Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vokiečių režisierius Werneris Herzogas: „Aš neigiu vidutinybę“

Rugsėjo 5 dieną vokiečių režisieriui Werneriui Herzogui sukako 80 metų. Neseniai aprašiau jo kolegą Wolfgangą Peterseną, kuris populiarų Vokietijos kiną pakėlė iki Holivudo aukštumų. W.Herzogas priklauso autorinio kino elitui. Vokietijoje toks kinas irgi stagnavo, kol Europoje nuvilnijo prancūzų Naujoji banga. Nusprendę, kad kiną reikia reanimuoti, vokiečių režisieriai 1962 metais Oberhauzeno kino festivalyje paskelbė savo manifestą. Jame teigta: „Senas kinas mirė. Mes tikime nauju kinu.“ Jauni, ambicingi režisieriai ėmė kurti drąsius ir įdomius filmus. Skirtingų temų ir stilių. 1971 metais Autorinio kino kooperatyvas Miunchene finansiškai parėmė talentingus režisierius Wimą Wendersą, Rainerį Wernerį Fassbinderį ir W.Herzogą. Investicijos pasiteisino su kaupu.

Per kančias į žvaigždes

W.Herzogas šiandien yra žinomas ir steigia kino mokyklas. Jose laukia tų, „kurie keliavo pėsčiomis, dirbo sanitarais beprotnamiuose ar apsaugininkais striptizo klubuose. Kurie širdyse yra poetai ir gali papasakoti bet kokią istoriją ketverių metų vaikui. Išlaikyti jo dėmesį“ (W.Herzogas apie kino mokyklas).

Taigi, jis reikalauja talento ir pasiaukojimo. Pats W.Herzogas pirmą filmą sukūrė už plieno gamykloje sunkiai gautą algą. Jo vaidybinis filmas „Heraklis“ nepasisekė, tad jis pasimokė kurti naujas, savo paties iškentėtas idėjas. Įkvėpimo sėmėsi iš gamtos, vokiečių meno ir savo paties kelionių. W.Herzogas savo filmus kūrė Australijoje, Meksikoje, Airijoje, Centrinėje Afrikoje, Indijoje, Aliaskoje, Sacharos dykumoje, Sibiro taigoje ir netgi Vilniaus Užupio rajone.

W.Herzogas ir jo bendražygiai buvo suimti, tapo karinių perversmų įkaitais, išgyveno egzotiškas ligas, lėktuvų katastrofas ir gaisrus. W.Herzogo kinas yra vidutinybės neigimo kultas. Jo personažais tampa laukiniai, demiurgai, vampyrai, avantiūristai... Visi tie, kurie išsiveržia iš įprastų kasdienybės rėmų.

„Mano mylimiausias priešas“

W.Herzogo kūryboje ryškūs du pagrindiniai siužetai ir du herojai. Pirmasis herojus yra karys, misionierius, apsėstas paranojiškų neįmanomų idėjų. Jį įkūnijo vokiečių aktorius Klausas Kinskis.

Režisierių ir impulsyviu charakteriu garsėjusį K.Kinskį likimas suvedė dar paauglystėje. Vieną vasarą W.Herzogas atostogavo Miuncheno pensione su mama. Dvi dienas už sienos netilo kaimyno keliamas triukšmas. Šis daužė vonios kambarį, kol iš jo teliko dulkės. Tai buvo K.Kinskis – chaotiškas, neprognozuojamas, galintis įsiplieksti pačiu netikėčiausiu momentu. Tačiau jis kaip niekas kitas tiko įkūnyti filmų herojams, užvaldytiems aistros siekti beprotiškų idėjų. Kartu jiedu sukūrė septynis filmus, o praėjus aštuoneriems metams po aktoriaus mirties W.Herzogas sukūrė odę mylimam aktoriui – dokumentinį filmą „Mano mylimiausias priešas“.

Fickaraldo vaidmenį atlikęs K.Kinskis ne kartą smaugė režisierių. Indėnai siūlė W.Herzogui už minimalų atlygį likviduoti K.Kinskį, bet režisierius atsisakė šios paslaugos. Kas kitas, jeigu ne jis būtų atlikęs tokius vaidmenis?

„Agirė, Dievo rūstybė“ (1972) – pirmas jų bendras kūrinys. Jis pasakoja apie ispanų konkistadorus, XVI amžiuje pasiryžusius pereiti Pietų Amerikos kalnus, džiungles ir surasti mitais apipintą prarastąją aukso šalį – Eldoradą. Kareivių kolona leidžiasi į pragarišką, iš anksto pasmerktą žygį per pavojingą Amazonę. Jiems vadovauja nieko nebijantis Agirė, kurį tobulai vaidina K.Kinskis. Papūgų ir beždžionių riksmas, iš džiunglių lekiančios indėnų strėlės bei ietys temdo sunkiais šarvais ginkluotų karių protus. Vienas Agirė nepasiduoda. „Aš esu Dievo rūstybė, – sako jis ekstazėje. – Žemė drebės nuo manęs. Jei aš panorėsiu, paukščiai nukris nuo medžių. Kas nepaklus – supjaustysiu į šimtą dalių ir taip sutraiškysiu, kad bus galima nudažyti sienas.“ Galop Agirė lieka vienas su savo beprotybe nuostabios gamtos fone.

„Fickaraldas“

Džiunglėse realistiškai filmuoti kūriniai reikalavo milžiniško fanatiško atsidavimo, kurio nesulaikė jokios kliūtys. Režisierius vertė save ir visą kūrybinę grupę imtis neįmanomų žingsnių, kad pasiektų jam reikalingą kinematografinį efektą. Geriausiai tai iliustruoja originalus kino patyrimas „Fickaraldas“ (1982).

Keistuolis amerikietis yra apsėstas manijos džiunglėse pastatyti operos teatrą. Kai Amazonė tampa neperplaukiama, Fickaraldas, kurį vaidina K.Kinskis, užsimoja pernešti laivą per kalną į kitą Amazonės intaką. Be jokių triukų W.Herzogas privertė indėnus realiai tempti laivą per džiungles. Čia buvo gabenamos prostitutės, pasitaikė ne viena mirtis. Fickaraldo vaidmenį atlikęs K.Kinskis ne kartą smaugė režisierių. Indėnai siūlė W.Herzogui už minimalų atlygį likviduoti K.Kinskį, bet režisierius atsisakė šios paslaugos. Kas kitas, jeigu ne jis būtų atlikęs tokius vaidmenis? Režisierius prisiekė kolegoms, kad sėkmingai pabaigus filmą jis šoks prieš kamerą ant aukšto kaktuso. Ir jis tai padarė, saugodamas akis motociklo akiniais. Paskui gydėsi šešis mėnesius. Pažado įvykdymas išliko nufilmuotas. Jį galima rasti internete.

Visuomenės atstumtas

Kitas W.Herzogo herojaus tipas – šventas kvailys, atstumtasis. Jo portretą režisierius ėmė kurti, kai Peru miesto turgaus aikštėje pamatė keistuolį, kurį aplinkiniai vadino „hombrecito“ – „mažu žmogumi“. Režisierius bandė jį įtraukti į ekspediciją, tačiau šis buvo įsitikinęs, kad jei nustos groti fleita ir būgnais ant skardos, visi aplinkiniai mirs. Idealiai tokį personažą padėjo sukurti Bruno Schleinstein, titruose įvardijamas kaip Bruno S. Jis vaikystėje nustojo kalbėti dėl motinos smurto. Vėliau išgyveno kalėjimą ir psichiatrinę ligoninę. Paniškai bijojo moterų ir tik W.Herzogo dėka tapo nežinia iš kur atsiradusiu kino darbininku.

1974 metais pasirodė W.Herzogo filmas „Kiekvienas už save, o Dievas prieš visus“, kuriame Bruno S suvaidino pagrindinį vaidmenį. Filmas dar žinomas pavadinimu „Kasparo Hauserio mįslė“. Jis pagrįstas realia istorija. XIX amžiaus viduryje Niurnbergo centrinėje aikštėje pasirodė nebylys. Pamestinukas su maldaknyge vienoje rankoje ir laišku kitoje. Kurį laiką jis tenkino miestelėnų smalsumą. Pažino civilizaciją, buvo prižiūrimas. Po penkerių metų buvo paslaptingai nužudytas. „Man atrodo, kad mano atėjimas į šį pasaulį yra klaida“, – nuoširdžiai sako Bruno S, šiame filme vaidindamas savo paties prototipą. Kitame W.Herzogo filme „Strošekas“ (1977) jis bando gyventi neribotų galimybių šalyje – Amerikoje, bet irgi žlunga. Visuomenė nenori priimti tų, kurių ji negali suprasti.

Vienatvė ir beviltiškumas būtų pagrindiniai šių kūrinių motyvai, jei ne vidinė šviesa, sklindanti iš bundančios Bruno S asmenybės. Jis stebi gamtą ir netikėtai pasako: „Sapnavau Kaukazo kalnus.“ W.Herzogas dirbo su geriausiais pasaulio aktoriais, bet tvirtino, kad nė vienas jų negalėtų taip natūraliai suvaidinti Bruno S herojų.

K.Kinskio suvaidinti misionieriai ir Bruno S atstumtieji yra labai skirtingi. Vieni tvirti ir tikslo siekiantys, kiti silpni ir pažeidžiami. Vis dėlto juos sieja daug kas bendro. Jie nepritampa prie visuomenės standartų. Jie yra lyg ne iš šio įprasto pasaulio.

Rekomenduojami video