), Vlado ir Konstancijos (Balčiūnaitės) Plumpų šeimoje, kuri augino 5 vaikus. Jo vyresnieji broliai Albertas ir Jonas 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinę rinktinę, kuri už antisovietinę veiklą buvo ne vieną kartą teista. P.Plumpos sesuo Eugenija pokario metais partizanus rėmė maistu ir rūbais. Tėvas V.Plumpa 1945 m. buvo suimtas todėl, kad sovietų valdžiai nepranešė apie besislapstantį sūnų ir 2 metus kalėjo Archangelsko srities lageriuose.

Savo atsiminimuose P.Plumpa rašo, kad pirmieji patriotiški jausmai buvo sužadinti, kai 1944 m. pavasarį generolas P.Plechavičius paskelbė savanorių mobilizaciją į Vietinę rinktinę – su tikslu, pasitraukus vokiečiams, neįsileisti į Lietuvą sovietų. Tuo metu P.Plumpai tebuvo 5 metai, nelabai ką tesuprato, bet gerai atsimena tą vakarą, kuomet į trobą susirinko miestelio vyrai palydėti jo brolių į lietuvišką armiją ir visi atsistoję sugiedojo Lietuvos himną.

„Gerai atsimenu tų metų vasarą, kai atsitraukė vokiečiai, o į jų vietą atėjo grėsmingi sovietai. Prasidėjo stribų siautėjimas, kratos, mobilizacija ir žmonių šaudymas. Kiekviena savaitė buvo kupina kraupių įvykių. 1944 m. rugpjūtį vyresniuosius brolius paėmė į Raudonąją armiją, bet brolis Albertas pabėgo iš sovietinės armijos ir išėjo į partizanus, todėl namuose pradėjo naktimis rinktis ginkluoti „miško broliai“, – savo atsiminimuose rašo P.Plumpa.

Pirmieji patriotizmo daigai

P.Plumpos namuose visada buvo galima rasti prieškarinės patriotinės spaudos, kurią skaitė nuo tada, kai tik pramoko skaityti.

„Manau, kad mano gyvenimui tai padarė didelę įtaką, tai buvo tikra patriotinio sąmoningumo mokykla. Antisovietines nuotaikas sustiprino ir dažnos kratos (8 kartai), ir įkalinti artimieji. Gerai atsimenu 1951 m. rudenio naktį, kai stribai bandė laužtis į kaimynų namus, kuriuose gyveno senutė Žukienė ir jos 12 metų giminaitė moksleivė. Bijodamos smurto, abi gyventojos ištrūko iš namų ir pasileido bėgti per laukus. Stribai paleido šviečiamąsias raketas ir atidengė ugnį. Senutei pavyko išbėgti, o moksleivei kulka pataikė tiesiai į pakaušį. Kai kitą dieną mokiniai pranešė mokytojai, kad Genę Klimaitę nušovė „liaudies gynėjai“, sovietinė mokytoja pasipiktino tokiu „šmeižtu“, – pasakojo P.Plumpa.

Maištingas paauglys

Būdamas 15 metų P.Plumpa įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją ir Pandėlio (Rokiškio r.) vidurinėje mokykloje bendradarbiavo leidžiant nelegalų laikraštėlį „Laisvės balsas“, parašė apsakymą „Prie Nemuno“ bei rašė romaną apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą „Kruvina pašvaistė“.

1958 m. vasario 16 d. ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę. Netrukus su bendraminčiais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, tačiau ji gyvavo neilgai: 1958 m. kovo 14 d. buvo suimtas ir su septyniais draugais buvo 7 metams ištremtas į Mordoviją, kur kalėjo lageriuose. 1965 m. sugrįžo į Lietuvą. 1968 m. pradėjo dirbti Kaune, „Žemprojekto“ techniniame skyriuje. Ten nelegaliai rotaprintu daugino katekizmus ir Tihamerio Totho knygutę „Jaunuolio būdas“, kurią išvertė filosofas Antanas Maceina.

Tokiomis aplinkybėmis augo P.Plumpos pasipriešinimo dvasia ir noras kovoti už Lietuvos nepriklausomybę.

Chameleonas

Taip jį vadino saugumiečiai, nors P.Plumpa savo įsitikinimų niekada nekeitė. Tai greičiau apibudino jo apgalvotą ir gudrų veikimą.

Kai 1970 m. už religinę praktiką iš darbo buvo atleista vilkaviškietė mokytoja Ona Brilienė, o vėliau už vaikų katekizavimą suimti kunigai Antanas Šeškevičius ir Prosperas Bubnys, kunigas Sigitas Tamkevičius paprašė P.Plumpos šią informaciją perduoti Maskvos disidentų leidžiamai „Dabarties įvykių kronikai“ (Chronika tekuscich sobytij).

„Tuo tikslu ne kartą teko važinėti pas Maskvoje gyvenančius buvusius politinius kalinius, su kuriais teko kalėti dar Mordovijoje. Tuo metu nelegaliai (nesiregistravus) gyvenant ir dirbant, iš esmės visas gyvenimas ir veikla tapo nelegalūs. Nuo to laiko užsiėmiau vien nelegalia knygų gamyba“, – prisimena P.Plumpa.

P.Plumpa buvo ir vienas pirmųjų „LKB kronikos“ bendradarbių. Kai kunigas S.Tamkevičius paprašė padėti parengti „LKB kroniką“, jis net neabejodamas sutiko, tik siūlė, kad joje būtų viešinami ne tik faktai, bet ir publicistiniai, filosofiniai, humoristiniai straipsniai, bet įsiklausė į tuometinio vyskupo tremtinio Vincento Sladkevičiaus pasiūlymą viešinti tik faktus be komentarų, ir dabar mano, jog buvo pasirinktas teisingas variantas.

„Su P.Plumpos pagalba paruošiau pirmąjį „LKB kronikos“ numerį. Išleidimo datą įrašiau kovo 19-ąją – Pravieniškėse kalinamo kunigo Juozo Zdebskio dangiškojo globėjo dieną. P.Plumpa Kaune, Kalniečių gatvėje, turi įsitaisęs kopijavimo aparatą „Era“ ir pažadėjo kiekvieno „LKB kronikos“ numerio padaryti po 100 egzempliorių“, – savo knygoje apie susitikimus su P.Plumpa rašo „LKB kronikos“ ilgalaikis redaktorius kardinolas S.Tamkevičius.

1974 m. už pogrindinę veiklą P.Plumpa buvo vėl suimtas ir nuteistas 8 metams kalėjimo.

Po Nepriklausomybės atgavimo

Paklaustas, ką „LKB kronika“ davė okupuotai Lietuvai ir jos visuomenei, P.Plumpa sako, kad drąsūs „LKB kronikos“ žingsniai supykdė čekistus, išgąsdino šiaudadūšius katalikus, bet sustiprino Evangelijos ir tiesos mylėtojus.

„Kronikos pasirodymas buvo tarsi vilties spindulys, kad dar ne viskas žuvę, kad ne visi lietuviai pasidavė okupantams, ne visi sukaustyti baimės. Po to, kai 1974 m. buvo nuteista pirmoji „LKB kronikos“ leidėjų grupė, kitais metais pasirodė trys nelegalūs periodiniai leidiniai, 1976 m. – penki, 1977 m. – šeši, 1978 m. – aštuoni, 1979 m. – dvylika. 1974 m. buvo išleista 250 puslapių pogrindinio originalaus teksto, 1979 m. – 2 800 puslapių“, – apie „LKB kronikos“ sukeltą „sniego gniūžtės“ efektą pasakojo P.Plumpa.

Atgavus Nepriklausomybę, P.Plumpa ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje. Dirbo „Caritas“ žurnale, rašė „XXI amžiuje“, buvo Kauno kultūros ir švietimo skyriaus inspektorius etikai. 1992 m. rugpjūčio 11 d. buvo paskirtas LR Saugumo tarnybos (VSD) generaliniu direktoriumi, o nuo 1993 iki 2001 m. buvo LR Vyriausybės patarėjas religijų klausimais. 1996 m. paskelbė dokumentą apie pavojus Lietuvai dėl Valstybės saugumo komiteto ir priešiškų Lietuvai jėgų veiklos. 1999 m. prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo jį Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. 2023 m. LR Seimas jį apdovanojo Laisvės premija.

P.Plumpos gyvenimas – iškalbingas pasiaukojimo ir kovos už laisvę pavyzdys. Santūrumas visur – ir kalboje, ir buityje, ir aprangoje. Žmogus, kuris nieko nereikalauja, niekam nepriekaištauja ir į klausimą, kaip gyvena šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje, atsako: „Dabar esu pensininkas, gyvenu vienas ir kažkodėl niekuo nesiskundžiu. Ačiū už dėmesį“, – tokiais žodžiais savo prisiminimus baigia Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, pogrindinės spaudos leidėjas ir platintojas P.Plumpa.

Straipsnyje naudota medžiaga iš P.Plumpos gyvenimo atsiminimų dokumento, kuris yra saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyve.