Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vasara su rokenrolu

Šią vasarą kino žiūrovai gali pailsėti nuo pandemijos ir be kaukių žiūrėti brangius Holivudo filmus. Daugiausia pinigų kol kas renka Tomo Kruzo šešiasdešimtmetį puikiai pažymintis nuotykių filmas apie karo lakūnus „Asas Maverikas“. Šalia jo kino teatrų repertuaruose išsiskiria biografinis muzikinis filmas „Elvis“ apie Elvio Preslio gyvenimą ir kūrybą.

Svarbiausia – muzika

Režisieriaus Bazo Luhrmanno filme „Elvis“ svarbiausia yra muzika. 159-iose ekrano minutėse skamba 36 dainos, neskaitant originalios kino kompozitoriaus Elliotto Wheelerio foninės muzikos. Kuriant bet kokį biografinį filmą apie roko ar popžvaigždę, iškyla esminis klausimas: išsaugoti tikrąjį dainininko balsą ar leisti dainuoti pagrindinio vaidmens aktoriui. Abu metodai turi savų privalumų ir trūkumų.

Filme „Ray“ skamba originalus Ray Charles balsas, o aktorius Jamie Foxxas tik judina lūpas. Jameso Mangoldo „Ties jausmų riba“ („Walk the Line“) priešingai – visas Johnny Cash ir jo žmonos June Carter partijas dainavo aktoriai Joaquinas Phoenixas ir Reese Witherspoon. Oliverio Stone filme „Doors“ aktorius Val Kilmer dainuoja vietoj Jimo Morrisono. „Bohemijos rapsodijos“ kūrėjai nuėjo sunkesniu keliu: filme skamba aktoriaus Rami Malek balsas, tačiau jis susintetintas su Fredžio Merkurio ir vokalisto Marko Martelio balsais.

B.Luhrmannas savaip sprendė šią problemą. Jaunojo E.Preslio dainas filme atlieka aktorius Austinas Butleris. 7 dešimtmečio pabaigos ir 8 dešimtmečio dainos skamba atliekamos paties dainininko. Paskutiniuose filmo kadruose matome porą mėnesių iki mirties filmuotą Elvį. Pavargusį, silpną, vos pastovintį ant kojų. Asistentas laiko jam prikišęs mikrofoną. Elvis iš visos širdies traukia „Unchained Melody“.

Paradoksas, bet būtent dėl šios dainos aktorius A.Butleris gavo pagrindinį vaidmenį šiame filme. Sudainavo, įrašė ir nusiuntė režisieriui. Iki šiol jis buvo žinomas tik darbais televizijoje ir mažu epizodu Quentino Tarantino filme „Kartą Holivude“.

Kičo opera

Vizualumo puošnumas užgožia emocijų gylį. Taip kritikai apibendrino B.Luhrmanno „Didžiojo Getsbio“ ekranizaciją. Ši frazė tinka visai australo kūrybai ir labiausiai jo naujausiam filmui. Jis sugeba kurti didingiausius šou pasaulyje, bet išmintingu dramaturgu jo nepavadinsi. Jo biografinis filmas apie E.Preslį kenčia nuo spalvų pertekliaus, ilgos trukmės ir nuolat nesikartojančių motyvų.

Pasakojimo ašimi yra E.Preslio ir jo agento, vadybininko pulkininko Tomo Parkerio santykių drama. Elvis yra Faustas, kuris siekia šlovės ir drauge aprūpinti savo šeimą. Užaugęs skurde, Elvis labai bijojo, kad jo šeima ir artimieji niekada jo nepatirtų. Jam buvo svarbu, kad jis galėtų dainuoti ir kad pinigų užtektų. Taip gimė sandėris su velniu. Velnią įkūnija Tomo Hankso suvaidintas Tomas Parkeris. Gobšus senis. Jautrus, pažeidžiamas talentas Elvis pasirašo kontraktą su prasilošusiu nežinomos kilmės vadybininku pulkininku Parkeriu.

Visą filmą rodomos pasirinkimo galimybės: Elvis gali dainuoti tai, kas jam labiau patinka arba tai, kas neša daugiau pinigų. Elvis gali važiuoti į užsienio šalis, dainuoti Japonijos, Anglijos stadionuose arba niekur nevažiuoti ir penkerius metus dirbti pagal kontraktą Las Vegaso viešbutyje. Visus kartus jis pasirenka tai, kas yra saugiau, kas garantuoja nuolatinį pelną ir ką pataria pulkininkas Parkeris. Trumpai tariant, abu sutarė ir pulkininkas pavertė Elvį pinigų uždirbimo mašina.

Dainininkas su tuo sutiko, nors ne kartą jam viskas buvo puikiai paaiškinta ir jis turėjo galimybę išsilaisvinti nuo gobšaus vadybininko. Tokia štai amerikoniška tragedija. Sunkiau dirbančiam žiūrovui ji nepasirodys labai jau baisi. Nors silpna istorija vėl ir vėl traukia Fausto-Mefistofelio kortą. Pradedant scena, kai Elvis pasiklysta veidrodžių labirinte ir pulkininkas parodo jam kelią. Miršta mama ir Elvis verkia pulkininko glėbyje.

Bėda, kad labai jau vienpusiškas T.Hankso vadybininkas. Apklijuotas veido protezais, įvilktas į storulio kostiumus ir kalbantis europietišku akcentu. Labiau primena piktadarius iš animacinių filmų vaikams ir karikatūrų.

Pagrindine filmo puošmena tapo aktorius A.Butleris. Jis pranoko ir patį save, ir ribotą scenarijų, ir B.Luhrmanno nemokėjimą pasakoti istorijas. Išoriškai Austinas visai nepanašus į legendinį rokenrolo karalių. Jis yra blondinas ir filme turėjo dažytis plaukus juodai. Scenarijus jam liepia nuolat kartoti nuskriausto vaiko žvilgsnį negailestingo vadybininko fone. Vis dėlto jis sugeba perteikti gyvą žmogų, prakaituojantį ir balansuojantį ant savo galimybių ribos. Techniškai jis puikiai atkartojo Elvio balsą ir judesius.

B.Luhrmannas ir jo nuolatinė bendradarbė bei žmona Catherine Martin demonstruoja savo unikalius gebėjimus kurti brangiausią vasaros Holivudo pramogą. Jos kostiumai nusipelno „Oskarų“.

Nepateisino ilgos filmo trukmės

Didžiausios kritikos prašosi scenarijaus kūrėjai, kurie niekaip nepateisina ilgos filmo trukmės. Visų biopikų bėda, kad jie neišvengia tradicinio vikipedijos kopijavimo. „Elvis“ ne išimtis. Akį bado tradicinės žanro klišės: kukli vaikystė, staigus pakilimas, sėkmė ir ją lydinčios komplikacijos. Privaloma kūrybinė krizė (dažniausiai persipinanti su asmeninio gyvenimo krize), saulėlydis ir finalas.

Režisieriaus noras išpasakoti visą Elvio biografiją nuo gimimo iki mirties sudaro varginantį skubotumo jausmą. Tarp gausybės dainų įterpiami politinio gyvenimo įvykiai – Martino Liuterio Kingo, Roberto Kenedžio nužudymas – atrodo kaip dirbtiniai intarpai studento kontroliniame darbe. Pažintine prasme įdomu, kas turėjo įtakos E.Preslio karjerai, bet mėginimas išvardinti ir parodyti visus, su kuriais jis matėsi, susitiko ir bendravo, labiau tinka TV dokumentikai.

Įdomiausias naujo filmo motyvas yra atlikėjo ir publikos santykis. Jis verčia mąstyti, matuoti, kiek talentas turi paklusti publikos reikalavimams. Duoti jiems to, ko jie iš tavęs laukia. Kiek verta dėl to aukotis. Dažnai atrodo, kad bandydamas pasiteisinti ekrane personažas bando pateisinti režisierių B.Luhrmanną. Esą jis nori dirbti ne vien dėl žiūrovų pramogos ir pinigų.

Rekomenduojami video