Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tas šuniškas žurnalisto gyvenimas…

„Aš čia nesiginčysiu, sau nervų negadinsiu, manęs ligoniai laukia, yra atitinkamos tarnybos, aiškinkitės savo problemą jūs…“ – praėjusį antradienį mano telefono ragelyje skambėjo toks medikės pasipiktinimas. Tiesa, tai buvo paskutinis pašnekovės sakinys, kurį man piktai rėžė prieš baigdama pokalbį. Tačiau apie tai – antroje akcentų dalyje…

Nauji metai – naujos istorijos, tačiau džiaugsmai ir problemos tie patys. Vis dar nesusitaikau su mintimi, jog viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai – žurnalistai kartais tampa gyventojų įkaitais. Dažnai mums metama neargumentuota kritika verčia susimąstyti – kaip į rašantį žmogų žvelgia skaitytojas. Rašai pozityviai – kritikos strėlė, rašai neigiamai – dvi strėlės, tyli – ei, ką nors parašyk, juk čia tiek gėrio… ei, rašyk, reikia padaryti tvarką…

Tiesą pasakius, jau sunku suvokti, dėl kokios žinios gausi skaitytojo spyrį į gerą vietą. Liūdniausia, kai šaukia nežinodami dėl ko. Praėjusią savaitę norėjau pasidalinti gera žinia – rokiškėnas loterijoje laimėjo vertingą prizą. Jį, kaip ir kitus laimėtojus, viešai rodė komercinė televizija. Pamatė nemažai žmonių, tūkstančiai… dešimtys, o gal net šimtai tūkstančių… Be visa to, organizatoriai informacija pasidalino loterijos internetiniame portale ir „Facebook“ paskyroje. Na, viešumo buvo į valias… Pasidalinome ir mes… Tačiau po kelių valandų redaktorė man prie ausies prikišo telefono ragelį, kur anapus jo – nepatenkintas balsas. Klausiau ilgai, pliekė mane, skundė, pažeidžiau visas įmanomas loterijos laimėtojo teises, kad be jo sutikimo „Gimtojo…“ svetainėje pasidalinau šia žinute ir nuotrauka. Iš nuostabos net mano antakiai šoko. Po pauzės atsiprašiau, bet už atsiprašymą dar gavau… Veltis į tolesnę diskusiją nesinorėjo, mat rėmiausi faktais, o ne emocija. Skundai ir teisių pažeidimai rimtai neskambėjo, priešingai – skriejo pro šalį… Po pokalbio dėl visa pikta susisiekėme su loterijos organizatoriais, kuriems nuo šios istorijos ne ką mažiau antakiai kilnojosi. Jie prisipažino, jog pirmą kartą per visą loterijos laikotarpį nutiko toks netikėtumas, ir pridūrė, jog atsiimdami prizą laimėtojai įsipareigoja viešai deklaruoti savo tapatybę. Pasitarėme ir su teisininkais, kad ateityje, laimėtojui sutikus su loterijos taisyklėmis, šiam nekiltų pagunda kelti kokių nors pretenzijų.

Pokalbio metu bandžiau raminti pašnekovą, sakydamas, jog norėjome tik kartu pasidžiaugti sėkme. Tas neįtikino, mat čia Lietuva, čia Rokiškis, čia lietūs lyja… niekam neįdomi tavo laimė, o greičiau tapsi tik apkalbų objektu. Tačiau ne užgautos ambicijos paskatino prisiminti šią istoriją. Žinote, žvelgiant į šiandieninę perspektyvą – kito laime džiaugtis tikrai dar nemokame, tačiau paskambinti ir gražiai paprašyti pašalinti informaciją – galima. Ar mes panašūs į nesukalbamus stuobrius, sėdinčius miesto širdyje?..

Šią savaitę skaitytojai man priminė mano rašytą istoriją. Žmonės neliko abejingi šuniui paklydėliui, kurio namais tapo laukai šalia kelio Rokiškis–Obeliai. Laukuose apsigyvenęs šuo sulaukė žmonių pagalbos. Vieni jam surentė būstą, kiti parūpino maisto. Tokia gyvūno kasdienybė tęsiasi ne vieną mėnesį. Tikėjausi, jog atsiras „Gimtojo…“ skaitytojų, kurie suteiks daugiau informacijos apie šį paklydėlį. Ilgai laukti nereikėjo. Skambino, pasidžiaugė, kad paklydėlio istorija pagaliau paviešinta. Kiek pavyko išsiaiškinti, šunelis – buvęs Kauno globos namų gyventojas. Tačiau antrąją dieną jis pabėgo iš naujų namų Rokiškio rajone, o laukai tapo jo prieglobsčiu. Nustebino ir tai, jog šunelio nepavyko pagauti niekam, net Utenos gyvūnų mylėtojų draugijai. Jie statė gaudykles, bet nepavyko prisivilioti. Bandė ir nemažai geradarių. Tiesa, ir pats buvau keletą kartų nuvykęs. Priartėjus automobiliu, gyvūnas skuodė tolyn. Paklydėlis tapo tikra mįsle…

Praėjusį antradienį sulaukiau gyventojo skambučio. Žmogus buvo rimtai susikrimtęs dėl šio keturkojo. Spėliojo ir piktinosi, kas galėjo taip negailestingai pasielgti – išmesti šunį. Nusprendė išbandyti laimę ir jis – skaniu ėdalu prisivilioti ir pagauti. Sutarėme, jei pavyks, būtinai mane įspės. Kažkuria prasme nuskambėjo viltis… iki medikės skambučio… Taip, tos pačios medikės, apie kurią buvau užsiminęs. „Atvažiuos TV pagalba, nes jūs nereaguojate. Šiais laikais nesugauti šuniuko… Juk ne akmens amžius. Jūs išgarsėsite…“ – kaltino redakciją (tikriausiai konkrečiai mane), neva esame beširdžiai ir niekaip nesugebame sugauti keturkojo. Išrėžusi priekaištų, jog nelakstau po laukus, padėjo ragelį. Apmaudu, o kartu ir glumina, kad už pastangas esi vertas tik TV pagalbos…

Faktas, kiekvienas žvelgiame skirtingai. Kuo žmogus labiau nepatenkintas savimi, tuo jis nekantresnis, įtaresnis ir piktesnis. Žodžiai kaip sėklos. Jos gali būti pasėtos ne tik į sąmonę, bet ir pasąmonę, kad gautume norimą rezultatą.

Šios istorijos tik kelios iš tų daugelio, su kuriomis susiduriame. Gerbiu skaitytojus, tačiau visada turi būti abipusė pagarba. Garsiajame Kalno pamoksle Jėzus Kristus kalbėjo: „Nesipriešink piktam, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“ Taip ir mes – vieni atsukame, kiti vadovaujasi fizikiniais dėsniais – veiksmas visada turi atoveiksmį. Vienos tiesos čia nėra, tačiau žmoniškumas turi išlikti, mes ne robotai – mes žmonės su tikrais jausmais…

Taigi savo žodžius sėkime su meile ir atsakomybe…

 

Justas Kačerauskas

Rekomenduojami video