Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Wolfgangas Petersenas: Vokietis Holivude

Rugpjūčio 12 dieną Los Andžele nuo kasos vėžio mirė garsus vokiečių kino režisierius Wolfgangas Petersenas. Jam buvo 81-eri. Jis gal ir nebuvo labai gilus menininkas, bet apie jį bus parašyta daug knygų. Vokiečių kinui jis yra tas pats, kas prancūzų kinui – Lucas Bessonas. Tas pats, kas amerikiečių kinui – Stevenas Spielbergas. Ilgai vokiečių kinas buvo vadinamas nuobodžiu. Ir šiandien jis bėga nuo panašios etiketės. Lygiai kaip ir lietuvių režisieriai.

W.Petersenas buvo perfekcionistas, kuris kiekvieną filmą kūrė itin brangiai ir ilgai. Jo filmai pasirodydavo retai, bet visada pretenduodavo tapti visuotiniais hitais. W.Petersenas reagavo į pačias rimčiausias savo laiko problemas – kalbėjo apie jas visiems suprantama kalba.

Tobulino save ir vokiečių aktorius

Režisierius gimė nedideliame Vokietijos miestelyje prie Emso upės, Emdene, prekybininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo Hamburge, kur baigė mokyklą ir gimnaziją. Čia jis pradėjo kurti pirmuosius filmus su 8 mm juostos kamera.

1974 metais už filmą „Vienas iš mūsų dviejų“ W.Petersenas pelnė Vokietijos kino apdovanojimą. Didelį žiūrovų rezonansą sukėlė filmas apie homoseksualius santykius „Pasekmės“ (1977). Vokietijoje, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, už vienalyčius santykius žmonės buvo sodinami į kalėjimą. Apie tai pernai priminė Kanuose sėkmingai sutikta drama „Didžioji laisvė“. Žmonės , išlaisvinti iš nacių koncentracijos stovyklų, patekdavo į naujos Vokietijos kalėjimus – VDR iki 1968 metų, o Vakarų Vokietijoje iki 1969-ųjų.

Vėliau buvo panaikinti draudimai, bet visuomenės požiūris į LGBT žmones išliko neigiamas. W.Peterseno „Pasekmes“ Bavarijos TV atsisakė rodyti. Kultinio kūrinio statusą filmas įgavo kitose Europos šalyse. Šioje dramoje režisierius išpopuliarino Vokietijos aktorių Jurgeną Prochnow – ryškiai mėlynų akių europietišką žvaigždę.

Tobulindamas meistriškumą, W.Petersenas režisuodavo populiariausio kriminalinio VFR serialo „Nusikaltimo vieta“ („Tatort“) atskirus filmus. Viename jų – „Brandos atestate“ (1976) – Nastassja Kinski atliko savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį. Klauso Kinskio dukra, turinti vokiečių ir rusų kraujo, šiandien visame pasaulyje žinoma gražuolė ir universali aktorė. Po sėkmingo starto W.Peterseno filme, ją pagrindiniams vaidmenims pakvietė Romanas Polanskis (melodramai „Tessė“), o vėliau Wimas Wendersas (filmui „Paryžius, Teksasas“), Andrejus Končialovskis (amerikietiškai melodramai „Marijos meilužiai“).

Psichologiniame trileryje apie fanatišką šachmatininką „Juoda ir balta, kaip diena ir naktis“ (1978) W.Petersenas pagrindinį vaidmenį suteikė aktoriui Bruno Ganzui, vėliau puikiai suvaidinusiam angelą ir Hitlerį. Šiame televizijai skirtame filme atsispindėjo konkurencija tarp komunistinio ir kapitalistinio pasaulio – tarp amerikiečio Roberto Fišerio ir sovietų šachmatininkų.

Geriausias karo filmas apie kovas po vandeniu

1981 metais, kino studijos „Bavarija“ užsakymu, W.Petersenas sukūrė didelio biudžeto filmą „Povandeninis laivas“ („Das Boot“). Jis realistiškai vaizdavo povandeninio laivo U-96 patruliavimą Atlanto vandenyne Antrojo pasaulinio karo metais. Filmas buvo sukurtas pagal karo korespondento Lotharo Gunterio Bucheimo, dirbusio tokiame laive su įgula, knygos motyvais. Filmo gamybą konsultavo buvęs tokio laivo kapitonas. Pats W.Petersenas gimė 1941 metais jūrų laivyno karininko šeimoje ir iki gyvenimo pabaigos mėgo jūrininkų temą. Sunku šiandien įsivaizduoti, kad kam nors kitam būtų galima patikėti tokio filmo režisūrą.

Ačiū Dievams, buvo atsisakyta amerikiečių režisierių ir W.Petersenas sukūrė brangiausią Vokietijos filmą. Jis kainavo 18 mln. dolerių, bet surinko apie 80 mln. dolerių pajamų. Maža to, pelnė 6 „Oskaro“ nominacijas. „Povandeninis laivas“ iki šiol laikomas geriausiu karo filmu apie kovas po vandeniu ir vienu geriausių filmų apie karą.

Sunku įsivaizduoti, bet pagrindiniam laivo kapitono vaidmeniui buvo siūlyti Robertas Redfordas ir Paulas Newmanas. Galiausiai W.Petersenas šį vaidmenį iškovojo savo paties išpopuliarintam vokiečiui J.Prochnow. Jis puikiai ir tikroviškai perteikė patyrusio kapitono išgyvenimus kartu su maža laivo įgula, kaip jie ilgai tūno klaustrofobiškoje atmosferoje, ilgam izoliuoti purviname, aprūdijusiame ir ankštame povandeniniame laive.

Daugelis epizodų buvo filmuojami trijuose U tipo povandeniniuose laivuose, specialiai atkurtuose filmavimui. Tam buvo išeikvota didesnė biudžeto dalis – beveik 14 mln. dolerių. S.Spielbergas vėliau paprašė šiuos povandeninius laivus savo trilogijai apie Indianą Džounsą. Vėliau jis padėjo restauruoti W.Peterseno filmo kopijas. Šiandien interneto platybėse nesunkiai galima rasti „Povandeninio laivo“ kino filmą ir 5 val. trukmės versiją televizijai.

Begalinė istorija

Tikru žingsniu į Holivudo karjerą W.Petersenui tapo 1983 metais pagal vokiečių rašytojo Michaelio Ende knygą sukurta pasaka „Begalinė istorija“. Filmas taip pat buvo nufilmuotas vokiečių studijoje „Bavarija“, kurioje daugiausia dirbo Vokietijos meistrai, bet pats filmas buvo išleistas anglų kalba.

„Begalinė istorija“ pelnė pasaulinę šlovę ir buvo rodytas Lietuvos kino teatruose. Tuo metu dar nebuvo kompiuterinių efektų, bet „Begalinė istorija“ pribloškė savo užmoju. Čia stebino akmenis valganti pabaisa, skraidantis drakonas, panašus į mielą naminį šunį, fantazijos šalis ir ištikimas baltas žirgas, skęstantis abejingumo liūne. Drauge šis filmas yra nesenstanti alegorija, leidžianti kiekvienam žiūrovui patikėti magiškomis galiomis.

Pagrindinį vaidmenį, vienišą vaiką, kuris skaito magišką knygą, suvaidino amerikietis Barretas Oliveris. Jo įsivaizduojamą jauną karį Atreyu – amerikietis paauglys Noah Hathaway. Režisierius norėjo stipraus ir ištvermingo vaikino, kuris pats atliktų daugumą triukų. Tokį ir gavo. N.Hathaway pateisino jo viltis ir filmuojantis susilaužė ne vieną kaulą. Savo ruožtu režisierius išsaugojo jam vaidmenį, net tuomet, kai Noah mėnesį laiko gulėjo gipse. Vėliau N.Hathaway atsisakė aktoriaus karjeros ir tapo tatuiruočių meistru, pagal užsakymus daro tatuiruotes su savo personažo atvaizdu. Jam iki šiol kartais skauda nugarą nuo filmavimo metu patirtų traumų.

Dabar labai populiarus amerikiečių serialas „Stranger Things“, kurio vienas sezonas buvo filmuotas Lukiškių kalėjime. Jo herojai prisimena pagrindinę dainą iš „Begalinės istorijos“, kurią sukūrė italų kompozitorius Giorgio Moroderis, o filmui ją atliko anglų dainininkas Limahl. Šį filmą rekomenduoju visoms šeimoms.

Holivudo užkariavimas

Iškart po „Begalinės istorijos“ W.Petersenas buvo pakviestas į Holivudą. Beveik visus jo čia sukurtus filmus matėme Lietuvoje: fantastinę dramą apie toleranciją „Mano prieše“ (1985), detektyvą su Tomu Berengeriu ir Bobu Hoskinsu „Į šipulius“ („Shattered“), trilerį apie asmens sargybinio darbą su Clintu Eastwoodu „Prie ugnies linijos“ (1993), fantastinį trilerį apie užkrato pavojų su Dustinu Hoffmanu „Epidemija“ (1995), veiksmo dramą su Harisonu Fordu „Prezidento lėktuvas“ (1997), katastrofų dramą apie režisieriaus pamėgtą jūros stichiją „Pražūtinga audra“ (2000) su George Clooney, peplumą pagal Homero „Iliadą“ – „Troja“ (2004), dar vieną katastrofų filmą „Poseidonas“ (2006).

Dėl savo meilės katastrofoms W.Petersenas painiojamas su jaunesniu ir kritikų mažiau vertinamu vokiečiu Rolandu Emmerichu („Universalus karys“, „Žvaigždžių vartai“, „Nepriklausomybės diena“, „Patriotas“, „2012“, „Diena po rytojaus“). Sekdami šiuolaikinių europiečių karjerą Holivude, daugelis kritikų pirmoje vietoje rašo olandą Paulą Verhoeveną („Robocop“, „Esminis instinktas“), antroje – vokietį W.Peterseną. Nieko keisto, kad šių skirtingų režisierių kadrai yra panašūs savo estetika. Abiem geriausius filmus filmavo tas pats vokiečių operatorius Jostas Vacano („Povandeninis laivas“, „Begalinė istorija“, „Robocop“, „Viską užmiršti“, „Erdvėlaivio kariai“).

W.Petersenas ilgai kovojo su vėžiu. Turėjo daug darbo pasiūlymų, bet paskutinį savo filmą sukūrė be didelių pretenzijų gimtoje Vokietijoje. Tai buvo linksma komedija apie nevykėlius vagis „Keturiese prieš banką“.

Rekomenduojami video