Prasidėjus karui, Veiviržėnai, kaip pasienio miestelis, jau pirmą dieną buvo užimti vokiečių. 1941 m. birželio 23 d. pradėtas vykdyti gyventojų žydų genocidas.

Veiviržėnuose gyvenusių žydų tautybės žmonių nebeliko, bet centre po karo dar stovėjusią mūrinę sinagogą iki šiol atsimena keli senieji veiviržėniškiai. Veiviržėnų istorijos knygose įsivėlė klaida, kad sinagoga buvo sudeginta 1941 metais. Sinagoga sudegė tik 1947 m. Pasitarę su knygų autore istorike Janina Valančiūte, nusprendėme šią klaidą ištaisyti.

Istorija verta dėmesio. Pokaris – sudėtingas laikotarpis ne tik veiviržėniškiams: masinė nacionalizacija, kolektyvizacija, pasipriešinimas sovietų valdžiai, partizaninė kova, tremtys, priešinimasis kolūkių kūrimui. Naujai po karo Veiviržėnuose įsikūrusi sovietinė valdžia ėmėsi veiklos. Pirmasis kolūkių kūrimo etapas – 1947 m. balandis–1948 m. vasaris. Įkurti Veiviržėnų, vėliau – Balsėnų, Liepaičių ir Šalpėnų vykdomieji komitetai. Adolfas Taujanis, dirbęs Balsėnų apylinkės vykdomajame komitete, gyveno Veiviržėnų miestelio centre. Į jo namą pro langą įmestas butelis su degiu skysčiu. A. Taujanis iššoko pro langą, bet name likusi jo trejų metelių dukrelė Birutė sudegė. Užsidegė keli gretimi namai ir šalia sinagogoje sukrauti linai, nuo kurių supleškėjo ir mūrinis pastatas. Tuokart Taujanis išsigelbėjo, bet tais pačiais metais jis buvo nušautas miestelio kirpykloje. Veiviržėnų senosiose kapinėse radome tėvo Adolfo Taujanio ir jo dukters Birutės kapą, ant kurio iškalta mirties viena bendra data – 1947 metai. Šie faktai ir veiviržėniškių atsiminimai patvirtina, jog sinagoga sudegė 1947 metais.