Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vabalninko žydus gelbėjo lietuvių šeimos

„Holokaustas - ne eilinis nusikaltimas, tai aukščiausia nacizmo metastazė", - sako šalies fotografijos legenda Antanas Sutkus, Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse „White Space"galerijoje Londone atidaręs holokaustą išgyvenusiųjų nuotraukų parodą.

Anot fotografo, holokaustas negali būti įvardijamas kaip kolektyvinė lietuvių tautos kaltė.

Tragediją išgyveno abi tautos - ir mirčiai pasmerktų žydų, ir juos šaudžiusių lietuvių. Abiejų tautų pastangų reikia tam, kad, suvokę, kas įvyko, gailėtumėmės ir neleistume pasikartoti niekam panašiam.

Atgaila - ne kaltinimas ir ne teismas. Tai kelias į gyvenimą, kuris turi tęstis po viena saule, netemdoma keršto. Svarbu rasti, prisiminti ir atpažinti ženklus, liudijančius aukščiausio lygio žmogiškumą - rizikuoti savo ir artimųjų gyvybe gelbėjant kitus.

Daugelis žydų gelbėjimo istorijų - ilgai slėptos ir mirusios kartu su gelbėtojais bei jų kaimynais. Tik atsargiai savo vaikams prasitarę apie tai, kas karo metais išgyventa, žydus gelbėję lietuviai nesitikėjo valstybinių apdovanojimų. Nežinia, ar tie paprasti kaimo žmonės sulaukė jų išgelbėtų ir gyvų išlikusių žydų dėkingumo laiškų. Tačiau juos visus, gelbėtojus ir išgelbėtuosius žydus, jungia amžinasis ryšys, stipresnis už garbės ženklus ir kryžius.

 Upeliškyje slapstė „Ulpiukais" vadintą žydų šeimą

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vabalninke gyveno apie 600 žydų.Beveik visi jie buvo išžudyti 1941 metų vasarą.

Įvairių šaltinių teigimu, išsigelbėti pavyko ne daugiau kaip dešimčiai žydų, kuriuos kaimuose slapstė ūkininkai.

Apie Vabalninko žydus gelbėjusią šeimą „Šiaurės rytams" pasakojo Radvilis Petrulis. 1947 metais gimęs vyras istoriją apie slapstytus žydus „Ulpiukus" girdėjo iš savo mamos, kurios tėviškė - Upeliškio kaimas.

Šiuo metu Ispanijoje gyvenantis R. Petrulis į redakciją užsuko viešėdamas gimtinėje. Vyras buvo skaitęs „Šiaurės rytuose" ir laikraščio interneto puslapyje spausdintą straipsnį apie žydę Dorą gelbėjusius Vabalninko krašto, Mediniškių kaimo gyventojus Elzbietą ir Romą Jievaltus.

R. Petrulis sakė, kad visiems, kurie ką nors mena ar girdėję, būtina kalbėti apie žydus gelbėjusius lietuvius.

R. Petruliui mama pasakojusi, kad „Ulpiukais" vadintus du brolius žydus beveik trejus metus išslapstė Upeliškyje gyvenę Antanina ir Juozas Indriliūnai. Pora turėjo tris vaikus - sūnų Juozą, dukras Pauliną ir Pranutę. „Ulpiukai" esą gyveno sodybos pirtyje. 1944 - aisiais, kai kaimynai ėmė šnabždėtis apie Indriliūnų paslaptį, žydai iš kaimo išėję.

Apie žydų brolių likimą R. Petrulis nieko daugiau negalėjo pasakyti, siūlė ieškoti Gataučių kaime gyvenančios ir, anot jo, galbūt dar gyvos esančios Antano Indriliūno brolienės - Onos Indriliūnienės, buvusios Brazdžiūtės.

Gataučiuose sužinojome, kad Ona šį pasaulį jau paliko prieš kelerius metus.

 „Ulpiukai" (Vaineriai) slėpėsi pas Kulbius?

Lankantys Gataučių ir Nausėdžių kaimų sodybas „Šiaurės rytų" korespondentai netikėtai išgirdo, kad „Ulpiukais" vadinami žydai slėpėsi ir Gataučiuose.

Mirusios Onos Indriliūnienės (Brazdžiūtės) sodyba Gataučiuose - prie senų fermų. Artimiausiai nuo šios sodybos - Eugenijos Likienės (Jasinskaitės) namai.

1926 metais gimusią Eugeniją sutikome kieme, su dukra renkančią bulves. Devyniasdešimtmetė sakė negalinti būti be darbo, nes visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbusi. Jos gyvenimas nebuvęs lengvas - mamos palikta Eugenija augo pas močiutę, baba vadintą Marijoną Brazdžiuvienę.

Eugenijos pasiteiravus, ar nieko ji negirdėjusi apie Upeliškių kaimo Indriliūnų šeimos slapstytus žydus, Eugenija purtė galvą. Tačiau korespondentams vos tik paminėjus žodį „Ulpiukai", senolė iš karto pasakė tokius gerai pažinojusi.

„Labai malonūs žydai buvo", - ėmė pasakoti Eugenija. Anot jos, šeimoje buvo du broliai ir sesuo. „Ulpiukai" gyvenę Vabalninke, o jų namas buvęs „ant kampo", kur kryžiuojasi keliai į Biržus ir Svilius. Broliai supirkdavę linus ir grūdus. Į Vabalninką, pasak Eugenijos, ji važiuodavusi arkliais Kulbių, kuriems mergina padėdavo ūkyje. Į miestelį jai tekdavę vežti grūdus, kuriuos priimdavo „Ulpiukai".

„Paskui, karui užėjus, šitie „Ulpiukai" prisilaikė kaime, pas Antaną ir Emiliją Kulbius", - pasakojo Eugenija. Ir dabar jos bei Kulbių šeimos namai Gataučių kaime stovi šalia.

Pasak senolės, apie Kulbių šeimos slepiamus žydus pirmiausia ji sužinojusi iš lenkės samdinės.

„Tokia mergaitė lenkela pas juos tarnavo, tai mes abi ir pasišnekėdavom. „Ulpiukai" gyveno pirtyje, kur buvo ir kalvė. Aš matydavau, kaip į pirtį kibirais nešdavo maistą", - prisiminė tuo metu penkiolikos metų buvusi Eugenija.

Devyniasdešimtmetė savo prisiminimuose paminėjo Vainerių pavardę - esą tai tie patys „Ulpiukai".

 Iš sodybos išėjo naktį

Kada ir kur žydai iš Kulbių sodybos išėjo, senolė nežino. Senosios sodybos vietoje šiuo metu likęs tik vienas apleistas ūkio pastatas. Pirtis jau sudegusi. Netoli senosios sodybvietės yra Kulbių šeimos namai, kuriuose dabar gyvena iš Kauno grįžusi jų dukra Nelė (gimusi 1948 metais).

Ši teigė ničnieko nežinanti apie tėvų gelbėtus žydus, siūlė kalbinti brolį - Kupiškyje gyvenantį Arnoldą Kulbį.

1946 metais gimęs vyras sakė, kad tėvai yra išsitarę apie pačių  slėptus žydus. Gyvenę jie pirtyje, kol Kulbiai pradėjo jausti kaimynų smalsumą.

„Taigi tą pirtį kūrenti reikėjo, į ją maistą nešdavo, o nuo Brazdžių kiemo viskas buvo kaip ant delno matyti. Tai vieną naktį tie žydai išsikraustė kitur", - pasakojo Arnoldas Kulbis. Anot vyro, gali būti, kad slapstęsi žmonės iškeliavo į Upeliškių kaimą, į nuošaliau stovėjusią Indriliūnų sodybą.

Arnoldas Kulbis patvirtino, kad pas jo tėvus gyveno ir dirbo lenkė Jadzė, kurią senieji Kulbiai irgi nuo kažko gelbėję.

„Ulpiukus" slėpę Antanas ir Emilija Kulbiai užaugino tris vaikus. Be minėtų Arnoldo ir Nelės, jie turėjo 1944 metais gimusią dukrą Dalią, kuri jau atgulusi amžinojo poilsio Deikiškių kapinėse. Čia palaidoti ir žydus gelbėję senieji Kulbiai. Pirmoji mirė Emilija, o 1912 metais gimęs Antanas, pasak sūnaus, palaidotas prieš 10 metų.

 Po karo matė Vabalninke

Istorijas apie gimtąsias apylinkes ir jų žmones rašantis 83 - ejų metų Nausėdžių kaimo gyventojas Kostas Viederis sako žinantis, kur Vabalninke buvo „Ulpiukais" vadintų žydų namas. Nausėdiškis nurodė tą pačią vietą, apie kurią kalbėjo ir Emilija Likienė (Jasinskaitė).

Pasak Kosto Viederio, jam, dar visai vaikui, įspūdingai atrodęs dviaukštis žydų šeimos namas.

„Ulpiukai", anot jo, buvę du broliai. K. Viederis girdėjęs, jog prasidėjus karui žydai bandė gelbėtis persikrikštydami ir keisdami pavardes. Tą daryti padėjęs Vabalninko klebonas. K. Viederis girdėjęs, kad „Ulpiukai" esą buvo perkrikštyti kita pavarde.

Kur minėti žydai slėpėsi per karą, K. Viederis nežino. Tačiau vieną iš „Ulpiukų" 1945 - aisiais jis matydavęs Vabalninke. Mirties išvengęs žydas dirbo vadinamosiose „grūdų paruošose".

„Tuo metu grūdus pylė žydų iškalėje, stovėjusioje prieš pirtį", - apie grūdų sandėliu paverstus maldos namus pasakojo K. Viederis. Pasak jo, „Ulpiukas" atgabenęs dar vieną grūdams valyti skirtą „fuktelį" iš namų, kuriuose jų šeima prieš karą vertėsi grūdų supirkimu. Minėtas žydas po karo lyg ir buvęs paskirtas grūdų supirktuvės vedėju ar „kokiu tai laborantu".

K. Viederis po karo sako matęs tik vieną iš „Ulpiukais" vadintų žydų, o apie kito likimą nieko negirdėjęs.

 „Ulpiukais" vadinti Vaineriai?

Vabalninke pas dukrą Marytę Ruplėnienę gyvena 91 metų Janina Šimonienė. Jos gimtinė - Upeliškio kaimas. Senolė gerai žino tame kaime gyvenusią Antaninos ir Juozo Indriliūnų šeimą, tačiau apie tai, kad jie slėpė žydus, negirdėjusi.

Senolė Janina sako žinojusi „Ulpiukais" vadintus žydus, gyvenusius Biržų gatvėje, prie kryžkelės. Buvę du broliai ir sesuo. Vėliau jų šeimos dviejų aukštų name buvo įsikūrusi poliklinikos dalis, mokyklos dirbtuvės. J. Šimonienė sakė, kad minėti žydai gelbėdamiesi buvo perkrikštyti klebono Mato Kirlio ir, atrodo, pavadinti Jonu ir Antanu. Anot senolės, iš tikro jų pavardės buvo Vaineriai.

Apie linų ir grūdų supirkimu besivertusią Vainerių šeimą girdėjusi ir vabalninkietė Leonora Birutė Kulikauskienė (buvusi Rastauskaitė). Iš tėvų ji girdėdavusi ir kitų miestelio žydų pavardes.

„Vabalninką valdė žydai, o su jais mano tėtė turėjo ryšį, veždavo prekes... Man tai tos žydelkytės mergaitės, kurią tėtė įkalbinėjo pasilikti pas mus, labai gaila", - pasakoja 1932 metais gimusi moteris. Anot jos, į tėvų namus buvo atklydusi viena iš mirčiai pasmerktųjų kolonos žydaitė. Tėvas ją buvo pasiruošęs slėpti, tačiau mergaitė sakė norinti grįžti ir eiti kartu su artimaisiais...

 Žinios apie žydų Vainerių gelbėjimą

Vabalninko krašto muziejuje yra žinių apie išsigelbėjusią Vainerių šeimą.

Šviesios atminties Ona Šoblinskienė yra užrašiusi pasakojimą Zofijos Glemžienės, kurios tėvai slapstė Vainerius.

1996 metų vasarį užrašyta: „Žydai Vaineriai buvo javų ir linų pirkliai, gyveno Biržų gatvėje. Emiliją su broliu slėpė miestelio gyventojai Giedrikai. Vaineriams pavyko išsigelbėti, jie dabar gyvena Amerikoje. Giedrikai buvo ištremti į Sibirą."

Pasakojama, kad iš miestelio Vaineriai pasitraukė, kai pradėta įtarti apie jų slapstymąsi. Gali būti, kad išėję iš vabalninkiečių Giedrikų namų žydai slapstėsi pas Upeliškio ir Gataučių kaimų žmones.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" Vabalninko skyriaus vedėja Vida Skujienė rodė vabalninkiečio fotografo Juozo Daubaro nuotraukų albumą. Jame yra 1937 metais daryta Vainerių šeimos nuotrauka. Užrašas skelbia, kad Vaineriai stovi prie savo namo Biržų (dabar - B. Sruogos) gatvėje.

Pasakojimai apie „Ulpiukais" vadintų žydų verslą, jų namų vietą ir likimo detales leidžia manyti, kad Upeliškyje ir Gataučiuse slėpti Vainerių šeimos nariai.

Pagal Z. Glemžienės pasakojimą, išsigelbėję brolis ir sesuo Vaineriai gyvena Amerikoje.

Apie į Vabalninką grįžusį vieną brolį pasakojo miestelio istoriją puikiai žinantis Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo narys Algirdas Garbauskas. Jis su šviesios atminties žmona Mirdza Garbauskiene yra sudaręs knygą „XX amžiaus Vabalninkas. Datos, įvykiai, žmonės" Šioje knygoje atskiras straipsnis skirtas ir Antrojo pasaulinio karo metais išžudytai gausiai Vabalninko žydų bendruomenei.

A. Garbauskas rodė vietą, kurioje kadaise stovėjo verslininkų Vainerių namas. Vieta sutapo su atsiminimais tų žmonių, kurie patys čia atveždavo grūdus arba žinojo, kur gyvena linų bei javų pirkliai „Ulpiukai".

„Man jose teko ir dirbti", - apie žydų name įrengtas mokyklos dirbtuves sakė A. Garbauskas. Anot jo, po karo į Vabalninką grįžęs ir kurį laiką miestelyje gyvenęs Vaineris vėliau išvyko į Vilnių. Sostinėje jį kartais aplankydavo vabalninkiečiai. Kur Vaineriai išvažiavo iš Vilniaus, galima tik spėti. Anot A. Garbausko, jo žiniomis, Vaineriai gali gyventi Pietų Afrikoje.

Gali būti, kad „Ulpiukais" žydai Vaineriai vadinti pagal tėvų vardus.

Alfreda Gudienė

Šiaurės rytai

 

Rekomenduojami video