Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
T.Moras: žmogus visais metų laikais

Šv. Tomas Moras (gimęs Londone 1478 m. vasario 7 d., nukirsdintas 1535 m. liepos 6 d.) buvo valstybės veikėjas, humanistas, lordas kancleris. Henrikui VIII sugalvojus atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos Katerinos Aragonietės ir vesti Aną Bolein, T.Moras tam nepritarė ir užsitraukė karaliaus nemalonę. Karaliui savinantis bažnytinę jurisdikciją, atsisakė pasirašyti priesaiką, kurioje Henrikas VIII vadinamas aukščiausiu Bažnyčios vadovu Anglijoje. Apkaltintas išdavimu, buvo uždarytas į Tauerio kalėjimą, vėliau nukirsdintas. Kanonizuotas 1935 m., minimas birželio 22-ąją. 2000 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas politikų globėju.

Išskirtinis ir subtilus

Žinomiausią frazę, apibūdinančią T.Morą, rasime viename Erazmo Roterdamiečio veikalų. „Tu, – sako Erazmas, – dėl savo savitumo ir išmanymo ryškiai išsiskiri iš kitų žmonių, o savo neįtikėtino subtilumo ir draugiškos prigimties dėka esi mums žmogus visais metų laikais.“

Toks apibūdinimas gali pasirodyti ir neigiamas – lyg žmogus prisitaikytų kiekvienoje situacijoje, ypač gyvendamas tokiu sudėtingu ir pražūtingu laikotarpiu, kaip karaliaujant Henrikui VIII gyveno lordas kancleris.

Bet Erazmas piešė jo portretą kaip džentelmeno ir doro krikščionio: „Iš prigimties švelnus, jis niekada nieko blogo niekam nepadarė; būdamas gailestingas ir išmintingas, jis visada randa išeitį iš bet kokios situacijos.“

Neišdavė įsitikinimų

Tačiau vėliau T.Moro įsitikinimai ir tikėjimas atvedė jį į Londono kalėjimą, paskui – į ešafotą. Tą lemtingą 1534 m. balandžio 12-osios rytą T.Moras kaip paprastai patarnavo mišioms, priėjo išpažinties ir priėmė komuniją, paskui su žentu Viljamu Roperiu nuvyko į Lambeto rūmus, kur turėjo išreikšti lojalumą A.Bolein, naujajai karaliaus žmonai, ir patvirtinti, kad karalius – aukščiausia Bažnyčios valdžia Anglijoje.

Jis paprašė, kad jam leistų paskaityti priesaiką, kurią jis turėjo pasirašyti. Perskaitęs pasakė, kad jis to padaryti negali. Po kelių dienų T.Moras buvo įkalintas. Vienutėje ėmė rašyti laiškus, maldas, apmąstymus.

Šis žmogus, kaip niekas kitas mylėjęs gyvenimą, sukurtas šeimai ir draugystei, visko atsisakė nesvyruodamas ir, grėsmingai virš galvos kabant niūriems ateities debesims, neapleido nei tikėjimo, nei sąmojo, nei meilės. Visuomet išliko gretose tų, kurie išauklėjo jį religingą, bet ne fanatišką, kultūringą, bet nediskriminuojantį.

T.Moras ypač buvo artimas su mylimiausia dukra Margarita, jų bendravimas tęsėsi anglimi išmargintų lapų, liudijančių, kokia gali būti kilni ir didžiadvasė žmogaus siela, tyloje. Nerimą jo širdyje pakeitė ramybė, kilusi iš sielos tyrumo ir žinojimo, kad nors anapus sienų jo artimieji išgyvena išbandymus, jie visuomet išliks ištikimi savo įsitikinimams.

Nekankinamas sąžinės

Atskyrimas nuo pasaulio gali būti taip sunkiai pakeliamas, kad gyvenimas tampa nebemielas. Dėl to jausdamas dar didesnę fizinio apleistumo kančią ir brangių žmonių trūkumą, būdamas priverstas nutylėti „priežastis, kurios drumsčia sąžinę“ ir asmeninius sukrėtimus, jis tik dar atkakliau laikėsi taisyklės: „Tirkime savo sąžinę, laikydamiesi savo įsitikinimų ir sekdami gerais patarimais. Būkime tikri, kad mūsų išgelbėjimas neprieštaraus mūsų sąžinei. “

Sąžinė... Tai paslaptis ir didžiausias žmogaus teisėjas žemėje, ja vadovavosi T.Moras, net jei kartais jautėsi dvejojantis. Jis pripažino kitų teisę ir laisvę galvoti skirtingai nei jis pats. Tai retas tolerancijos pavyzdys tais laikais, kai buvo paplitusi arogancija ir nepakantumas, kurie galiausiai Europą pastūmėjo į nesutarimų ugnį, tad daug T.Moro bendraminčių atsidūrė ant ešafoto.

Išėjo su viltimi

Kalėjime jis jautė didžiulę vienatvę, kurios akivaizdoje žmogus turi apsispręsti, ar atmesti gėrį ir teisingumą. Jis tampa itin jautrus didžiųjų mokytojų mokymui, intelektiniams svarstymams ir moralės įstatymams, o kartu ir toks trapus, iškilus išbandymams.

Vienatvė turbūt buvo didžiausia T.Moro kančia per tuos keturis šimtus dienų, praleistų kalėjime. Visa kita nebaugino – su tikėjimu ir viltimi žvelgė į iškeliavimą iš šios žemės, vedantį į susitikimą su Dievu. Būdamas kalėjime, T.Moras visuomet pasitikėjo. Pirmiausia – Dievu ir išliko jam ištikimas.

Jo paskutiniai žodžiai, skirti mylimai dukrai Margaritai, dvelkia tėviška išmintimi ir meile. Paskutinį kartą žvelgdamas į šeimos portretą paliko savo brangiausiems žmonėms mažų ir kuklių prisiminimų – skepetaitę, piešinėlį ant pergamento, knygelę, žodžius ir rūpestį, kurie stabdo pernelyg iškilmingą T.Moro liaupsinimą ir išlaiko jį artimą – „lyg jis būtų tarp mūsų“.

Tarsi žmogus, kuris prieš išsikraustydamas vaikštinėja po namus, apeina tuščius kambarius ir, radęs senų daiktų, grąžina juos jų savininkams, kad kiekvienas iš tų daiktų grįžtų į savo vietą, lyg niekada nebūtų jos palikęs.

Rekomenduojami video