Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Dzūkijos skyrius išleido Onos Drobelienės knygą „Juostų poringės“, iliustruotą puniškės tautodailininkės Renatos Žiūkienės austomis juostomis, kurių raštus ji rekonstravo tyrinėdama senąsias.

Knygoje – ir dzūkiškas žodynėlis

„Juostų poringės“ – trečioji LTS Dzūkijos skyriaus vadovės Modestos Tarasauskienės inicijuota knygelė dzūkiška tarme. Visos trys (anksčiau išleistos „Dabarcinės pasakos“ ir „Molinukų sakmės“) iliustruotos skirtingų tradicinio meno žanrų – karpinių, keramikos ir juostų – fotografijomis.

Modesta sako, kad jos tikslas – pasiūlyti įvairaus amžiaus skaitytojams Dzūkijos tradicijomis  prisotintą leidinį, sudominant juos inovatyvesne pateikimo forma. „Juk dažnai etnokultūros projektuose apsiribojama katalogais ir rimto pobūdžio leidiniais, pabrėžiant duomenų gausą ir pamirštant, kad leidinys skirta šiuolaikiniam skaitytojui. Manau, kad tokia knygelių forma, kai pateikiami trumpi prasmingi tekstai, besisiejantys su meno kūrinio iliustracija, gali geriausiai sudominti skaitytoją“, – sako „Juostų poringių“ idėjos, prie kurios įgyvendinimo prisidėjo visa leidinio kūrybinė komanda, autorė.

Knygoje pateikiamas dzūkiškų žodžių žodynėlis (tarmės redaktorė dr. Asta Leskauskitė, tekstų redaktorė Rūta Jasionienė) leidžia ją praktiškai pritaikyti miesto vaikams – knygelės skaitomos, naudojamos pamokose bei etninės kultūros olimpiadose, pagal jas pastatytas ir spektaklis. „Kultūros tarybai bei Alytaus miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą, po 500 kiekvienos knygelės egzempliorių galėjome išdalinti mokykloms“, – pasidžiaugia M. Tarasauskienė.

„Sakė, kad šitos užsienio kalbos nesupranta, bet klausėsi susidomėjęs“, – šypsosi etnografė, tautodailininkė, knygos „Juostų poringės“ autorė Ona Drobelienė, pirmiausia poringes perskaičiusi anūkui. O parašytos jos dzūkų tarme, kuri vaikams sunkiu suprantama, bet „vertimui“ praverčia žodynėlis knygos pabaigoje.

„Kas įkvėpė sukurti poringes?“ – klausiame Onutės.

„Man pasisekė, kad mūsų šeimoje buvo audėjų. Vaikystėje, viešėdama pas senelę, tetas visada žavėjausi spalvingais audiniais, raštais, stengdavausi atsiminti jų pavadinimus ir įžiūrėti liktoriukus, rožytes, žalčiukus ir man sunkiai sekėsi. Niekaip nesuprasdavau, kodėl vienus divonus vadina agurkiniais, kitus stiklaliais ar zvaneliais. Įkyrėdavau suaugusiems nuolat klausinėdama, kur čia agurkėliai ir kodėl? Jau tada bandžiau perskaityti raštus – laiškus iš praeities... Labai knietėjo ir pačiai pabandyti austi. Žinoma ir „priausdavau“, bet supratusi, kad paskui audėjėlės gailiai dūsauja nutariau palaukti, kol užaugsiu“, – pasakoja O. Drobelienė.

Jai patikdavo nubusti dunksint stoveliams (audimo staklėms) ar užmigti dūzgiant kalvaratui (verpimo rateliui), ir šeimos moterys atrodė tikros burtininkės, jų pasakojimai buvo gražiausios mano vaikystės pasakos: „Matyt, jos kažkur nugulė mano pasąmonės stalčiukuose. Daug per savo netrumpą gyvenimo kelią išklausiau sengalvėlių ir išminčių pasakojimų jau kaip etnografė.“

Knygelė įdomi net tatuiruočių meistrams

O. Drobelienė pasakoja: „Daug kur vaikystėje buvau šalia suaugusių jų kasdienybėje, nes su broliuku dvyniu augome be vaikų darželių, o visos mūsų vasaros atostogos ir šventinės dienos prabėgo kaime pas gimines ir tai man buvo tikroji atradimų žemė. Užaugus noras suprasti, pažinti, perskaityti raštus niekur nedingo, todėl su malonumu ėmiausi Modestos pasiūlyto projekto – knygelės apie juostas. Įkvėpė, žinoma, ir Renatos išaustos nuostabios juostos“, – sako O. Drobelienė.

Jos poringės, naujojoje knygoje sudėtos, gimė per svaigų pavasarinį žydėjimą, besidžiaugiant spalvingomis juostomis, klausantis dūzgiančių medžių, lakštingalų ir mėgaujantis naktine gaiva.

„Testa alma dzūkiška šnekta kap šaltinis, bandant perskaityti mums siųstas ,,gromatėlas nuog predkų“! Toks buvo mano darbinis knygelės pavadinimas“, – sako poringių autorė.

Ir priduria, kad knygelė „Juostų poringės“ praverčia ir mokytojams, būrelių vadovams, tautodailininkams, netgi... tatuiruočių meistrams ji įdomi. „Nustebau, kad ir mano mylimos kaimo sengalvėlės poringes skaito, komentuoja, žavisi. Man tai didžiulis įvertinimas ir džiaugsmas. Norėčiau, kad knygelė būtų mažytis mano ir mūsų darnaus, kūrybingo kolektyvo indėlis į etnokultūrinio identiteto išsaugojimą“, – neslepia Onutė.

„Prisiminimais mus juostos juosia“

„Juosta yra brangenybė, kuri saugo ne tik raštą, bet ir ryšį su praeitimi“, – sako audėja Renata Žiūkienė. Jos giminėje audžia ne viena moterų karta, Jiezne gyvenusi anyta (g. 1941 m.) pasakojo, kad jauniausius jos brolius dar vystė juosta. Knygoje yra pateikiamos Renatos išaustos senųjų juostų kopijos. Pasak audėjos, norint iššifruoti juostą reikia išmanyti, kaip dėliojasi jos raštas, kokie variantai gali būti technologiškai išaudžiami, o kokie negali. Tad turint labai susidėvėjusią juostą jau reikia remtis kitų juostų „patirtimi“, tradiciškumu, o kartais tenka rasti ir neįprastų audimo raštų variantų. Perausti kuo tikslesnę juostą, ją atkurti– ilgas procesas: austi, šifruoti juostas, ieškoti senų audinių, spėlioti ir bandyti gauti rezultatą, numanyti kur juostos pradžia audėjos rankose, kur pabaiga, koks galėjo būti siūlas, kurio juostoje jau nėra ir kodėl rombelis išaustas taip ir ne kitaip“, – pasakoja tautodailininkė.

Pradžioje raštą ji piešia popieriuje ir tik po to bando austi. Domisi ne tik siaurais audiniais, bet ir tais, kurie audžiami staklėse, o savo patirtį perduoda Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo mokinėms, kurios studijuoja Dirbinių (tekstilės, odos) gamintojo modulinėje profesinio mokymo programoje. „Joms paaiškinu į ką reikia atkreipti dėmesį prieš audžiant juostą, aiškinamės, kaip austi, kaip audė seniau. Audžiame kiekvieną eilutę rankomis, bet technologiškai šį procesą galima ir pagreitinti. Pati esu linkusi laikytis senųjų amato tradicijų“, – pasakoja Punioje gyvenanti audėja.

Paklausta, koks yra jos kruopštaus, dėmesio reikalaujančio amato įkvėpimo šaltinis, R. Žiūkienė sako, kad tai jai tiesiog patinka, o svarbiausia – raštus perduoti ateitin kuo tikslesnius: „Taip, tradiciškumas atėjo iš šeimos. Rankdarbius mėgau nuo vaikystės. O dabar dar išskiriu žmonių grupę, kuriuos vadinu „saulėmis“, jie sugeba uždegti, palaikyti, padėti – tai įkvepia dirbti. Kad išmokyčiau išsirinkti raštą iš audinio ir pati turiu daug domėtis audimo procesu, išbandyti, konsultuotis, skaityti, važiuoti, klausti, ieškoti…“

Knygoje „Juostų poringės“ taip pat pateikiama juostų ženklų transkripcija pagal etnologo dr. Vytauto Tumėno medžiagą.