1972-ieji. Lietuva. Pogrindžio šešėlyje gimsta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ („LKB kronika) – leidinys, tapęs ne tik laisvės simboliu, bet ir istorijos liudininku.

Laimėtas informacinis karas

„Kronika“ buvo sovietų nusikaltimų, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo metraštis. Pagrindinis „LKB kronikos“ kovos „ginklas“ buvo informacija, bet ji sovietų valdžią žeidė aštriau nei durklas. KGB dėjo visas pastangas, kad „LKB kronika“ būtų sustabdyta, tačiau jos informacinio karo strategija buvo taip gerai apgalvota, jog KGB jos sustabdyti neįstengė net 17 metų. Maža to, „LKB kronika“ buvo leidžiama iki pat 1989 metais prasidėjusio Atgimimo, o jos leidimas nutrauktas pačių leidėjų sprendimu. Tai ilgiausiai Rytų Europoje ėjęs pogrindžio leidinys, Lietuvą garsinęs ir Vakaruose.

Tokios strateginės komunikacijos bei informacinio karo sėkmės šiandien galėtų pavydėti bet kuris strateginės komunikacijos vilkas ar viešųjų ryšių guru. O siužetų, kurie aprašyti net 81 „Kronikos“ numeryje, – net kiečiausi „Netflix“ scenaristai.

Nelengvas kelias

Pradėjęs leisti „LKB kroniką“, tuometinis kunigas Sigitas Tamkevičius nesvarstė, kokiu periodiškumu ji eis, jis suprato, kad tai priklausys nuo to, kaip pavyks surinkti informaciją.

„Iš tikrųjų surinkti medžiagą pasirodė gana sunku – negi paskelbsi „Tiesoje“ (politinis-propagandinis dienraštis, ėjęs sovietinėje Lietuvoje 1945–1990 m., – aut. past.), kad pogrindžio leidiniui reikia aprašymų apie sovietinės valdžios nusikaltimus ir žmogaus teisių pažeidimus? Laimei, turėjau didelį būrį kunigų, seselių ir pasauliečių, kuriais galėjau pasitikėti, kad neišduos, mokės tylėti. Jų teisumas, sąžiningumas ir noras padėti buvo garantuotas: jiems visiems be galo rūpėjo Bažnyčios reikalai, tik gal kiek trūko patirties“, – savo prisiminimais dalijosi kardinolas S.Tamkevičius.

Anot kardinolo, iš pradžių ne visi suprato, kam reikia registruoti ir skelbti persekiojimo faktus, nes juk „ir taip visi žino, ką daro sovietinė valdžia“. Ne visi noriai pasakodavo ar rašydavo apie savo vargus, ypač jei žinodavo, jog pasakojimas pateks į „LKB kroniką“. Dažnai net labai padorūs ir sąžiningi žmonės buvo linkę likti nežinomais, kad neatkreiptų į save KGB dėmesio ir nebūtų tardomi.

„O mes norėjome pateikti kuo daugiau drąsaus pasipriešinimo faktų, kad iš jų daugelis galėtų pasimokyti. Tokie aprašymai „LKB kronikoje“ ypač padėdavo nugalėti baimę ir ryžtis priešintis blogiui“, – liudijo kardinolas S.Tamkevičius.

Keli žodžiai apie baimę

„LKB kronika“ puikiai atskleidžia, kad istoriją kuria ne bebaimiai superherojai, o paprasti žmonės, kurie veikia nepaisydami baimės, nes drąsa yra ne baimės neturėjimas, bet veikimas nepaisant jos. Kaip sakė 2021 metais Laisvės premiją priimdama sesuo Bernadeta Mališkaitė: „Aš žinojau tik du žmones, kurie buvo „sukurti pogrindžiui“ (suprask – bebaimiai) – tai sesuo Nijolė Sadūnaitė ir Petras Plumpa. Visi kiti buvo normalūs.“

Pati sesuo N.Sadūnaitė (1938 2024) apie save taip negalvojo. Savo prisiminimuose ji rašė, kad baimė yra būdinga kiekvienam žmogui ir kad baimės ji turėjo ne mažiau nei kiti, nes žinojo, kad KGB mokėjo žmones gąsdinti kankinimais ir psichiatrijos ligonine. Iš istorijos žinome, kad tai nebuvo vien tuščios kalbos.

Tuo metu, kai pradėjo eiti „LKB kronika“, turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai, o atvykę galėdavo vykti tik Saugumo patvirtintu maršrutu. Paradoksas, bet „LKB kronika“ laisvąjį pasaulį pasiekė per Maskvą, bet pradžioje reikėjo sugalvoti būdą, kaip informaciją saugiai perduoti.

„Būdavo, naktį pabundi ir klausai, kaip pravažiuoja mašina... Šiurpus jausmas... Esu buvus psichiatrijos ligoninėje – bandžiau iš jos padėti ištrūkti kitiems žmonėms. Matyti joje vaizdai man padėjo labiau suvokti, kas yra pragaras. Prisimenu, reikėdavo važiuoti į Maskvą. Ten jau susitarta ir laukia žmogus, o tave atvirai seka, seka tavo namus. Nejauku būdavo išeiti į gatvę, žengti pirmą žingsnį. Tokiais atvejais mane visada gelbėdavo mintis, kad esu Dievo rankose. Jis – Išmintis ir Meilė. „Pasitikiu, Viešpatie, Tavimi, tebūnie Tavo valia“. Sužadintas pasitikėjimas pašalindavo stresinę būseną. Saugumo kameroje su savimi turėjau mažą paveiksliuką – vyro delne kuo ramiausiai tupi purus žvirbliukas. Tai man irgi padėdavo nukreipti mintį prie Dievo: Jis mane myli, manimi rūpinasi, žino, ko man reikia. Aš esu Jo rankose ir galiu jaustis kur kas saugiau, nei tas žvirblelis. Toks pasitikėjimas grąžindavo ramybę. Ir iš tiesų aš niekada nejutau tokios dvasinės paramos ir šviesos, kaip tuos dešimt mėnesių Saugumo izoliatoriuje, nors fiziškai ir moraliai dažnai buvo nelengva“, – savo prisiminimuose rašo sesuo N.Sadūnaitė.

Slaptas laiškas laisvam pasauliui

„Suredaguoti „LKB kronikos“ numerį buvo tik pusė darbo, visi, su kuo kalbėdavausi, suprato, kad „LKB kronika“ tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje. Tuo laiku neturėjome galimybės dideliu tiražu padauginti ir paskleisti pogrindžio leidinį, nes lengviausiai prieinamos buvo tik rašomosios mašinėlės. Kitokios dauginimo priemonės valdžios buvo griežtai kontroliuojamos“, – savo prisiminimuose rašo kardinolas S.Tamkevičius.

Tuo metu, kai pradėjo eiti „LKB kronika“, turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai, o atvykę galėdavo vykti tik Saugumo patvirtintu maršrutu. Paradoksas, bet „LKB kronika“ laisvąjį pasaulį pasiekė per Maskvą, bet pradžioje reikėjo sugalvoti būdą, kaip informaciją saugiai perduoti.

„Tarnaudamas sovietinėje armijoje daug fotografuodavau, todėl nutariau, kad reikia daryti mikrofilmus ir juos slėpti į kokį nors suvenyrą, kurį galima įduoti svečiui iš Vakarų. Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Vos parengtą „LKB kronikos“ numerį nufotografuodavau, visas numeris tilpdavo į labai mažą ritinėlį, kurį paslėpti būdavo nesunku. Dabar reikėdavo tik melstis ir laukti pirmo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir pakankamai drąsos šiek tiek rizikuoti. Gal laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad man nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių... Dabar suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia. Stebiuosi, kaip labai atvažiavusieji mylėjo Lietuvą, jeigu po trumpo paaiškinimo tuojau pat pasakydavo: gerai, paimsiu!“ – prisiminimais dalinosi kardinolas S.Tamkevičius.

Mikrofilmai tuo metu buvo patikimas būdas kopijuoti ir perduoti informaciją, ypač slaptos informacijos perdavimui. Mikrofilmą būdavo nesunku paslėpti saldainių dėžutėje, pudros dėžutėje, dantų pastos tūtelėje ar knygos nugarėlėje. Būtent taip skaitytojus ir radijo klausytojus pasiekdavo pogrindinis leidinys.

„Aš nuolat galvodavau apie „LKB kroniką“, – atsakė kardinolas S.Tamkevičius, paklaustas kaip kildavo tokios idėjos. – Ir tai nebuvo vien mano nuopelnas. Įvairių „LKB kronikos“ slėpimo būdų pasiūlydavo ir kiti žmonės, kai kurių aš net nežinodavau, nes „LKB kronikos“ leidėjai tarpusavyje laikėsi nerašyto susitarimo nesiaiškinti, kas dirba prie „LKB kronikos“, jie taip darė todėl, kad jeigu kurį nors iš jų sulaikytų KGB, negalėtų išduoti kitų bendradarbių, nes neįmanoma papasakoti apie tai, ko tu nežinai.“

Pogrindis po atviru dangumi

„Nedalyvavau pogrindyje, nes buvau per mažas, bet mačiau pogrindį iš gana arti, tarnaudamas Mišioms aktyvioje sovietmečio Alytaus Angelų sargų parapijoje. Beje, patyriau, kad pogrindis – tai nebūtinai uždari susitikimai. Kadangi tai buvo nelegalu, aš pogrindyje buvau ruošiamas sakramentams. O tai vyko ant šventoriaus suoliuko, kur į visas puses gana toli matosi... Tai buvo kokiais 1982 metais“, – paklaustas, su kuo jam asocijuojasi pogrindis, atsako br. Kazimieras OFM.

Ir tikrai, kai kurie iš mūsų buvo įsivėlę į pogrindį to net nenujausdami. Tegul tai mums primena, kad net ir mažiausias veiksmas ar apsisprendimas gali turėti didelę reikšmę. Šiandien, kai susiduriame su naujais iššūkiais, „LKB kronikos“ istorija yra įkvėpimo šaltinis visiems, kurie kovoja už tiesą ir laisvę. Ji rodo, kad net ir pačiose sunkiausiose situacijose žmogus gali išlikti laisvas savo dvasia.

Diana Adomaitienė

Straipsnyje naudotasi lkbkronika.lt.