Iš Lietuvos – į BBC ir kitas radijo stotis

Po to, kai „LKB kronika“ pasiekdavo Vakarus, ji būdavo verčiama į anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, portugalų bei italų kalbas. „LKB kronikos“ numeriai anglų kalba buvo spausdinami 5 tūkst. egzempliorių siekiančiu tiražu. Buvo rūpintasi, kad jie pasiektų tokias radijo stotis kaip „BBC“, „Amerikos balsas“, „Laisvosios Europos radijas“ ar „Vatikano radijas“. Skaičiuojama, kad pastarojo radijo laidose, 1972–1988 m. laikotarpiu, buvo perskaityti kone visi „LKB kronikos“ numeriai.

Pogrindžio leidinio kopijos siųstos ir į įvairių laikraščių redakcijas. Pavyzdžiui, jau 1974 m. „Los Angeles Times“ teigiama, kad „LKB kronika“ tapo dokumentu, leidžiančiu pamatyti Lietuvos padėtį, taip pat „tautoje besireiškiantį pasipriešinimą, kurio sovietams nepasisekė užgniaužti ir lietuvius sutirpinti rusiškoje jūroje“. Taip pat stengtasi, kad „LKB kronikoje“ spausdinta informacija pasiektų JAV kongreso narius, senatorius, svarbius JAV lietuvių bendruomenės asmenis.

Kad visa ši informacija būtų išversta į užsienio kalbas ir pasiektų tarptautinę auditoriją, rūpinosi 1960 m. Kunigų vienybės Amerikoje iniciatyva, įsteigta Lietuvių katalikų religinės šalpos organizacija, įkūrusi Lietuvių informacijos centrą, kuriam ilgus metus vadovavo Gintė Bernadeta Damušytė, kuri daugeliui labiau žinoma kaip Lietuvos diplomatė, nei kovotoja už Lietuvos laisvę. 1980 m. G.Damušytė su kitais bendraminčiais buvo prisirakinusi prie Sovietų ambasados Vašingtone, tokiu būdu protestavo prieš sovietinę Lietuvos okupaciją, karinius veiksmus Afganistane ir rėmė Maskvos olimpiados boikotą.

„Mano istorijos ir politologijos mokslai (Wayne universitetas, JAV) labai tiko darbui su Lietuvos rezistencine organizacija. Veikla taip užkabino, kad atėjusi vieniems metams, likau dvylikai. Informacijos centro misija buvo gauti slaptai išvežamą pogrindžio spaudą, o dėl nuolat sudaromų kliūčių ir pavojų ją gauti, užtrukdavo keletą mėnesių. Užtrukdavo ir ją aktualizuoti užsieniui suprantama kalba, versti ir išsiųsti dideliam, daugiau nei 10 tūkst. adresatų sąrašui – valdžios institucijoms, vyskupų konferencijoms Vakarų šalyse, tarptautiniams ir Maskvos korespondentams, tarptautinėms žmogaus teisių organizacijoms kaip „Amnesty Inernational“ ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. Jos skatino savo valstybes nares rašyti paramos laiškus kaliniams ir raštus sovietų valdžiai, atkreipti dėmesį į tam tikrų kalinių bylas, raginti išlaisvinti disidentus, pabrėžiant žmogaus įsitikinimų laisvės doktriną“, – prisiminimais dalijosi ambasadorė.

Paskui laisvą žodį – represijos

„LKB kronika“ Lietuvą palikusi foto juostelėmis, į ją sugrįždavo eterio balsais. Kiekvieno naujo, radijo bangomis sklindančio, numerio informacija „LKB kronikos“ leidėjams suteikdavo daug džiaugsmo ir drąsino toliau pasiaukojančiai darbuotis. „LKB kronikos“ leidėjai buvo užsibrėžę tikslą kruopščiai rinkti faktinę medžiagą apie Lietuvos žmonių, ypač tikinčiųjų diskriminavimą bei persekiojimą, ir šią medžiagą talpinti į „LKB kronikos“ puslapius, buvo siekiama, kad jų leidinys pasiektų Vakarų pasaulį ir visa tai, kas vyksta už „geležinės uždangos“, taptų žinoma laisvojo pasaulio žmonėms.

„Po to, kai į sovietinio saugumo (KGB) rankas pakliuvo pirmasis „LKB kronikos“ numeris ir buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 345, šį leidinį ne tik platinti, bet ir turėti tapo labai pavojinga. „LKB kronikos“ leidėjai, bendradarbiai, platintojai už savo darbą negaudavo jokio atlyginimo, bet kiekvienu metu galėjo būti už tai suimti, persekiojami, tardomi, teisiami ir kalinami“, – prisiminimais dalinosi „LKB kronikos“ steigėjas ir redaktorius.

Žmonių pasišventimas prisiimant riziką leisti „LKB kroniką“ ir sovietinės valdžios didžiulės pastangos ją likviduoti kardinolui Sigitui Tamkevičiui – įspūdingiausias įrodymas, kokia ji buvo svarbi: „Jei tai būtų buvęs nereikšmingas darbas, ar žmonės būtų statę save į tokius pavojus, ar būtų reikėję prieš „LKB kroniką“ naudoti visą valstybės galią, bandant ją sunaikinti?“

Atskleidė, ką nutylėjo sovietinis rėžimas

1975 m. įtakingas ir gerai informuotas šveicarų žurnalas „Glaube in der 2. Welt“ paskelbė plačią, dokumentuotą studiją apie Lietuvą. „LKB kronikos“ medžiaga, kuria rėmėsi šveicarai, vadinta „mozaikos akmenėliais“, vaizduojančiais tuometį Lietuvos katalikų gyvenimą.

Anglijoje veikusio Religijos ir komunizmo studijų centro vedėjas kun. Michael Bourdeaux rašė apie „LKB kronikos“ svarbą, ragino savo ir kitų kraštų spaudą kuo plačiausiai paskleisti jos skelbiamas žinias, pabrėždamas, kad „LKB kronika“ skelbia tikslius, kruopščiai patikrintus ir dokumentuotus faktus, pranešdama tai, ką nutyli oficialioji režiminė spauda.

Kaip nykštukas prieš milžiną

JAV leidžiamas lietuvių žurnalas „Aidai“ 1976 m. rašė: „Jei kas šiandien surinktų austrų, šveicarų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, brazilų spaudos iškarpas, kuriose atpasakojami „LKB kronikos“ skelbiamieji faktai, tai jau dabar susidarytų visa eilė storų tomų, prieš kuriuos patsai šaltinis – graudžiai kuklūs „LKB kronikos“ pluošteliai – atrodytų kaip nykštukas prieš milžiną.“

„LKB kronikos“ leidėjai gerai suvokė, kokio pavojingo darbo ėmėsi, todėl planavo, kad Dievui laiminant gal pavyks šį pogrindžio leidinį leisti bent 3–4 metus. Visi žinojo, koks galingas buvo KGB aparatas su tūkstančiais oficialių pareigūnų ir dešimtimis tūkstančių kolaborantų, nešusių šeimininkams bet kokią nugirstą informaciją“, – sakė kardinolas S.Tamkevičius.

Reikšmė nepamiršta ir šiandien

Šis leidinys tapo nesėkmingai bandomos palaužti Lietuvos Katalikų Bažnyčios simboliu. Jis ne tik garsino Lietuvos situaciją Vakaruose ir paneigė sovietų kuriamą mitą apie tariamą komunistinės sistemos humaniškumą, tačiau taip pat buvo tikru įkvėpimo šaltiniu siekti laisvo žodžio ir tiesos. Netrukus po „LKB kronikos“ pasirodymo pogrindyje buvo pradėta leisti ir daugiau leidinių – atgaivintas žurnalas „Aušra“, pradėti leisti „Laisvės šauklys“, „Tiesos kelias“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“ ir kt.

„LKB kronika“ kėlė nerimą sovietams. Ji iš pamatų judino melo imperiją, o Dievo ir Tėvynės labui besidarbavę „LKB kronikos“ leidybos pagalbininkai atrodė esą bebaimiai – nesustabdomi nei gąsdinimų, nei kylančių grėsmių. Sovietų valdžia buvo priversta ieškoti naujų išsisukinėjimo bei mulkinimo būdų tam, kad apgintų savo poziciją viešumon iškylančiais klausimais. Tuo tarpu visuomenėje augo laisvo, kritinio mąstymo poreikis, pamažu plieskėsi pasipriešinimo dvasia. Per 17 metų buvo išleistas iš viso 81 „LKB kronikos“ numeris, o leidyba sustabdyta pačios redakcijos sprendimu.

Šiandien, žvelgiant į praėjusį laiką iš dabarties perspektyvos, neabejojama „LKB kronikos“ leidybos svarba bei reikšme prisidedant prie laisvės bei tiesos siekio. 2021 m., minint Lietuvos įstojimo į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO sukaktį, iškilmingame posėdyje buvo įteiktas dokumentinio paveldo liudijimas „LKB kronikos“ šaltiniams. Taip pat, Seimo Laisvės premijų komisijos sprendimu, 2021 m. Laisvės premija buvo paskirta „LKB kronikos“ bendradarbiams – seserims vienuolėms Gerardai Šuliauskaitei ir Bernadetai Mališkaitei bei vyskupui Jonui Borutai (1944–2022).

Kunigų, kaip ir visos patriotinės lietuvių tautos dalies, pasipriešinimas okupaciniams – sovietiniam ir fašistiniam – režimams prasidėjo 1940 m., iš karto po pirmosios sovietų okupacijos.

Šiandien, kai Lietuva yra laisva ir nepriklausoma, „LKB kronika“ primena mums apie laisvės kovos svarbą ir nepakeičiamą tiesos vaidmenį kovojant su totalitarizmu. Anot istoriko prof. Arūno Streikaus, „LKB kronika“ laimėjo informacinį karą prieš Sovietų Sajungos režimą. Kaip jai pavyko tai padaryti?

Straipsnyje naudotasi lkbkronika.lt, pilietybė.lt, kronikosfondas.lt medžiaga.