Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vytinių juostų audėja puoselėja senovės baltų amatą ir grožį

Kaunietės Vilijos Ratautienės rankos įvaldė amatą, kurio ištakos siekia šešis tūkstančius metų. Lietuvoje vytinėmis juostomis dar VI amžiuje puošėsi ir mūsų protėviai baltai. Tautodailininkė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių nori ne tik puoštis šiomis juostomis, bet ir išmokti jas austi.

Nuo mokytojos iki audėjos

Vytinė juostelė – daug kam gražus, raštais puoštas suvenyras ar aprangos detalė. Tačiau šios juostelės daugiau nei aksesuaras – jos primena mūsų baltišką prigimtį, istoriją. Vytinės juostelės ir audimas Vilijos gyvenime atsirado jai pradėjus mokytojauti. Ji pasakoja nuo mažens troškusi būti dailės ir darbų mokytoja, todėl baigusi vidurinę mokyklą ilgai nedvejojo ir stojo į pedagogikos studijas. Po jų Vytauto Didžiojo „Rasos“ gimnazijoje mokiniams ėmė dėstyti įvairius amatus. „Šis darbas man labai patiko. Su mokiniais realizavome daug kūrybiškų idėjų. Kai priartėjo audimo pamokos, galvojau, kaip padaryti, kad mokinėms nereikėtų namuose statyti staklių ar rėmelių. Iš kolegės sužinojau apie vytinį audimą, kuriam naudojamos plastikinės plokštelės“, – apie pirmąją pažintį su vytinėmis juostomis pasakoja V.Ratautienė.

Ir iš tiesų šiam audimui tereikia kvadratinės lentelės su keturiomis skylutėmis kampuose. Nors audimui nereikalingos didelės ir įmantrios audimo staklės, vis dėlto įvaldyti techniką – nemažai laiko reikalaujantis procesas. Vilija sako, kad audėjos darbas – ne iš pačių lengviausių, mat tekdavo dirbti ir po 10–12 valandų per parą. Tačiau įdėtas triūsas atsipirko. Šiandieną V.Ratautienę galima drąsiai vadinti profesionalia audėja. Ji yra viena iš nedaugelio audėjų Lietuvoje, audžianti vytines juostas ir jas pristatanti parodose, mokymuose, įvairiuose festivaliuose. Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį jos vytinės juostos buvo sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas. Vilija taip pat sertifikavo vytinių juostų audimo mokymo programą, įgijo tradicinių amatų meistro pažymėjimą. Ji ne tik išplėtė asortimentą nuo vytinių juostų iki archeologinių kostiumų, bet ir rado laiko mokyti šio amato kitus.

Primena senąsias baltų tradicijas

Manoma, kad šiam juostų audimo būdui yra apie šeši tūkstančiai metų ir jis buvo paplitęs visame pasaulyje. Lietuvos teritorijoje – VI amžiuje. Kaip tuomet atrodė vytinės juostos, tiksliai pasakyti sudėtinga, nes tekstiliniai gaminiai per šimtmečius žemėje sudūlėjo. Lietuvoje iš surastų vytinių juostų fragmentų atliktos vos kelios rekonstrukcijos.

Vilija pabrėžia, kad vytinės juostos – tikras baltiškas palikimas, o štai staklėmis austos juostos atsirado maždaug XIV amžiuje ir tai sutapo su krikščionybės atėjimu į Lietuvą. „Vytinių juostų audimas siejasi su baltiškomis tradicijomis. Net ir dabar šios juostos mėgstamos romuviečių, jas perka baltiškoms tuoktuvėms ar vaikų vardynoms. Pernai buvo organizuojamos vestuvės pagal baltiškas tradicijas. Jaunosios draugės pasirūpino vytinėmis juostomis, iš kurių jaunavedžiams padarė vartus. Jie juostas išsinuomojo“, – pasakoja V.Ratautienė.

Itin lietuviška dovana

Tačiau vytinėmis juostomis dabintis nori ne tik senąjį baltų tikėjimą išpažįstantys kraštiečiai. V.Ratautienė džiaugiasi nuaudusi ir suvenyrines vytines juosteles, kurias galima naudoti kaip knygų skirtukus, raktų pakabukus, apyrankes. Vytinės juostos – puikus aksesuaras vietoje diržo į džinsus, prie suknelės, marškinių. Jos taip pat nešiojamos kaip kaklajuostė.

Prie senųjų tradicijų grįžta net įmonės. Štai praėjusiais metais prieš Kalėdas Vilija gavo užsakymą nuausti 200 vytinių juostelių darbuotojams. „Lietuvoje įprasta manyti, kad gintaras yra geriausias Lietuvą reprezentuojantis suvenyras. Tačiau kodėl nepadovanojus juostos? Yra žinoma, kad seniau krikšto mama dovanodavo juostą vaikui, mergina – kunigui už santuokos sakramentą. Tai yra graži tradicija, kuri atgijo ir šiandieną“, – džiaugiasi tautodailininkė.

Baltiškas ištakas turinčios juostos pakerėjo net japonus. Audėja buvo paprašyta Lietuvos ambasadai Japonijoje nuausti 20 juostų knygų skirtukams. Jie įteikti Japonijos diplomatams.

Įsitraukti nori vis daugiau rankų

Nors sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi, Vilija sako esanti maloniai nustebinta, kad Lietuvoje žmonės noriai perka ir puošiasi vytinėmis juostomis, moterys pačios nori imti į rankas vilnonius siūlus ir išmokti austi. Tautodailininkė džiaugiasi į pasaulį išleidusi septynias savo mokines, kurios neatsispyrė vytinių juostų grožiui ir magijai. Jos netgi įstojo ir į tautodailininkų sąjungą, o dvi iš jų jau sertifikavo savo vytines juostas.

Vilijos rengti kursai taip pat sulaukė neregėtos sėkmės. Startavus Kaune, netrukus jai teko galvoti ir apie mokymus Vilniuje. Maža to, senovės baltų istoriją menančių juostų audimu domisi tiek vaikai, tiek senjorai. Vilija neseniai lankėsi Trečiojo amžiaus universiteto Tautodailės fakultete, kur moterims pasakojo apie vytinį audimą ir juostų tradicijas. Didelį susidomėjimą edukacinėmis veiklomis rodo ir vasaros stovyklų vaikams organizatoriai, pageidaujantys, kad ir mažieji sužinotų apie vytines juostas.

Archetipiniai ženklai

Audėjos darbuose matyti kuo įvairiausių raštų. Ausdama Vilija išlaiko pagrindinius, archetipinius ženklus: rombus, eglutes, žalčiukus, kryžius. Vadovaujuosi Lietuvos menotyrininko, etnologo ir istoriko Vytauto Tumėno mokymu. Pavyzdžiui, rombas – dangaus, saulės, ugnies ir moteriškumo ženklas, žalčiukas – gyvybingumo, vaisingumo ženklas, kurį galima sieti su vyriškumu. Žaltys taip pat siejamas su mirusiųjų pasauliu. Kryžiukai buvo apsaugos ir gero linkėjimo ženklas, eglutė – ilgaamžiškumo ir moteriškumo ženklas“, – juostų raštų prasmes paaiškino V.Ratautienė.

Senovės lietuviai pasižymėjo pagarbiu požiūriu į pomirtinį pasaulį, todėl net ir laidotuvių ceremonijoje juostos užėmė garbingą vietą. Vilija pasakoja neseniai sulaukusi prašymo nuausti juostas laidotuvių ceremonijai, kurioje į žemę urna būtų nuleista būtent vytinėmis juostomis. Manoma, kad žaltys – tarpininkas tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių, todėl juostos nuaustos būtent su žalčiuko simbolika.

Spalvas išgauti buvo sunku

Vytinės juostos audžiamos iš vilnos, lino, o audžiami siūlai – kuo įvairiausių spalvų. XIX amžiuje atsiradęs anilinas davė paspirtį dažų pramonei. Mintimis nusikelkime į VI amžiaus lietuvių audėjos kasdienybę. V.Ratautienė sako, kad anuomet audėjos rinkosi iš gerokai kuklesnės spalvų paletės. Mūsų protėviai naudojo natūralią avių vilną (nuo baltos iki juodos spalvos), kurią dažė natūraliais augaliniais dažais. Rasti juostų fragmentai rodo, kad tuomet sugebėta išgauti mėlynos, rudos spalvų ir atspalvių dažus.

Laimė – gyvas bendravimas

Tautodailininkė juokauja, kad nors vytinės juostos – senas amatas, norint jas parduoti šiandieną tenka pasitelkti modernias reklamos ir marketingo priemones. Norėdamos būti matomos ir pastebėtos, audėjos turi būti kūrybiškos ir gerai pagalvoti apie kiekvieną klientą. Pavyzdžiui, tam, kad juostos džiugintų ir užsieniečius, V.Ratautienė sugalvojo parengti juostų aprašymus, kuriuos išvertė į anglų, rusų, vokiečių ir lenkų kalbas. Daug dėmesio ji skiria ir juostų pakavimui, bendravimui su klientais.

„Gyvi susitikimai mugėse – pati geriausia vieta išsirinkti juostą. Galima rinktis iš daug variantų, pasimatuoti. Man svarbu papasakoti apie jų istoriją, austus ženklus, pabendrauti su kiekvienu klientu ir padėti jam išsirinkti juostą, kurią jis ne į stalčių pasidės, o kasdien nešios ir džiaugsis“, – daug širdies ne tik audžiant, bet ir bendraujant su klientais įdeda Vilija.

Rekomenduojami video