– Ei­da­mi Li­ki­mo mums skir­tais ke­liais, kar­tais nu­klys­ta­me į ta­ke­lius. Ka­da Jūs nu­ke­lia­vo­te kar­pi­nių ta­kais? Ko­kią pro­fe­si­ją tu­rė­jo­te anksčiau?

– Kar­pi­niais pra­dė­jau do­mė­tis dar be­si­mo­ky­da­ma Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, nuo 1984 iki 1988 me­tų. Tuo­met „Dai­lės“ stu­di­jai va­do­va­vo žy­mi pe­da­go­gė, TV pro­gra­mos „Vai­kų pie­ši­nių pa­sau­ly­je“ ve­dė­ja – Ai­ru­tė Sap­ra­na­vičienė. Tai buvo entuziastinga, įdomi asmenybė, kuri mane ir mano būsimą vyrą Vaclovą Jasą mokė įvairių karpymo meno bei grafikos subtilumų ir paslapčių.

Dėl įvai­rių gy­ve­ni­mo pe­ri­pe­ti­jų vy­ras gra­fi­ką tu­rė­jo pa­mes­ti, o man pa­vy­ko at­virkš­čiai – iš­to­bu­li­nau kar­py­mo įgū­džius šio­je gra­fi­kos sri­ty­je.

Di­de­lę įta­ką ma­no pa­si­rin­ki­mui kar­py­ti tu­rė­jo to­kios ryš­kios as­me­ny­bės, kar­py­to­jų kar­py­to­jos, žy­mios meist­rės Ju­li­ja Da­ni­liaus­kie­nė ir Ni­jo­lė Ju­rė­nie­nė.

O kal­bant apie ma­no pro­fe­si­ją, aš esu pe­da­go­gė, o spe­cia­ly­bė – dar­bų ar­ba tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja.

– Šian­dien Jūs esa­te ser­ti­fi­kuo­ta kar­pi­nių ama­ti­nin­kė, Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rė.

– Tau­to­dai­lės na­re esu nuo 1985-ųjų, jau ei­na 36-ti me­tai.

Sa­ko­ma, sten­kis da­ry­ti taip, kad ho­bis gy­ve­ni­me pa­tap­tų dar­bu ir bū­si lai­min­giau­sias žmo­gus. Ko ge­ro, man taip at­si­ti­ko.

Į Drus­ki­nin­kų „At­gi­mi­mo“ mo­kyk­lą at­va­žia­vau dirb­ti su pa­sky­ri­mu 1988-ai­siais. Čia dir­bu iki da­bar.

Dar­bų pa­mo­ko­se daž­nai pa­lie­čiu kar­py­mo me­no te­mą. Bet ma­no pa­se­kė­jai – trum­pa­lai­kiai kar­py­to­jai. Šiais lai­kais vai­kai no­ri grei­to efek­to ir re­zul­ta­to, o šis kar­pant taip grei­tai ne­at­ei­na. Pir­miau­sia rei­kia tu­rė­ti min­čių, su­kur­ti es­ki­zą, po to iš­kar­py­ti ir pri­kli­juo­ti.

– Šį dar­bą pra­dė­ti vie­nų žir­klių ir po­pie­riaus ne­už­ten­ka. Ko­kių dar įran­kių rei­kia kar­py­mo me­nui? Kar­py­to­jai juk tu­ri mo­kė­ti ir pieš­ti.

– Jei­gu no­ri šiuo­lai­kiš­kai ir pro­fe­sio­na­liai at­lik­ti kū­ry­bi­nį dar­bą, vie­nų žir­klučių tikrai nepakanka. Tam reikalingi įvairūs peiliukai, kalteliai. Ir piešti eskizus turi mokėti, juk be to neapsieisi.

– To­kį kruopš­tų kū­ry­bi­nį dar­bą tur­būt no­ri­si at­lik­ti su­si­kau­pus ty­lo­je. Jei dirb­da­ma su­klys­ta­te, kur de­da­te kar­pi­nį?

– La­bai svar­bus kar­pi­nio kli­ja­vi­mas ant po­pie­riaus lakš­to. Bu­vo at­ve­jų, kai iš­kir­pus di­de­lio for­ma­to kar­pi­nį rei­kė­da­vo iš­mes­ti į šiukš­lia­dė­žę, mat su­si­kli­juo­da­vo ir ne­įma­no­ma bū­da­vo at­plėš­ti, su­lip­da­vo be­kli­juo­jant.

Tai­gi, kar­tais di­de­lis iš­šū­kis – es­te­tiš­kai kar­pi­nį pri­kli­juo­ti ant bal­to po­pie­riaus la­po.

– Per­fra­zuo­jant liau­dies dai­ną, ar iš ba­los tas gra­žu­mas jū­sų kar­pi­nių? Ko­kį įdo­miau­sią už­sa­ky­mą esa­te at­li­ku­si?

– Pir­mo­ji ma­no kar­pi­nių pa­ro­dė­lė bu­vo su­reng­ta tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus re­vo­liu­ci­jos mu­zie­ju­je. Pa­tei­kiau ke­le­tą kar­pi­nių, vie­ną iš jų la­bai pui­kiai pri­si­me­nu. Pa­gal Kos­to Ku­bi­lins­ko ei­lė­raš­čių kny­ge­lę „Ga­nau ga­nau žą­se­les po ža­li­ą­sias lan­ke­les“ iš­kar­piau kar­pi­nį iš ryš­kiai ža­lios spal­vos po­pie­riaus. Ta­da, ma­no aki­mis žiū­rint, man bu­vo di­de­lis pa­sie­ki­mas ir gar­bė su­da­ly­vau­ti su ki­tais kar­py­mo asais to­kio­je gar­sio­je to me­to pa­ro­do­je.

– Ar Jū­sų kar­pi­niai at­spin­di tik liau­diš­ką te­ma­ti­ką, jos raš­tus, ar jų te­mos va­ri­juo­ja ir link gra­fi­kos? Ką la­biau­siai pa­tin­ka kar­py­ti?

– Man pa­tin­ka kar­py­ti kla­si­ki­nius kar­pi­nius liau­diš­ka te­ma­ti­ka. Dau­gu­mos ma­no kar­pi­nių cen­tri­nė fi­gū­ra – žmo­gus.

– Kaip iš­kar­py­ti si­met­ri­nį pie­ši­nį – maž­daug aiš­ku, o kaip kar­po­mas asi­met­riš­kas?

– Man si­met­riš­kus kar­pi­nius iš­kar­py­ti iš tie­sų yra leng­viau, o asi­met­riš­kai kar­py­ti ryž­ta­si ne vi­si kar­py­to­jai.

Po­pie­rių rei­kia lanks­ty­ti įvai­riais ra­ku­sais, tai apa­čią už­lenk­ti, tai vir­šų ar įstri­žai, vėl at­lenk­ti ir to­liau kar­py­ti. Pa­sun­kė­ja vi­sas pro­ce­sas ir lai­ko pri­rei­kia dau­giau.

– Spal­vo­tus kar­pi­nius mėgs­ta­te? Ko­kias spal­vas daž­niau­siai ren­ka­tės?

– Šiuo me­tu kar­pau spal­vo­tus di­de­lio for­ma­to kar­pi­nius. Tai at­ra­di­mas ir man pačiai, nes to nebuvau dariusi ligi šiol.

Mėgs­ta­mos spal­vos ne­tu­riu, gal nuo vai­kys­tės pa­tin­ka ža­lia. Juk, kaip mi­nė­jau, ir pir­mo­je gy­ve­ni­mo pa­ro­do­je pa­tei­kiau kar­pi­nių iš ža­lios spal­vos po­pie­riaus.

– Ar sun­kus už­sa­ky­mas bu­vo iš­kar­py­ti kar­pi­nių pa­sa­kų kny­gai „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“?

– Dzū­ki­jos tau­to­dai­lės sky­riaus pir­mi­nin­kės Mo­des­tos Ta­ra­saus­kie­nės te­le­fo­no skam­bu­tis ir pa­siū­ly­mas, gal­būt pa­ra­gi­ni­mas iliust­ruo­ti kar­pi­niais pa­sa­kų kny­ge­lę man bu­vo kaip sau­lės spin­du­lys niū­rią die­ną. Toks pa­siū­ly­mas pa­si­tai­ko kar­tą, jis ne­pa­si­kar­to­ja.

Pa­gal­vo­ju­si aki­mir­ką, su­ti­kau ir iki šiol ne­pa­si­gai­lė­jau. Te­ko pa­pra­kai­tuo­ti, pa­plu­šė­ti prie es­ki­zų su­kū­ri­mo, dar­bų fo­to­gra­fa­vi­mo. Kaip sa­ko­ma, vie­nas lau­ke – ne ka­rys. Dir­bo vi­sa ko­man­da – pro­jek­to mo­de­ra­to­rė ir va­do­vė Mo­des­ta Ta­ra­saus­kie­nė, pa­sa­kų au­to­rė Ie­va Ane­laus­kai­tė-Mo­tie­jaus­kė, di­zai­ne­rė Ban­ga Vai­ce­kaus­kie­nė, fo­to­gra­fas Al­vy­das Lu­ko­še­vi­čius, et­no­mu­zi­ko­lo­gė Da­lia Moc­ke­vi­čie­nė.

Iš­ties pui­kus re­zul­ta­tas – iš­leis­ta vai­kams dzū­kiš­ka tar­me pa­ra­šy­ta pa­sa­kų kny­ge­lė „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“.

– Ar Jū­sų pačios namus puošia karpiniai? O vaikys­tėje mo­čiutės uogienių lenty­nėles ar dabino karpinių ser­vetėlės? Apskritai, kur šian­dien pri­taikomi karpiniai?

– Sa­vo kar­pi­nių, be abe­jo, tu­riu, bet ne ant sie­nos. Tie­sa, tu­riu vie­ną pa­ka­bin­tą kar­pi­nį, jis – mū­sų duk­ros Ra­sos vai­kys­tės ban­dy­mas.

O at­sa­ky­da­ma į kla­si­ki­nį klau­si­mą, kur šian­dien pri­tai­ko­mi kar­pi­niai, ga­liu at­sa­ky­ti pa­pras­tai – kar­py­mas man pa­de­da gy­ven­ti.