Sovietų ideologiniai postulatai skelbė, kad „tarptautinė politika – tai karo tęsinys tik kitomis formomis ir konfliktas su nekomunistiniu pasauliu, nepaisant taikaus sambūvio, vyksta nuolat“.

Šaltojo karo metais Lietuva, atsidūrusi geležinės uždangos gniaužtuose, nenustojo svajoti apie laisvę ir kovoti už savo tapatybę. Šioje kovoje svarbų vaidmenį atliko ne tik drąsūs disidentai Lietuvoje, bet ir stipri lietuvių diaspora Vakaruose.

Lietuvos balsas pasaulyje

„Visi „LKB kronikos“ platintojai, vertėjai stengėsi kuo plačiau skelbti tiesos žodį apie Lietuvą. Tai buvo pirmas iškirstas langas į pasaulį, skleidęs žmonėms tiesą apie okupuotą Lietuvą“, – apie Amerikos lietuvių troškimą padėti Lietuvai prisimena ilgametė Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos darbuotoja, Lietuvių informacijos centro Niujorke vadovė, ambasadorė Gintė Damušytė.

Amerikoje gyvenantys lietuviai ne tik padėjo „LKB kronikai“ pasiekti Vakarus, bet ir rūpinosi jos vertimu, leidyba ir platinimu. Jie taip pat aktyviai informavo užsienio žiniasklaidą ir politikus apie „LKB kronikoje“ skelbiamus faktus, siekdami atkreipti pasaulio dėmesį į sovietų vykdomus nusikaltimus Lietuvoje.

Tačiau Amerikos lietuviai neapsiribojo vien „LKB kronikos“ platinimu. Jie siekdavo atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos okupaciją, palaikyti savo tautiečių kovą už laisvę ir kitais būdais. G.Damušytė prisimena, kad Amerikos lietuvių jaunimas buvo ypač aktyvus ir nebijojo rizikuoti, jie patys siūlydavosi padėti: „Vyksime į Lietuvą, jeigu reikia, galime nuvežti knygų ar pinigų, galime kažką parvežti, padarysime tai su malonumu.“

Viena iš įsimintiniausių buvo jaunimo surengta akcija prie Sovietų Sąjungos ambasados Vašingtone 1980 metais, Maskvos olimpiados atidarymo dieną, po kurios G.Damušytė kartu su kitais 17 bendražygių, tarp kurių buvo Simas Kudirka ir kunigas Kazimieras Pugevičius, buvo suimta ir nuvežta į kalėjimą.

18 grandinių už Lietuvą

Pasak G.Damušytės, pagrindinis akcijos inicijatorius buvo Linas Kojelis, kuris buvo politiškai labai aktyvus. Grupė jaunuolių nusprendė, kad Maskvos olimpiados atidarymas yra puiki proga priminti pasauliui apie Lietuvos laisvės bylą, todėl galvojo, kaip tą padaryti. Siūlydami įvairias idėjas ir sustojo ties inciatyva surengti protesto akciją prie Sovietų Sąjungos ambasados. Apie planuojamą protesto akciją niekam nesakė, nes nenorėjo, kad jai būtų sutrukdyta.

„Kruopščiai planavome akciją, parengėme plakatą su dideliu užrašu „Laisvė Lietuvai“. Iš anksto informavome spaudą ir susiradome Vašingtone lietuvį advokatą, nes supratome, kad turėsime teisinių problemų, žinojome, kad šia protesto akcija pažeisime Amerikoje galiojantį įstatymą, pagal kurį be leidimo 500 pėdų spinduliu aplink ambasadas buvo draudžiama protestuoti ir rengti bet kokias kitas akcijas. Mūsų protesto forma buvo prisirakinimas grandinėmis prie ambasados tvoros, todėl reikėjo įsigyti 18 grandinių ir tiek pat užraktų. Man buvo pavesta nupirkti grandines. Atsimenu, kaip Niujorke nuėjau į parduotuvę ir pasakiau, ką norėčiau nusipirkti. Parduotuvės darbuotojas dėbtelėjo į mane ir sako: „Keistai skamba, ką jūs ketinate daryti? Prisirakinti prie vartų?“ – prisiminusi teisingą pardavėjo spėjimą juokiasi G.Damušytė.

Maskvos olimpiados atidarymas buvo puiki proga priminti pasauliui apie Lietuvos laisvės bylą. Prie Sovietų Sąjungos ambasados protestui susirinkęs jaunimas grandinėmis prisirakino prie tvoros.

Akcijos dieną protesto dalyviai keliais automobiliais atvyko prie ambasados. Automobilius paliko gatvėje, kad užblokuotų eismą, o vėliau veiksmas vyko kaip Holivudo filmuose – buvo greitai iškeltas plakatas gatvėje su šūkiais prieš sovietų okupaciją ir Maskvos olimpiadą, protesto dalyviai greitai lėkė link tvoros, kur ketino prisirakinti. Ambasados apsauginiai buvo akivaizdžiai šokiruoti tuo, kas vyksta, nes iki tol neturėjo panašios patirties, todėl bandė jaunuolius sustabdyti, bet apsauginių buvo gerokai mažiau nei protesto akcijos dalyvių.

„Jie buvo tik du, todėl galėjo tik prie kelių dalyvių prieiti ir pasakyti, kad jie pažeidžia Amerikos įstatymus. Kol jie tai aiškino keliems protesto dalyviams, kiti šiaip ne taip prisirakinome prie tvoros, bet netrukus išgirdome atlekiančių policijos automobilių sirenas. Po kelių minučių virš mūsų galvų jau skraidė policijos malūnsparnis, netrukus prie mūsų pribėgo policininkai ir su didelėmis replėmis „nugnybo“ grandines nuo tvoros, mus areštavo ir nuvežė į miesto kalėjimą“, – prisimena G.Damušytė.

Po protesto – už grotų

„Kažkodėl Amerikos policininkų elgesys su moterimis buvo grubesnis, nei su vyrais. Elgėsi jie mandagiai, bet merginų rankas surakino antrankiais, o vyrukų rankos buvo laisvos, nesurakintos. Patirtis Amerikos kalėjime paliko slogų įspūdį. Mus nuvežė į miesto kalėjimą, kuriame buvo kalinami sunkiausiais nusikaltimais kaltinami suimtieji. Kalėjimo sąlygos buvo prastos – mus, 8 protestuotojas, laikė mažytėje kameroje su kaline, kuri buvo kalėjime dėl tyčinio pasikėsinimo nužudyti. Jausmas buvo tikrai nekoks, nes mes buvome idealistai, būrys gražių jaunų žmonių, o netikėtai atsidūrėme kalėjime tarp žmonių, kurie buvo kaltinami sunkiais nusikaltimais. Sėdėjome kameroje ir nežinojome, kas mūsų laukia, ar mus dabar paleis, ar laikys per naktį? Itampos buvo, bet mūsų advokatas darė viską, kad netektų kalėjime praleisti nakties, jis kartu su teisėju dirbo viršvalandžius ir jam pavyko vakare mus „ištraukti“ iš kalėjimo“, – apie įsimintiną gyvenimo patirtį pasakoja G.Damušytė.

Kalėjime jaunuoliai praleido vieną dieną, tačiau teismo procesas užsitęsė daugiau nei metus. „Dėl įvairių priežasčių teismo posėdžiai buvo atidėliojami. Mums, atvykusiems iš skirtingų JAV miestų, tai kėlė didelių nepatogumų. Galų gale teismas nusprendė, kad kalti tik tie protestuotojai, kuriuos apsaugininkai perspėjo apie įstatymo pažeidimą, o tie, kurie nebuvo perspėti, kad pažeidžiame Amerikos įstatymą, buvome išteisinti. Nors patirtis kalėjime nebuvo maloni, visi didžiuojamės savo veiksmais ir iki šiol maloniai prisimename šią akciją. Buvo tokių, kuriems siūlėme dalyvauti šioje protesto akcijoje, bet jie atsisakė, nes bijojo prarasti darbą, susigadinti savo reputaciją. Tačiau tie, kurie dalyvavome, nepatyrėme jokių neigiamų pasekmių savo karjeroje. Akcijos lyderis L.Kojelis netgi tapo prezidento Ronaldo Reigano patarėju“, – prisiminimais dalijosi G.Damušytė.

Kodėl KGB užkliuvo bažnyčia?

Svarstydama, kodėl sovietinis saugumas metė visas savo pajėgas kovai su Bažnyčia Lietuvoje, G.Damušytė įsitikinusi, kad priežastis – negalėjimas jos kontroliuoti.

„Nors bandymų buvo. Religijų reikalų taryba ir jos įgaliotiniai stengėsi suvaldyti Bažnyčios veiklą: sprendė parapijų registravimo klausimus, išduodavo leidimus dvasininkams, sekė religinių bendruomenių veiklą, kišosi į Kauno kunigų seminarijos reikalus, kontroliavo ryšius su užsieniu. Tačiau Bažnyčios vadovai nebuvo pavaldūs sovietų valdžiai, o pats Popiežius rezidavo už geležinės uždangos ribų, todėl negalėjimas kontroliuoti kėlė grėsmę sovietinei sistemai. Nors, žinoma, ir su bažnyčia buvo visko. Net ir Vatikano radijas kartais nenorėdavo, kad taip atvirai ir tiesiai būtų kalbama apie religinį persekiojimą, bet Vatikanas atidžiai sekė viską, apie ką pranešdavo „LKB kronika“. Jos idėjos buvo svarbios visiems demokratiškai mąstantiems žmonėms“, – pasakojo „LKB kronikos“ bendradarbė.

Neišmoktos istorijos pamokos

G.Damušytė sako, kad dar tikrai ne visi žino, kokį vaidmenį Lietuvos istorijoje suvaidino „LKB kronika“. Jos nuomone, dažnai žiūrime į praeitį pernelyg supaprastintai, pamiršdami tikrąją jos reikšmę.

„O juk „LKB kronika“ – tai ne tik kovos už tikėjimo laisvę atspindys, bet ir liudijimas, kaip Lietuva, nepaisant visko, išliko tarptautinėje darbotvarkėje. Tie, kurie tuomet klausėsi užsienio radijo, žinoma, geriau supranta, apie ką kalbu. Tačiau šiandien, deja, tenka pripažinti, kad „LKB kronikos“ indėlis vis dar nėra iki galo įvertintas ir žinomas. Tai liečia ne tik „LKB kroniką“, bet ir visą modernios Lietuvos istoriją. Tik geriau pažinodami savo istoriją, savo herojus, galime išlaikyti savo tapatybę. O „LKB kronikai“ Lietuvos istorijoje tenka išskirtinė vieta“, – sakė visuomenės veikėja, diplomatė Gintė Bernadeta Damušytė-Damušis.

Diana Adomaitienė