Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sugrįžimų viltis

Ką žmogus pagalvoja išgirdęs žodį „kaimas“? Nujaučiu, daugelį apima nerimas, nes jie įvairiose komercinėse televizijose mato gelbėtojus, skubančius taikyti prasigėrusių šeimų, mato policijos ekipažus, skubančius sukiužusių, kartimis paramstytų trobelių link gelbėti kumščiais daužomų vaikučių ir moterų. Kraupokas vaizdas... Sodybų tuštėjimo metas seniai praėjo, jau ir pačių sodybų mažai beliko... Bet ir tokį vaizdą matydamas nenori patikėti, kad išsibėgios Lietuva, kad čia liks ne „mūsų tėvynė – graži Lietuva“, o apleista teritorija.

Ir nepatikėkite. Štai skaitai publicisto ir eseisto Česlovo Skaržinsko knygą „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“ ir jauti, kaip „nebyliai prabyla medžiai, žolės su žemės gyvybe, ateina pasišnekėti kadaise sutikti nepažįstami žmonės“. Žodis po žodžio ir kartu su autoriumi pavakaroti lipi į palėpę, prigrūstą enciklopedijų, senų ir labai vertingų leidinių. Pagarbiai juos imi, vartai, skaitai, prisimeni, stebiesi... Ir trokšti, kad tie vakarai nesibaigtų, kad jų būtų daugiau.

Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras

Nedaug jau tokių palėpių belikę. Kitos – prigrūstos lakuotų daiktų, sugedusių televizorių ir šiaip visokio šlamšto. Labai gražu, kad Č.Skaržinskas panoro papasakoti ir apie per anksti mus palikusį „kaimietį“ talentingą poetą ir eseistą Stasį Stacevičių, gyvenusį vienkiemyje netoli Merkinės, Dzūkijos laukų ir miškų širdyje, ir apie žinomą žurnalistą Joną Švobą, kuris, palikęs redaktoriaus postą, likusias gyvenimo dienas praleido kaime, šalia sodybos savo rankomis pasodinto 3 hektarų ąžuolyno draugijoje, ir apie ūkininką, profesionalų bitininką Vytautą Raulonį, sukūrusį modernų ūkį, svajojantį, kad anksčiau ar vėliau kas nors (gal ir Č.Skaržinskas) parašys atskirą knygą apie Gudakiemio kaimą, jo žmones, jo istoriją, nes nori, kad būsimoms kartoms paliktų buvusio didelio kaimo metraštis.

Skaitydamas Č.Skaržinsko knygoje užrašytas palėpės istorijas apie tokius žinomus Varėnos ir Merkinės krašto žmones, kaip minėtas S.Stacevičius, rašytojas Aloyzas Tendzegolskis, kaip iš Burokaraisčio į Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką direktoriauti atėjęs Petras Zurlys ar barzdotas skulptorius Vytautas Šibaila, staiga sumojau, kad yra dvi palėpių kategorijos: ūkinės ir dvasinės. Česlovo pasakojimuose daug praeities („Nutolusio laiko slenksčiai“) ir dabarties („Humoro filosofija“), kai kur mintys lekia ir į ateitį („O kaimietis tik eina skurdyn“). Tuose pasakojimuose daug nostalgijos, susirūpinimo, meilės gimtinei, todėl jie išsiveržia iš paprastų apybraižų rėmų ir virsta eseistiniais apmąstymais, tai ir leidžia šių eilučių autoriui pakalbėti apie dvasines palėpes.

Kiekvienas mūsų – ir aprašytas Č.Skaržinsko knygoje, ir besibraunantis per raižytą gyvenimo tikrovę – širdyje turime slaptą kampelį (galime vadinti ir palėpe) ir dažnai net nežinome, kas ten sudėta. Dažnai girdime, kad Lietuvoje vis mažiau kultūros, kad žmonėms vis labiau rūpi kasdienė buitis (juo labiau – skurstančiam žmogui). Negalima pasmerkti gero gyvenimo siekio, tik norėtųsi, kad jis būtų pakylėtas virš kasdienybės, daugiau ar mažiau paveiktas didingos mūsų istorijos, skausmingos praeities ir (ko gero) neaiškios ateities. Tautiniai drabužėliai, kiekvienam padovanotos trispalvės – gražūs sumanymai, bet jie kažkokie „sugalvoti“. Manau, kur kas geriau būtų iš palėpių ištraukti praeities relikvijas, didelį savitos ir kultūringos tautos palikimą, sunešti į prieinamiausias erdves – kiekvieno mūsų širdį. Tų palėpių vis mažėja, pradingęs Nepriklausomybės aktas, daug svarbių dokumentų, tik pavieniai istorikai bando tikslinti mūsų mitologizuotą praeitį. Nukultūrėjimo pavojus didelis. Ir kiekviena tokia knyga, kaip Č.Skaržinsko „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“, yra labai reikalinga ir teikia vilčių, kad pamažu vis labiau suvoksime, kurie keliai veda į ateitį.

 

Jonas Mačiukevičius

Rašytojas

Rekomenduojami video