„Re­pe­ti­ci­jos mums yra tas lai­kas, kai ne­gal­vo­ja­me apie as­me­ni­nes ne­gan­das, pro­ble­mas. Esa­me ben­dra­min­čių bū­rys, o gin­či­ja­mės ne­bent dėl at­li­ki­mo ko­ky­bės ar­ba vie­no, ki­to žo­džio ta­ri­mo, ka­dan­gi vi­si esam iš skir­tin­gų Dzū­ki­jos vie­tų“, – sa­ko da­bar­ti­nė „Žvan­gu­cio“ va­do­vė Jū­ra­tė Fe­da­ra­vi­čie­nė.

– Jū­ra­te, šiuo me­tu esa­te „Žvan­gu­cio“ va­do­vė, kaip se­ka­si?

– „Žvan­gu­cio“ an­sam­blį įkū­rė Gied­rius Griš­ke­vi­čius, jis pa­sta­tė ko­lek­ty­vą ant ,,ge­rų bė­gių“. Gied­rius yra bai­gęs et­ni­nės kul­tū­ros stu­di­jas, tik­rai kul­tū­rin­gas žmo­gus, pa­gar­bus ir ati­dus vi­siems an­sam­blio na­riams. Taip jau su­si­klos­tė, kad prieš dve­jus me­tus Gied­riui te­ko at­si­sa­ky­ti an­sam­blio va­do­vo pa­rei­gų, sku­biai rei­kė­jo ieš­ko­ti nau­jo. Dau­gu­ma ko­lek­ty­vo na­rių pa­si­ti­kė­jo ma­ni­mi ir pa­siū­lė im­tis šių pa­rei­gų. Ka­dan­gi ko­lek­ty­vas ne­ga­lė­jo bū­ti be va­do­vo, tai aš il­gai ne­gal­vo­da­ma ir su­ti­kau. Gied­rius yra an­sam­blio sie­la, o aš – tik prie­das, bet vi­si drau­ge to­bu­lė­ja­me, daug kon­cer­tuo­ja­me, ve­da­me edu­ka­ci­jas, ku­ria­me nau­ją pro­gra­mą, jau tu­ri­me ir ka­pe­lą, ir… svei­ki­na­me vie­ni ki­tus gim­ta­die­nių progomis. Tai­gi ga­li­ma sa­ky­ti, kad se­ka­si šau­niai!

– „Su­dzū­kuo­tas“ an­sam­blio var­das „Žvan­gu­cis“, at­lie­ka­te taip pat dau­giau­sia dzū­kiš­ką fol­klo­rą, o Jums pa­čiai dzū­kiš­ka tar­mė kas­die­ny­bė­je lim­pa?

– An­sam­blio pa­va­di­ni­mą pa­siū­lė Ger­da Pės­ti­nin­kie­nė, kai jis dar tik kū­rė­si, iš ke­le­to iš­rin­ko­me vie­ną. Taip, an­sam­blis at­lie­ka Dzū­ki­jos re­gio­no dai­nas, bet, kai rei­kia, mo­ko­mės net ir že­mai­tiš­kų. Kal­bė­ti dzū­kiš­kai vi­siems pa­tin­ka ir mo­ko­mės vie­ni iš ki­tų. Kai su­scin­ku cik­rą dzū­ką, no­ri­si kal­bė­ti cik dzū­kiš­kai. Bet dar tik mo­kau­si…

– Kas vie­ni­ja „Žvan­gu­cio“ na­rius – tur­būt esa­te la­biau ben­dra­min­čių bū­rys nei tie­siog ko­lek­ty­vas? Ko­kio am­žiaus ir pro­fe­si­jų žmo­nes bu­ria­te? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie ak­ty­viau­sius.

– „Žvan­gu­cio“ na­rius vie­ni­ja pa­gar­ba et­ni­nei kul­tū­rai, Gied­rius ir ben­dra ge­ra dzū­kiš­ka dva­sia. Esa­me ben­dra­min­čių bū­rys ir dir­ba­me iš­si­juo­sę, nes nei vie­nas, nei du tiek veik­los ne­pa­jėg­tu­me įgy­ven­din­ti. Gied­rius pa­sa­kė ir vi­si le­kia­me, kas tuo me­tu ga­li­me, ir da­ro­me, ką pa­jė­gia­me. Vi­si ieš­ko­me dai­nų, pa­tar­lių, prie­žo­džių, pa­sa­ko­ji­mų... „Žvan­gu­cis“ – jė­ga, su­vie­ny­ta ge­ros dzū­kiš­kos dva­sios! An­sam­blio na­rių am­žius, iš­si­la­vi­ni­mas ir pro­fe­si­jos įvai­rios – nuo dar­že­lio auk­lė­to­jų iki sa­va­no­rių. Šiuo me­tu an­sam­bly­je yra 26 na­riai, 6 iš jų – sen­bu­viai. Jų am­žius įvai­rus, nuo 13 iki 80 me­tų, kar­tais pri­si­jun­gia ir vai­kai. Nie­ka­da nė vie­nas ne­at­si­sa­ko pa­dė­ti, gin­či­ja­mės ne­bent dėl at­li­ki­mo ko­ky­bės ar­ba vie­no ki­to dzū­kiš­ko žo­džio ta­ri­mo, ka­dan­gi vi­si esam iš skir­tin­gų Dzū­ki­jos vie­tų. An­sam­blio se­niū­nė Re­na­ta Svik­lie­nė tvar­ko vi­sus „že­miš­kus“ rei­ka­lus, Ni­jo­lė Mar­čiu­lai­tie­nė – pa­grin­di­nė dai­nų tvar­ky­to­ja ir už­ve­dė­ja. Ger­da Pės­ti­nin­kie­nė gro­ja kan­klė­mis, mo­li­nu­kais ir cim­bo­lais, mo­ka įvai­rių rank­dar­bių, o Li­na Juk­ne­vi­čie­nė – ar­mo­ni­ka, taip pat ren­ka ir tal­pi­na dai­nas dai­nų gru­pė­je. Re­na­ta Da­ne­vi­čie­nė – nuo­sta­baus bal­so sa­vi­nin­kė, Ja­ni­na Len­čiaus­kie­nė – ge­ra šo­kių ži­no­vė. Mū­sų šei­mi­nin­kė ir tvark­da­rė yra Li­na Dob­ro­vols­kie­nė, Al­gir­das Ku­da­raus­kas – mu­zi­kan­tas, In­ga Be­lec­kie­nė – edu­ka­to­rė ir fotografė, aktyviai įamžinanti ansamblio veiklą. An­sam­blio at­ra­ma, šo­kė­jai ir dai­ni­nin­kai Ma­ri­ja ir Jo­nas Kaš­ko­nai, vie­na pir­mų­jų an­sam­blio na­rių, tu­rin­ti tvir­tą sa­vo nuo­mo­nę – Ni­jo­lė Bu­zie­nė, Ni­ko­la­jus – būg­ni­nin­kas, santūrusis Lais­vū­nas, energin­gasis Val­dukas, naujokas Ze­no­nas – šo­kė­jai ir dai­ni­nin­kai, Svet­la­na Ža­dei­kie­nė – dzū­kiš­ko žo­džio puo­se­lė­to­ja. Ne­se­niai sėk­min­gai įsi­jun­gė ir pri­ta­po Lai­mu­tė, Vi­lė, Do­vi­lė, Da­nu­tė, Edi­ta Ja­nu­ly­nie­nė, ku­ri ne tik sce­no­je pa­si­ro­dy­ti spė­ja, bet ir fo­to­gra­fuo­ja „Žvan­gu­cio“ kas­die­ny­bę ir šven­tes.

– Veik­la, taip su­pran­tu, la­bai įvai­ri?

– Taip, da­ly­vau­ja­me pa­si­dai­na­vi­mų va­ka­ruo­se, kon­cer­tuo­se, fes­ti­va­liuo­se ne tik sa­vo, bet ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se ir miesteliuose. Rei­kia pa­mi­nė­ti, kad ren­gia­me ka­len­do­ri­nes šven­tes, šo­ka­me ak­ci­jo­je „Vi­sa Lie­tu­va šo­ka“, ko­lek­ty­vo na­riai da­ly­vau­ja tra­di­ci­nio mu­zi­ka­vi­mo kur­suo­se Mar­cin­ko­ny­se, pa­sa­ko­rių, mu­zi­kan­tų, pol­kos kon­kur­suo­se. Vien per lie­pos ir rug­pjū­čio mė­ne­sius te­ko kon­cer­tuo­ti folkloro festivalyje „Čiula ulba“ ir ves­ti edu­ka­ci­jas sto­vyk­lo­je „Pa­sau­lio Lie­tu­va“ ir da­ly­vau­ti Drus­ki­nin­kuo­se fol­klo­ro fes­ti­va­ly­je, ku­ris or­ga­ni­zuo­tas jau 30-ąjį kar­tą. 2018 me­tais mū­sų an­sam­bliui su­teik­ta II mė­gė­jų me­no ko­lek­ty­vo ka­te­go­ri­ja, o šių me­tų lap­kri­čio mė­ne­sį da­ly­vau­si­me 2024 me­tų Lie­tu­vos dai­nų šven­tės at­ran­ko­je. Ti­ki­mės iš­sau­go­ti tu­rė­tą ka­te­go­ri­ją, o gal ir I gau­ti, da­bar in­ten­sy­viai ku­ria­me pro­gra­mą ir mo­ko­mės mo­ko­mės... Ži­no­ma, vi­sa­da yra lau­kia­mi ir nau­ji na­riai, ge­ban­tys dai­nuo­ti, gro­ti, šok­ti!

– Kuo „Žvan­gu­cis“ ski­ria­si nuo ki­tų fol­klo­ro ko­lek­ty­vų? Kaip pa­vyks­ta iš­gy­ven­ti, rei­kia ir sce­ni­nių kos­tiu­mų, ir in­stru­men­tų, tai kaip su­ka­tės?

– Tur­būt pir­miau­sia tuo, kad yra vie­nin­te­lis Aly­taus fol­klo­ro ko­lek­ty­vas, puo­se­lė­jan­tis dzū­kiš­kas tra­di­ci­jas prak­tiš­kai – va­ka­ro­nė­se, įtrauk­da­mi žiū­ro­vus su­pa­žin­di­na­me su pa­pro­čiais, pa­ro­do­me bui­ties dar­bus ir kt. Da­bar ban­do­me įves­ti ir et­no­gra­fi­nio spor­to ele­men­tų, įsi­gi­jo­me šiek tiek prie­tai­sų, muštuką, meškerę. Kvies­ti į ko­lek­ty­vą nau­jų na­rių spe­cia­liai be­veik ir ne­rei­kia – pa­ma­to pa­si­ro­dy­mus, pa­tin­ka ir at­ei­na pa­tys. Šiaip fol­klo­ro kaip žan­ro pa­ki­li­mas jau­čia­mas Va­rė­no­je ir Va­rė­nos ra­jo­ne, o Aly­tu­je – šti­lis.

Fi­nan­siš­kai mus pa­re­mia Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė, skir­da­ma pi­ni­gų tau­ti­niams kos­tiu­mams, in­stru­men­tams, ke­lio­nėms, pu­sės eta­to me­no va­do­vo dar­bo už­mo­kes­čiui. Aiš­ku, no­rė­tų­si, kad pri­si­dė­tų ir dau­giau... Ne­ma­žai kvie­ti­mų kon­cer­tuo­ti su­lau­kia­me iš ki­tų mies­tų, kur va­žiuo­ja­me ir sa­vo lė­šo­mis, ta­čiau da­lies kon­cer­tų, dėl lė­šų sty­giaus, ten­ka at­si­sa­ky­ti. Da­lį in­stru­men­tų, ku­riais gro­ja­me, yra nu­pir­kęs Aly­taus kul­tū­ros cen­tras, ta­čiau di­džio­ji da­lis jų – as­me­ni­niai, pa­čių mu­zi­kan­tų įsi­gy­ti. Pa­vyz­džiui, mū­sų mu­zi­kan­tas Al­gis gro­ja prieš 400 me­tų pa­ga­min­tu smui­ku, ku­rį įsi­gi­jęs pats ir res­tau­ra­vo.

At­ski­ra te­ma – tau­ti­niai kos­tiu­mai, ku­rie la­bai svar­būs „Žvan­gu­cio“ sce­ni­niam įvaiz­džiui. Juos mums pa­siu­vo įmo­nė, pu­sę rei­ka­lin­gos su­mos sky­rė Lie­tu­vos liau­dies kul­tū­ros cen­tras ir pu­sę – Aly­taus kul­tū­ros cen­tras. Prieš ju­bi­lie­ji­nę Lie­tu­vos dai­nų šven­tę dar ti­ki­mės šiek tiek įsi­gy­ti kos­tiu­mų. „Žvan­gu­cio“ sen­bu­viai taip pat tu­ri­me po ke­lis sa­vo lė­šo­mis įsi­gy­tus tau­ti­nius kos­tiu­mus, nau­jo­kai ir­gi su­si­ku­ria juos pa­tys. Ke­tu­rios na­rės tu­ri­me ir bal­tiš­kus kos­tiu­mus, ku­riuos pa­čios įsi­gi­jo­me. Aš pa­ti sau­gau XIX am­žiaus tau­ti­nį kos­tiu­mą – sa­vo Ma­mos, ku­rį la­bai tau­so­ju ir dė­viu tik ypa­tin­go­mis pro­go­mis. Kal­bant apie tau­ti­nių kos­tiu­mų kai­nas, tai, jei už­sa­ki­nė­si tau­to­dai­li­nin­ko ar įmo­nės – bran­go­kai iš­eis, bet jei pats pa­si­siū­si, su­si­dė­lio­si, tai ne­bus bran­gu.

– Esa­te ak­ty­vi aly­tiš­kė, pui­kiai ma­to­ma įvai­rio­se veik­lo­se, šiuo me­tu – ir kaip an­sam­blio „Žvan­gu­cis“ va­do­vė – kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do liau­dies me­nas, fol­klo­ras ir kiek jis yra svar­bus?

– Vi­są gy­ve­ni­mą do­mė­jau­si Lie­tu­vos kul­tū­ra, mo­kiau­si mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, apie dvi de­šim­tis me­tų dai­na­vau cho­ruo­se, 15 me­tų da­ly­va­vau Ro­mu­vos sto­vyk­lo­se (Aly­tu­je ku­rį lai­ką gy­va­vo ir ro­mu­vie­čių bū­re­lis), dės­ty­da­ma Aly­taus ko­le­gi­jo­je bu­vau su­bū­ru­si fol­klo­ro ko­lek­ty­vą. Do­mė­ji­mo­si liau­dies kul­tū­ra šak­nys – šei­mo­je, ma­no tė­vai – mo­ky­to­jai, Tė­tė Ka­je­to­nas Žie­vys, li­tu­a­nis­tas, Ma­ma – mokytoja, fol­klo­ro an­sam­blio „Dzū­kiš­ka ve­sei­lia“ va­do­vė…

– Koks fol­klo­ras įdo­miau­sias Jums – au­ten­tiš­kas, sti­li­zuo­tas ar dar koks, ko­kie at­li­kė­jai pa­tin­ka?

– As­me­niš­kai man įdo­miau­sias au­ten­tiš­kas fol­klo­ras ir kla­si­ka. At­li­kė­jai – Ve­ro­ni­ka Po­vi­lio­nie­nė, su­tar­ti­nių at­li­kė­ja Lau­ri­ta Pe­le­niū­tė, Sau­lius Pet­rei­kis – dau­gy­bės in­stru­men­tų vir­tuo­zas, kai­mų at­li­kė­jai ir an­sam­bliai.