Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šūviai kine ir tikrovėje

Siaubo filmus žmonės žiūri drąsiai. Kokie jie bebūtų baisūs, žiūrovas žino, kad jis yra saugus. Tas pats efektas veikia stebint smurtą ekrane. Tikrovėje peržengti smurto ribas yra labai pavojinga. Galima niekada nebesugrįžti į normalų gyvenimą. Kine visa tai įmanoma patirti. Tapti karo, žmogžudystės liudininkais ir po filmo seanso su vaikais valgyti picą.

Garbingas jubiliejus

Kovo mėnesį amerikiečių filmui „Krikštatėvis“ („The Godfather“) sukako lygiai 50 metų. Šlovingas Francio Fordo Coppolos kūrinys iki šiol užima pirmas vietas pasaulio filmų reitinguose. Jį vienodai gerbia kino kritikai ir paprasti žiūrovai.

Filmo premjera įvyko 1972 metų kovo 14-ąją Niujorke ir nuo to laiko jaunieji kinematografininkai mokosi iš jo kurti kiną. Pasakojimas jame kuriamas paralelinio D.W.Griffitho montažo principu. Sentimentalūs šeimos gyvenimo vaizdai gretinami su gangsterių smurto scenomis. Jos visos pateiktos su dideliu patosu ir turtingomis detalėmis.

Estetiškas kraujas

Kiekvieną smulkmeną šiame šedevre kūrė geriausi amerikiečių ir italų kino specialistai. Taip buvo tapomos freskos bažnyčiose. Kiekvienas kadras „Krikštatėvyje“ kainavo daug darbo ir pinigų. Svarbus epizodas, kai Maiklas Korleonė pirmą kartą vardan šeimos nusprendžia įvykdyti žmogžudystę. Mažoje Bronkso kavinėje randa paslėptą revolverį ir šauna į galvas tėvo žudikams. Pirmiausia šauna turkui Solozo į galvą. Jis yra didžiausias šeimos pavojus. Paskiau jo sargybiniui. Korumpuotui policijos kapitonui McCluskey. Aukštas ir tvirtas airių kilmės vyras netiki, kad kulka ką tik jam perskrodė galvą. Už jo pakaušio pasirodo raudonų lašelių debesėlis. Jį sukelia sužeistų smegenų, kraujo ir sutrupinto kaulo gabalėliai. Sustingęs kapitono žvilgsnis negali patikėti, kad jaunas italiūkštis jį apgavo. Patyrusį veteraną, kuris per savo gyvenimą apieškojo tūkstančius tokių pienburnių. Maiklas šauna jam į gerklę. Tuomet kapitono kūnas krenta ant stalo.

Grimo meistrai ilgai ant aktoriaus Sterlingo Haydeno kaktos dėjo papildomą odą ir joje montavo dirbtinio kraujo balionėlius. Konsultantai sakė, kad iš arti šauta kulka turėjo sukelti tamsaus kraujo srovelę. Režisieriui tai neatrodė įspūdinga. Mario Puzo romane aprašytas raudonas debesėlis jam atrodė įdomesnis. Teko kruopščiai dirbti, bet pavyko jį sukurti.

Kai Korleonės šeimos priešai puola, jie pirmiausia nusprendžia likviduoti Luką Brazį. Ištikimą Dono Vito Korleonės smogiką, kuris vienas buvo vertas keleto vyrų. Jį teko įvilioti į spąstus. Kavinėje vienas prilaikė jo ranką, kitas pervėrė ją peiliu ir pritvirtino prie baro. Trečias žudikas užmetė kilpą ant kaklo ir smaugė iš nugaros. Visi žudikai jautė didelę įtampą ir atsipūtė tik tuomet, kai galingas Luka susmuko. Filme L.Brazį vaidino italų imtynių įžymybė ir daug metų mafijos smogiku dirbęs dviejų metrų ūgio atletas Lenny Montana.

Smurtas „Krikštatėvyje“ turėjo būti įtikinamas, bet kartu jis buvo absoliučiai nerealus. Kiekviena pompastiškai atlikta mirties scena primena ne realų karą, o operos sceną.

Maiklo brolis Santinas (akt. James Caan) filme buvo labai impulsyvus, mušeika, negailestingas priešams. Todėl jį nužudyti priešai turėjo itin stropiai ir taip, kad jis tikrai neprisikeltų. Jo mašiną sustabdo ir sušaudo keletas žmonių su automatais. Paleidžia tiek kulkų, kad užtektų dešimčiai kareivių. Toji scena kainavo apie 100 tūkst. dolerių. Šiandien tai būtų pusė milijono. Užtat režisierius susitvarkė su vienu dubliu.

Jeigu šiandien lietuvių režisieriai, kurdami „Gaujų karus. Smauglius“, parodytų tokią sceną, užmėtyčiau juos kandžiomis frazėmis. „Krikštatėvio“ smurtas atrodo grynai meninis ir beveik neturi ryšio su žiauria realybe. Jis būdingas XX amžiaus romantiškam kinui. Žiūrėdami „Krikštatėvį“ mes aikčiojame, kaip baisiai kažką nušovė, bet niekada nepamirštame – tai tik kinas. Genialus epas pasakoja apie mums visiems artimus jausmus: meilę, neapykantą, pavydą, išdavystę, artimųjų netektį. Todėl jis patinka skirtingiausių poreikių žmonėms. Grimuotojų sugalvotos raudonos detalės tiesiog stiprino jausmus. Jeigu niekingą išdaviką išaiškinome, tegu jis paspringsta niekadėjas. Ir kadre jį pribaigia taip, kad jo batas išdaužia priekinį stiklą. Menas slypi detalėse.

Maksimaliai reali mirtis

1988 metais lenkas Kšyštofas Kesliovskis sukūrė „Trumpą filmą apie žudymą“. Nuo Holivudinio „Krikštatėvio“ jį skyrė vos vienas dešimtmetis, bet jis radikaliai pakeitė požiūrį į smurtą kine. Privertė pašokti iš komfortiškos žiūrovo kėdės ir sušukti: „Užtenka!“ Filmas pasiskirsto į dvi nuoseklias dalis. Pirmoje dalyje jaunuolis septynias minutes žudo taksistą. Mintyse kyla vienintelis noras – kad kas nors tą sadistą pagautų ir negyvai užkapotų. Mano pageidavimas išsipildo. Žudikas sugaunamas, teisiamas ir neišvengia nuosprendžio. Antroje filmo dalyje jaunuoliui, taksisto žudikui, vykdoma mirties bausmė. Ji filme trunka lygiai penkias minutes, bet man jos pasirodė visa amžinybė. Norėjau sustabdyti filmą. Talentingas autorius pasiekė savo pradinį tikslą. Įkalė man į galvą visiems žinomą Dievo įsakymą „Nežudyk“. Tam reikėjo pamiršti seno kino romantiką ir pasitelkti naujų laikų realizmą.

Jeanas Lucas Godardas sakė, kad filme negalima rodyti sueities ir mirties akimirkų. Kiek jas berodytum, vis tiek žiūrovas nepatirs tikro orgazmo ir šoko. Labai suprantama mintis ir dažniausiai autoriai laikosi šios taisyklės. Išimtis galima suskaičiuoti ant pirštų. Labai dažnai tai buvo antikariniai filmai ir protestuojantys prieš mirties bausmes.

Paskelbtos mirties kronika

Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomi Lauryno Bareišos „Piligrimai“ patvirtina šią taisyklę. Kuo mirtis lietuvių filme yra kraupi? Tuo, kad visi apie ją žinojo iš anksto, bet niekas jos nesustabdė. Dauguma skaitė Gabrielio Garsijos Markeso „Paskelbtos mirties kroniką“. Nuo pat pradžių visi žino, kad nužudys, bet niekas nieko nedaro. Lietuvoje buvo rodyta Nicko Cassaveteso drama „Alfa gauja“. Joje jaunuoliai pagrobia savo skolininko brolį ir laiko jį įkaitu lyg juokais. Jei nesumokės – nužudys. Kol skolininkui duotas laikas neištiksi, tol su paaugliu įkaitu pagrobėjai viešai linksminasi vakarėliuose tarp daugybės liudininkų. Aplinkiniams atrodo, kad viskas čia tik pokštas. Ateina laikas ir jį tiesiog nušauna. „Alfa gauja“ rekonstravo tikrus įvykius JAV, turtingų žmonių rajone.

L.Bareišos filme „Piligrimai“ žudikas auką vežiojo bagažinėje. Daug kas matė, žinojo, bet niekas itin nesureagavo. Režisierius nekelia klausimo „Kur buvai, kai šalia žudė žmogų?“. Negali jo atsisakyti, bet daugiabriaunis filmas paberia iškart keletą kitų teminių akcentų. Aukos artimieji Indrė (akt. Gabija Bargailaitė) ir Paulius (akt. Giedrius Kiela) kartoja lemtingą maršrutą be aiškios motyvacijos. Nužudytojo brolis Paulius yra silpnas žmogus, kuris niekaip neišeina iš laidotuvių. Jis erzina savo bailumu. Amerikiečių kino mylėtojas iškart pasmerks tokį personažą. Holivudas mėgsta tik stiprius veikėjus, kurie žino, ko nori.

Sidnėjaus Lumeto filme „Šuniškas pusiaudienis“ aktorius Al Pacino buvo nuolat abejojantis, emocingas gėjus, bet ryžosi apiplėšti banką. Lietuvių kine viskas kitaip. L.Bareiša ir jo nuostabus operatorius Narvydas Naujalis augina įtampą iki tokios ribos, kai jau atrodo – dabar! Pasisodinę savimi pasitikintį vyruką į automobilį, jaunieji keršytojai tėkštels jam į galvą su revolverio rankena. Paskiau smaugs virve ir nuneš skandinti į tvenkinį. Kai Karmėlavos gyventojas Martynas (akt. Paulius Markevičius) veža Indrę į nusikaltimo vietą, iškart aišku – jis ją tuoj nutemps iki vandens ir suteiks realybės šou. Naivi viešnia norėjo pajausti, kaip jautėsi išprievartauta mergina provincijoje? Kaip olandiškame George'o Sluizerio trileryje „Dingimas“ („Spoorloos“). Tegu kvaiša pajaučia. Indrė atskrido iš sočios Vakarų Europos. O čia lietuviška Karmėlava, kurioje prie Napoleono, Antro pasaulinio karo lavonų guli eiliniai 90-ųjų bachūrai ir panos.

Smurtas be žaizdų

Laukdamas lemiamo smurto epizodo vis spėliojau, kokiomis spalvomis ir grimais L.Bareiša dekoruos savo aukas. Teatrališkais dažais, kaip „Krikštatėvyje“, ar realistinėmis buitinėmis detalėmis, kaip K.Kesliovskis. L.Bareiša geba surasti savo braižą smurto kine. Visuose trumpuose filmuose ir pilno metro debiute. Atsisako populiarių aktorių, muzikos už kadro ir įkyrių stambių planų, maksimaliai priartindamas savo filmus prie atkuriamosios dokumentikos. Ne veltui man jo nuosekliausiu filmu išlieka tas, kuris ir vadinasi – „Atkūrimas“.

Pavadinimas sufleruoja, kad šis filmas rodė tiesiog nusikaltimo atkūrimą įvykio vietoje. Tyrimo pareigūnai veža kaltinamąjį. Jis pateikia savo versiją. Tokiu būdu filmo scenarijus yra tobulai motyvuotas. Vizuali stilistika idealiai papasakoja smurto istoriją be dirbtinų sužeidimų ir suvaidintų mirčių. Tapo aišku, kad L.Bareiša rado savo arkliuką. Smurtą be žaizdų. Jis sukergia Alfredo Hičkoko saspensą ir protokoliškai neutralų Michaelio Hanekės pasakojimą. Visiškai ištrina kūnų deformacijas, žalojimų imitacijas, kurias italai artistiškai kūrė kaip kremą tortui. Gauna savą velniškai patrauklią kino tikrovę. Joje kino kameros taikiniu tampa kruopščiai atkurtas smurtinių įvykių kontekstas, o ne dirbtinio kraujo lašai ar šūvių žymės.

„Piligrimuose“ kiek pasigedau kulminacijos. Jaudinančio klimakso, kuriuo trumpai lyg ir tapo pasivažinėjimas naktį su P.Markevičiaus personažu. G.Kiela ir G.Bargailaitė su automobiliu vandenyje buvo techninė filmo kulminacija, bet ne emocinė. Dėl mano priekabumo kaltas Venecijoje laimėtas prizas. Jis neregėtai užkelia žiūrovo lūkesčių kartelę. Vien gero filmo neužtenka, norisi pamatyti „liūto“ vertą stebuklą.

Rekomenduojami video