Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
V.Palčinskaitė: ne aš rašau eilėraščius, o jie parašo mane

Poetė Violeta Palčinskaitė savo skambiomis eilėmis ne vieną dešimtmetį džiugina mažuosius skaitytojus. Jos eilėraščius iki šiol gerai mena ir suaugusieji, kurie vaikystėje juos garsiai deklamuodavo. Poetė, dramaturgė, scenaristė bei vertėja praėjusių metų pabaigoje nustebino ne tik savo gerbėjus, bet ir save – išleido prisiminimų knygą „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“. „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams kūrėja papasakojo apie naująją knygą, kūrybą, santykį su vaikais ir dabartinį savo gyvenimą.

Kaip ir kuo šiandien gyvenate?

Visą laiką gyvenu aktyviai. Niekada kitaip ir nebuvo. Ką veikiu? Rašau, keliauju, bendrauju, mąstau apie būsimas knygas. Viskas taip pat, kaip ir prieš 10, 20 ar 50 metų. Prisipažinsiu – kartais norėčiau pabūti ramiai, bet nepavyksta. Rašymas – gyvenimo būdas, nuo kurio nepabėgsi. Kita vertus, džiaugiuosi, kad vis dar esu reikalinga.

Prisiminimų knyga buvo staigmena daugeliui jūsų kūrybos gerbėjų. Ji sukėlė tikrą ažiotažą, pateko į geriausių 2016 m. knygų penketuką. Ar poezija ims draugauti su proza?

Prisiminimų knyga „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ buvo malonus netikėtumas ir man pačiai. Neslėpsiu, malonu sulaukti tiek dėmesio, gražių žodžių. Tačiau visi žino, kad rašyti memuarų neplanavau. Duodama ne vieną interviu anksčiau esu pabrėžusi, kad niekada to nedarysiu. Ir štai – mano memuarų knyga jau guli ant stalo. Didžiuojuosi, kad ją parašiau. Tačiau ir šioje knygoje netrūksta poezijos, nesistengiau nuo jos pabėgti. O prozos kūrinių vaikams esu parašiusi ir anksčiau. Be to, rašau ir pjeses, taigi proza nebuvo visiškai neištirti vandenys. Nesu išbandžiusi tik dviejų žanrų – anoniminio laiško ir romano. Parašyti anoniminį laišką šansų tikrai nėra, o dėl romano kategoriška nebūsiu.

Poetė Judita Vaičiūnaitė (dešinėje) buvo viena geriausių V. Palčinskaitės draugių. Asmeninio albumo nuotr.

Esate minėjusi, kad kitų žmonių prisiminimų knygų niekada neskaitėte. Kodėl?

Iki šiol nesu perskaičiusi nė vienos memuarų knygos. Nežinau, dėl kokių priežasčių buvau įsitikinusi, kad tai nuobodu ir kad niekam kitam konkretaus žmogaus gyvenimas nėra įdomus. Ir pati tokią knygą parašiau ne todėl, kad norėjau ar kilo poreikis – tai padaryti mane paragino leidyklos „Tyto alba“ leidėja Lolita Varanavičienė. Tiesiog buvau užspiesta į kampą. Tiesa, slapta visada svajojau bendradarbiauti su šia leidykla, tačiau gavusi pasiūlymą ilgai spyriojausi. O dabar džiaugiuosi, sulaukiu daugybės komplimentų, reakcijų. Žinoma, man tai buvo iššūkis, nors rašau ir pjeses, ir vaikams prozos esu parašiusi. Gal ir gerai, kad nebuvau skaičiusi prisiminimų knygų. Neturėjau į ką lygiuotis, užtat ir išėjo kitaip. Niekada neturėjau užrašų, dienoraščių, todėl viską reikėjo traukti iš galvos. Kai kuriuos dalykus pavyko ištraukti, kiti prasmego amžiams. Dabar gailiuosi, kad buvau tokia lengvabūdė, negalvojau, kad man to prireiks.

Ar aplinka, kurioje augote, žmonės, kurie supo, ir lėmė apsisprendimą tapti rašytoja?

Nors laikai buvo labai sunkūs, mano vaikystė buvo laiminga. Buvau mylimas vaikas, namuose visuomet buvo daug knygų, žaislų, žaidimų, netrūko išmonės. Juokauju, kad rašyti pradėjau anksčiau, nei skaityti. Gal būdama šešerių jau pradėjau lipdyti vieną žodį prie kito.

Buvo tarsi savaime aišku, kad baigusi mokyklą stosiu studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Žinoma, tėvai nebuvo itin patenkinti tokiu mano sprendimu. Jie manė, kad rašyti eiles galima ir įgijus „rimtą“ specialybę. Tačiau greitai suprato, kad mano užsispyrimas didesnis už jų argumentus.

Iš pradžių rašėte eiles suaugusiesiems. O kaip kilo mintis parašyti mažiesiems?

Iš savo vaikystės ilgai neišlipau, bet rašyti pradėjau ne nuo vaikų poezijos. Tuo metu kūrė labai daug gerų, keleriais metais už mane vyresnių poetų, tokių kaip Judita Vaičiūnaitė, Vladas Šimkus, Sigitas Geda ir kt. Žavėjausi jais ir nutariau, kad nieko geriau už juos neparašysiu, todėl nutariau kurti vaikams. Be to, buvo cenzūra, o į vaikų literatūrą žiūrėta pro pirštus. Nepatyrusiems cenzūros dabar gal sunku įsivaizduoti, kas tai buvo. Bet buvo. Tiesa, gaudavome nelegalios literatūros, skaitėme Anos Akhmatovos, Marinos Tsvetaevos eiles, Franco Kafkos kūrybą. Žinoma, nuolatinis palydovas buvo ir baimės jausmas, kad kas nors sužinos, kažkam praneš.

V. Palčinskaitė anksčiau aktyviai dalyvaudavo "Poezijos pavasariuose", o dabar su savo kūrybos gerbėjais susitinka pristatydama naujas knygas. Asmeninio albumo nuotr.

O kaip įsitraukėte į teatro pasaulį?

Jaunystėje važiuodavome į Panevėžį žiūrėti spektaklių. Juozo Miltinio vadovaujamas Panevėžio teatras tuo metu buvo vienas didžiausių kultūros reiškinių. Būtent Panevėžio teatras mane ir uždegė, todėl pirmąją savo parašytą pjesę „Spyruoklinis kareivėlis“ pasiūliau jam.

Esate vadinama vaikų poete, dažnai važinėjate į susitikimus su jais. Kokius vaikus matote šiandien?

Vaikai yra vaikai. Žinoma, dabar jie pasikeitę, sukišę nosis į planšetinius kompiuterius, telefonus. Su vaikais susitinku labai dažnai, niekada neatsisakau. Keista, bet visada labiausiai jiems rūpi, kiek man metų. Atsimenu, kai man suėjo 30 ir vienas pyplys paklausė, kiek man metų, su pasididžiavimu atsakiau, kad 30, o jis atšovė: „Tokia sena ir dar taip neblogai atrodai.“ Po susitikimų su vaikais lieka daugybė teigiamų emocijų. Atmintin įstrigo praėjusiais metais vykęs susitikimas Vilniaus vaikų bibliotekoje, kai prie manęs priėjo dvi mergytės ir paklausė, ar galime apsikabinti. Tai buvo taip nuoširdu, kad vos neapsiverkiau. Tiek tame judesy buvo nuoširdumo, gėrio, vibracijos. Mane tai maloniai sutrikdė.

Tačiau būna ir graudžių akimirkų, ypač kai lankausi vaikų globos namuose. Kai išgirstu, kad vakare užrakinami šaldytuvai, kad vaikai nieko nevalgytų.... Nežinau, ar tai tiesa, bet nebūna linksma.

Ant nosies – „Poezijos pavasaris 2017“. Pastaraisiais metais jūsų ten nematyti. Kodėl?

„Poezijos pavasaryje“ nedalyvauju jau daug metų. Manau, ten turėtų dalyvauti jauni žmonės, tai – šansas jiems. Po Lietuvą daug važinėju pristatydama savo knygas, savęs atiduodu labai daug, gal todėl į šią poetų šventę nebesiveržiu. Tačiau puikiai pamenu pirmąjį „Poezijos pavasarį“, kuris vyko 1965 metais Kaune. Dalyvavo visi grandai, tačiau ir mes, jaunimėlis, puikiai jautėmės. Pamenu, tądien siaubingai lijo ir kažkas iš kolegų paragino neiti į sceną. Nėjome ir mes su Judita Vaičiūnaite, kuri buvo viena geriausių mano draugių. Buvo didžiulis bendrystės jausmas, tiesa, ir dabar su kai kuriais kolegomis palaikome ryšį, smagu iš jų sulaukti dėmesio. Ir pati stengiuosi pasitempti, nepatingėti paskambinti, rasti laiko pasidomėti, pasakyti gerą žodį. Dabar visi susvetimėję, gyvenimas įgavęs nežmonišką tempą, todėl palaikyti ryšius su kolegomis nėra paprasta. Nors gyvenu viena, niekam neturiu laiko.

Jums lengva rašyti?

Kažkas iš rašytojų yra sakęs, kad rašymas yra katorga, juodas darbas. Pritariu tam. Iš tiesų kartais ir man tai tampa katorga. Tačiau būna ir taip, kai atrodo, kad ne aš parašau eilėraščius, o jie parašo mane. Kūryba turi savų paslapčių. Esu girdėjusi, kad tikrą Dievo buvimą liudija kūryba. Turbūt yra tiesos.

 

Rekomenduojami video