Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
V.Jankienė domisi tik (!) trimis dalykais: menu, aviacija ir džiazu

„Aš gyvenu menu ir mene. „Aviacijos pasaulio“ leidyba, tie 19 metų leidybinio ir žurnalistinio darbo mane labai išvargino, nes žurnalistika – viena sunkiausių profesijų… Reikia turėti labai daug žinių, niekada nesitenkinti tuo, ką darai, ir vis krauti į save… Menas man yra atsvara, jis kaip gelbėjimosi ratas“, – taip kalbėjo Vilma Jankienė, AP galerijos, kurioje prieš penketą metų prasidėjo meno degustacijos, savininkė.

Taip pat Vilma yra žurnalo „Aviacijos pasaulis“ redaktorė, knygos „Kaip aš mokiausi skristi“ autorė bei daugelio kitų leidinių bendraautorė. Už nuopelnus aviacijai ji yra pelniusi du aukštus apdovanojimus – Antano Gustaičio bei Dariaus ir Girėno medalius. Su V.Jankiene kalbėjomės apie daugelį dalykų, štai ką ji atskleidė man ir skaitytojams.

…apie meno degustavimą

Dvejus metus organizavome tik meno degustacijas, nebuvo parodų, neturėjome galerijos, tiesiog nuomodavome sales, kviesdami žmones degustuoti meno. Galbūt keistokai skambėjo, bet… jei galima degustuoti vyną, kodėl nedegustuoti meno kūrinių?

Kartą per mėnesį susitelkdavome į kurią nors salę ir nagrinėdavome paveikslą po paveikslo. Sulaukėme didelio žmonių susidomėjimo, – juk malonu pirmiesiems susipažinti su tuo, ką savo dirbtuvėse ką tik sukūrė menininkai, nesvarbu, kokios srities – tapytojai, grafikai, akvarelės meistrai, fotografai, skulptoriai…

Meno degustacijos mus užaugino iki galerijos, – jau norėjosi savos, pastovios erdvės kūriniams demonstruoti, žmonėms susitelkti. Plečiantis degustuojančiųjų ratui, išsinuomojome patalpas Užupyje. Kiekvieną mėnesį surengiame naują renginį, niekada antrąkart nerodome to paties kūrinio. Autoriai, žinoma, kartojasi.

Atsirenkame pačius naujausius darbus – taip mes aplenkiame parodas, siūlydami „paragauti“ po 4 dešimties autorių kūrinių. Toks nedidelis skaičius reiškia, kad mes labai atidžiai atsirenkame darbus. Net peržiūrėję dvidešimt darbų atsirenkame keturis, mano manymu, tuo metu geriausius. Meno degustuotojui nebūtina pamatyti visų autoriaus darbų, jis regi pačius geriausius. Tą žadame, tą darome, toks yra mūsų darbas.

…apie nesutapimus

Autorius siūlo viena, bet mes nebūtinai tai pasirenkame. Niekada jo neklausiame, mūsų nuomonės kartais nesutampa. Buvo situacijų, kai autorius sakė: „Neparduodu, šito gaila, tai aukso fondas…“ Vyksta diskusija, ir aš išsireikalauju, kad degustacijose būtų geriausi darbai. Principas – jie turi būti parduodami, nes neparduodamų darbų neeksponuojame, juk galerija nėra muziejus. Mes esame tiltas tarp autoriaus ir pirkėjo. Minėto principo laikomės, nes galerija gyvena be jokių dotacijų, o išgyventi reikia. Dar kviečiame į specialias meno degustacijas vaikams, į privačias ir mini meno degustacijas įvairių švenčių proga. Pvz., solinezantas pasikviečia dvidešimt ar trisdešimt svečių, ir jiems neįdomu vien valgyti ir gerti, reikia pramogos, o ta pramoga – meno degustavimas. Mes taip ir vadiname – „Pramoginis pažintinis meno renginys“.

…apie kūrinio jėgą

Ar būtina nupirkti? Ne, tai ne aukcionas, kviečiame žmones pažinti. Nenorėčiau tapti vien kioskininke, pardavėja. Neabejoju, kad menas atlieka žmogaus stiprinimo funkciją psichologiniu aspektu. „Ragaujantis“ meną žmogus gali tapti sėkmingesniu sveikatos, ekonomikos srityse. Jam būtina plėsti vaizduotę, ugdyti jausmus, menas turi galių padėti žmogui gyventi. Kalbėdama apie kūrinius nevartoju frazių „gražu“ ar „negražu“, svarbu vaizduotė, įdomumas, spalvinis žaismas. Žmogus tarsi užhipnotizuotas žiūri į paveikslą, jam reikia to poveikio. Naudodamasis kūriniu žmogus gali gauti jėgos iš jo. Ir išties, meno degustacijos gimė po to, kai pati tai patyriau ir supratau, koks svarbus yra menas, kaip jis padeda spręsti pačius sudėtingiausius uždavinius. Vengiu apie tai pasakoti, bet be meno kas dar gali padėti? Man dar yra padėję labai stiprūs žmonės. Mene atrandu tai, kas labai asmeniška, kas ugdo, suteikia jėgos. Jau vien žiūrėdami, degustuodami kūrinį įgauname daug jėgos. Kaip ją pajuntu? Taip, kaip žmogus gali pajusti meilę. Emocija, protu, visa sinergija – mes priimame tai savo visuma.

…apie įsižiūrėjimą

Manau, kad nei liūdniausiu, nei džiaugsmingiausiu metu žmogus paveikslo neieško, neperka. Žmogus – gamtos kūrinys. Liūdesys, kaip ir džiaugsmas, visada slypi jo viduje. Galbūt jis turi pabūti vienas, jei yra liūdesio ar džiaugsmo spąstuose. Bet menas gali stabilizuoti kai kurias būsenas. Po liūdesio, jei yra išgedėjęs situaciją, žmogus ima kažkuo domėtis. Meno kūrinys neveiks kaip plaktuku per galvą, viskam reikia proceso. Pastebėjau, kad dažnai į kūrinį žvelgiame kaip ir į bet kokį vaizdą, bet reikia giliau įsižiūrėti. Kai renkamės, labiau veikia protas, o su paveikslu reikia kažkiek pabūti. Įsižiūrėti, kaip ir į save, daug kartų patikrinti, pasinerti. Meno degustacija ir yra tai, kad padegustavęs formuoji skonį. Stebėdamas meną tarsi žaidi šachmatų žaidimą, dėlioji ėjimus, vaikštai po savo fantazijų kambarius. Menas leidžia fantazuoti, atverti gelmes. Meno kūrinys yra paveikus, ir bet kokiu atveju jį užbaigia žiūrovas, ne menininkas. Tiek, kiek jis pajėgia pasiimti. O tai yra didžiuliai vaizduotės pasaulio vartai, padedantys mąstyti, kalbėti, jausti, priimti sprendimus, nes mes apsilankėme vaizduotės kambariuose. Ir net jei žmogus negali įsigyti kūrinių, jis gali juos matyti, pažinti, turtėti. Meno degustacijos – tai ir lietuvių kūrybos pažinimas, ir pabuvimas su savo siela, jos harmonizavimas.

…apie sprendžiamąjį balsą

Apie kūrinius sprendžiu viena. Tiesiog kitaip nedarau, neklausau kalbų, patarimų. Iš pradžių kitiems atrodė, kodėl reikia suplakti daugelį meno rūšių – grafika, fotografija, paveikslai, skulptūra… Bet aš norėjau taip pabandyti. Todėl meno degustacijos neturi temos, tai tiesiog gerų kūrinių peržiūra. Visą mėnesį vyksta pasirengimas. Turiu sąrašą autorių, stebiu jų kūrybą, permąstau, peržiūriu, pati vykstu į kiekvieno menininko dirbtuves, užduodu klausimų, provokuoju, kad vėliau galėčiau kažką įdomaus pasakyti žiūrovams. Juk ne biografijas pasakojame renginio metu...

Pradėjome vežtis, siųstis lietuvių autorių, gyvenančių ir kuriančių užsienyje, darbų. Vizualiai ir virtualiai peržiūriu, atsirenku, vėliau neretai nustembu: tikrovėje paveikslas pasirodo esąs didesnis ar mažesnis, dar nustebina spalvinė raiška, paviršiai, iš arti kitoks tas meno gyvumas...

…apie pritaikomumą

Tikrai, žmonės statosi namus, rengiasi butus ir naujoms sienoms ieško paveikslų. Tai svarbūs dalykai. Galerininkas gali būti pagalbininkas, bet pagrindinis arbitras – namų šeimininkas. Jis jaučia, kas jam patinka. Reikėtų labiau pasitikėti jausmu, neįjungus proto. Galerininkas gali patarti dėl erdvės ir paveikslo matmenų (per mažas ar per didelis kūrinys darko erdvę), kaip ir kur paveikslas įsikomponuotų, bet šeimininkas pats turi jausti, ko nori. Dažna klaida – per aukštai pakabintas arba vienas paveikslas gali atrodyti labai vienišas. Taip pat svarbu šviesa, rėminti ar nerėminti – tų klausimų daug. Norint tinkamai pasirinkti paveikslą reikia daug jų peržiūrėti... Persijoti, netgi pamatuoti. Dažnas nustemba, kad vienoje vietoje, galerijoje, turime tiek daug gero meno – vos ne šimto autorių paveikslų. Pamatę apsvaigsta, mąsto, važiuojame į namus, matuojame, vežame, keičiame. Suprantu, kad tai atsakingas pirkinys, ir gera, kad galima atsivežti pasimatuoti, ne taip, kaip su sofa... O jei pasirinkto paveikslo iš tiesų labai reikia, jam visada atsiras vieta.

…apie favoritus

Taip, turiu savo favoritus: Adasa Skliutauskaitė, Ramūnas Čeponis, Viktoras Paukštelis, Ieva Skauronė, Birutė Zuokaitytė, Nijolė Šaltenytė, Eglė Kuckaitė, Dalia Genovaitė Mažeikytė, Justė Kuliešaitė, Audronė Patrašiūnaitė… Aišku, jų daug daugiau, ir juos kartočiau. O kur dar Rimo Bičiūno, Leonardo Gutausko spalvingi pasauliai... Mėgaujiesi, pažįsti, gyveni… Tas pats M.K.Čiurlionis yra nuolatinis atradimas, pradedant vaikystėje pirmuoju į rankas pakliuvusiu atviruku neblizgiu paviršiumi iki dabar, iki nuolatinių apsilankymų Kaune, jo vardo muziejuje arba Druskininkuose, sodyboje, iki naujos pažinties su Rasos Andriušytės-Žukienės monografija „M.K.Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo“. Vis norisi iš naujo peržiūrėti paveikslus, pilnus įvairių prasmių…

…apie sparnus ir galeriją

Aviacija ir menas, galerija, ar viskas ėjo lygiagrečiai? Mano vaizduotei, matyt, pritrūko masalo, ir aš jį atradau. Džiaugiuosi, nes menas – neišsenkantis jėgos šaltinis. Tai ir jėga, ir darbas, kuris malonus. Jau minėjau, „Aviacijos pasaulio“ leidyba išvargino. Dabar mes įkūrėme naują įmonę „Baltijos aviacijos žinios“, atsirado daugiau dalininkų, o žurnalas – vien internetinis. Aš vis dar esu redaktorė, tačiau norėčiau tik rašyti, nes vežti leidybos vežimą labai sunku. Menas mane išgelbėjo.

„Aviacijos pasaulis“ buvo gražus, drąsus projektas, galerija – irgi drąsus žingsnis. Visa tai – idėjų išbandymas. Aš visą laiką išbandau savo idėjas, susikuriu darbo vietas, todėl noriu kasdien eiti į darbą. Žinoma, svarbu pailsėti, todėl vasaromis kasdien vykstu į Trakus maudytis… Buvimas gamtoje man yra būtinybė. Taip pat daug skaitau – poeziją, kitas knygas, klausausi džiazo. Taip ir pailsiu, ir pasikraunu. Aš domiuosi tik trimis dalykais: menu, aviacija ir džiazu. Tai visas mano pasaulis, – daug tai ar mažai? Nežinau.

…apie idėjų išbandymą

O pradėjome šį galerijos darbą su vaikais – Živile ir Mantu, dirbome visa komanda. Jei meno degustacijoms penkeri metai, tai treji iš jų buvo dirbant su vaikais. Nuvažiavę į bet kurią šalį vaikai užsienyje pirmiausia aplanko muziejus, ir man tai be galo malonu. Taip visada darydavome, aš vesdavausi juos į muziejus pabūti meno aplinkoje, erdvėje. Ir džiazą visi mėgstame. Sūnus pūtė tūbą muzikos mokykloje, domisi fotografija, dabar dirba kino projektuose. Dukra kol kas dirba galerijoje, tiesa, sumažintu etatu, taip pat ji savarankiškai prodiusuoja įvairias muzikos grupes, organizuoja renginius. Vaikams esu įdiegusi: reikia išbandyti savo idėjas ir gyvenime daryti tai, ką norisi daryti. Darbas turi eiti drauge su tobulėjimu.

Rekomenduojami video