Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Spalvų kupini „Molio sesių“ darbai ir skamba, ir saugo

Taškučiais numarginti puodeliai, lėkštutės, vazos, lyg po lietaus išdygusios voveraitės, padūkėliai katinėliai ir visa stebinčios paslaptingai besišypsančios močiutės-angelai – tai tik dalis spalvingos keramikos darbų, kuriuos kuria trys vienos šeimos moterys. Į keramikos meną seserys Lina ir Vaiva įtraukė ir vyriausią seserį Eglę, taip prieš beveik dešimtmetį gimė keramikos studija „Molio sesės“. Viena iš seserų, Eglė Skardžiūtė dalinasi, kaip keramikos dirbtuvėje Južintuose (Rokiškio r.) gimsta idėjos, kurios pavirsta spalvingą formą turinčiais kūriniais.

Kūryba – neatsiejama gyvenimo dalis

Eglė pasakoja, kad kūryba ir menas jos gyvenime buvo visada, nors meninio išsilavinimo ir neturinti – universitete studijavo psichologiją. Moteris kurį laiką šoko, gamino karnavalines kaukes, išbandė jėgas renginių organizavime. Pagrindinis darbas, kaip sako pati Eglė, irgi yra savotiška kūryba – dirbo aukle šeimoje, užaugus vaikams liko namų pagalbininke.

Anksčiau jau ne vienoje mugėje ir renginiuose su seserimi Eglė dalyvavo kaip padėjėja, ten pirkėjams pristatė ir savo nertus darbus. Kaip gi nutiko, kad molis į kūrybingas Eglės rankas papuolė tik kur kas vėliau? „Dažnai tekdavo grįžti pas tėvus į Južintus, ten sesuo Lina turėjo krosnį, dirbtuves. Bet grįždavau, o kaime – darbai, daržai, tiesiog nelikdavo laiko bandymams. Bet dažnai važiuodavome padėti sesei mugėse, pamačiau, kaip žmonės giria Linos darbus, nusprendžiau ir aš pabandyti“, – apie savo, kaip keramikės, veiklos pradžią pasakoja Eglė.

Per visą laiką moteris yra išbandžiusi ne vieną rankdarbių rūšį – vilnos vėlimą, mezgimą, nėrimą. Dėl pastarojo jos interesų akiratyje atsirado ir keramika. „Tuo metu nėriau kepurėles ir reikėjo kažkokios segės prie jų. Tad sugalvojau, kad reikia pačiai nusilipdyti“, – savo pirmąjį molinį darbelį prisimena Eglė.

Žinių ir patarimų apie keramikos subtilybes menininkė sėmėsi iš seserų, kurios, kaip pati yra sakiusi, yra pirmos patarėjos ir vertintojos. Pradėjusi lipdyti nuo smulkių dirbinių, pavyzdžiui, katinėlių, ežiukų, sagų, pramokusi amato Eglė ėmėsi saldaininių, dubenėlių gamybos, o vienas iš išskirtinių jos darbų – „močiutes-angelai“. Nuo 2020 metų E.Skardžiūtės ir seserų darbus galima įsigyti mugėse, taip pat juos galima pamatyti ir įvairiose parodose.

Nuo „Juodų darbelių“ iki „Molio sesių“

Pradėjusi jaukintis molį, Eglė su seserimis sugalvojo, kad reikalingas ir vardas, kuriuo galėtų prisistatyti pirkėjams. Taip gimė „Molio sesės“. „Iš pradžių Lina kūrė juodo molio dirbinius, jie buvo gaminami kita technologija, tad labiau tiko „Juodi darbeliai“. Vėliau technologiją pakeitėme, sesuo įsigijo krosnį, prisijungiau ir aš. Taip ir atsirado kuriančios sesės, „Molio sesės“, – pasakoja Eglė. Dabar kūriniuose netrūksta spalvų, o vienas iš skiriamųjų bruožų – indai, puošti spalvotais taškučiais. Keramikė pažymi, kad kiekvienos iš jų darbai yra skirtingo stiliaus ir saviti. „Nors kūriniai atrodo gana vientiso stiliaus, mes labai gerai skiriame, kur kurios darbai“, – šypteli ji.

Eglė taip pat užsiima komunikacija ir technine dalimi, kaip pati sako, „popierizmu“ – administruoja interneto puslapį, rašo tekstus, fotografuoja darbus, bendrauja su pirkėjais ir mugių organizatoriais. Jos dėka klientai gali ne tik pamatyti spalvingas dirbinių nuotraukas, bet ir vaizdo įrašuose išgirsti, kaip lyjant lietui dubenys suskamba mistinėmis gongų melodijomis. Karantino laikotarpiu viskas persikėlė į internetą ir net atlaisvėjus draudimams didžioji dalis prekybos vyksta pirkėjams kreipiantis per sukurtą „Facebook“ puslapį.

„Dažnai neturime „laisvų“ darbų. Planavome dar šį mėnesį dalyvauti Vilniuje vykstančioje mugėje, bet matome, kad tiesiog nebespėsime pagaminti, nelieka ko nusivežti, nes jau dabar užsakymų turime iki lapkričio pabaigos“, – kartu ir džiaugiasi, ir apgailestauja menininkė. Anot jos, bendravimas gyvai turi pranašumų: matai, kaip žmogus apžiūrinėja kūrinius – rimtas dairosi ir staiga jo akys nušvinta pamačius spalvotą katinėlį, užsimezga pokalbis, ryšys.

Išmintingos ir saugančios močiutės

Idėja lipdyti močiutes-angelus Eglei šovė vienos mugės metu: „Vienas pirkėjas ieškojo angeliuko, tuo metu turėjome tokį paprastą, nuskurdusį, bet žmogus vis tiek jį nupirko. Tada ir pagalvojau, kad norėčiau lipdyti angelus, kurie lyg talismanas saugotų savo žmogų.“ Tiesa, gana įprasta, kad angeliukai būna rubuiliai vaikučiai su sparneliais, bet Eglė tokių lipdyti nepanoro ir tuoj pat paaiškina kodėl.

„Tas mažas vaikutis dar neišmano apie saugojimą. Mano lipdomos močiutės – išmintingos, turinčios gyvenimiškos patirties, – nusijuokia menininkė. – Juk močiutėms ir įprasta sergėti, prižiūrėti, kad neatsitiktų kas blogo. Mano močiutės sparnuotos gerumu, išmintimi ir polėkiu. Man labai pasisekė, turėjau nuostabius senelius – kantrius, rūpestingus, mylinčius. Neatsimenu nei draudimų, nei barimo. Vaikystės kaimą prisimenu kaip visišką laisvę, saugumą, meilę.“ Menininkė sako, kad visos močiutės yra apie ją, bet kartu ir apie visus – kiekvienas gali angeluose atrasti kažką savito, mielo, pažįstamo.

Nors visos močiutės ryši skareles, jos labai skirtingos: vienos tarsi atėjusios iš kaimo ar mažo miestelio, kitos – egzotinės išvaizdos, su aukštais kuodais, įsegtais auskarais. Visos su suknelėmis ir baltais sparneliais. Menininkė prisipažįsta, kad nėra skaičiavusi, kiek dirbinių jau iškeliavo į naujus namus, bet džiaugiasi, kad žmonėms jos mielos.

E.Skardžiūtė: „Mano lipdomos močiutės – išmintingos, turinčios gyvenimiškos patirties. Juk močiutėms ir įprasta sergėti, prižiūrėti, kad neatsitiktų kas blogo. Mano močiutės sparnuotos gerumu, išmintimi ir polėkiu.“

„Mano darbuose žmonės atpažįsta save. Kiekviena močiutė – ryšys su vaikyste. „Nubrozdintų kelių užkalbėtoja“ primena tuos laikus, kada ji susižeidusį vaiką sūpavo, ramino. Čia pat – „katinų močiutė“, „vaikystės svajonių globėja“, „pagalvių purentoja“, „bulviakasio fėja“, „skaniausios sriubos virėja“, „ožiukų tramdytoja“, „vištų močiutė“. Kelios močiutės įsitaisiusios ant sūpynių. Viena iš jų – skalbėja, kuri supdamasi tarsi sako, kad gyvenimas turi džiuginti, todėl pramogas reikia derinti su darbu“, – autorė pasakoja apie savo kūrinius, kurių parodą dabar galima aplankyti Utenoje, ir čia pat priduria, kad apsilankiusieji atkreiptų dėmesį – močiutės tikrai saugo! Jei eisite pro šalį, galite pastebėti, kad kai kurios netgi seka akimis. „Tokios jau tos močiutės, visada viena akimi prižiūri, stebi“, – nusijuokia Eglė.

Nulipdyti vieną „močiutę“ gali užtrukti iki 8 valandų, taip pat prisideda glazūravimo procesas. Keramikė teigia, kad ne visada viskas pavyksta iš karto: „Būna, matai, kad kažkas ne taip, tai akis, tai nosis ne tokia. Tada, kaip ir su viskuo, reikia atsitraukti, o kitą dieną, žiūrėk, jau viskas ir vėl einasi sklandžiai.“

Tiesa, nesunku pastebėti, kad menininkės lipdinių kolekcijoje taip pat yra nemažai katinų, nors ji tikina namuose murklio neturinti. Eglės teigimu, jie atsiranda intuityviai: „Pati neturiu katės. Tiesiog savaime taip išeina, paimi į rankas molį ir nusilipdo katinėlis. Užtat kaip smagu matyti, kad jie visada pralinksmina net ir patį rimčiausią pirkėją, tiesiog iš veido išraiškos matai, kai akis užkliūva už vieno iš spalvotų žaismingų katinų.“

Darbai – ne tik forma, bet ir judesys

Menininkė atvirauja, kad dažnai sulaukia individualių užsakymų, o vienas įdomiausių ir daugiausiai iššūkių keliančių – lipdymas pagal nuotrauką. Jau ne vienas yra kreipęsis su prašymu nulipdyti mylimą augintinį, taip pat yra norinčių savo artimą įamžinti skulptūrėlėje.

Keramikė savo darbus visuomet stengiasi pripildyti teigiamos energijos. Tai lėmė „laimės sagų“ atsiradimą. „Lipdau spalvingas „laimės sagas“. Apatinėje pusėje išraižau savo sukurtą posakį arba patarlę, sparnuotą frazę. Siūlau žmogui rinktis intuityviai ir skaityti. Jeigu tie žodžiai jam tinka – gali turėti sagą kaip motyvacinį atspirties tašką. Sunkiu momentu užčiuopi kišenėje sagą ir atsimeni, kas ten parašyta, motyvuoji save judėti toliau“, – pasakoja ji.

Kurdama lipdinius Eglė taip pat siekia, kad jie „suskambėtų“. „Man patinka, kai mano darbai turi ne tik formą, spalvą, bet ir garsą, judesį, prasmę. Mano varpeliai skambūs. Ir grybukai, ir ornamentai. Močiutės seka akimis. Sagos neša žinią“, – teigia E.Skardžiūtė.

Edukacijoms dar nesiryžta

Eglė prasitaria, kad „Molio sesės“ sulaukia nemažai paklausimų dėl edukacijų ar molio dirbtuvių, tačiau pati tokių vesti dar nesiryžta, nesijaučia turinti pakankamai žinių: „Jei pati eičiau kur nors mokytis, norėčiau, kad mokantysis turėtų platų požiūrį, daugiau techninių žinių, gilesnį supratimą. Tačiau pažangą nuo pirmųjų darbelių tikrai matau. Dabar angeliukai daug dailesni, proporcingesni, gražiau nuspalvinti.“

Moteris teigia turinti ne vieną idėją, susijusią su močiutėmis-angelais, bet dabar dar nenorinti jų atskleisti. „Pirmiausiai siekiu tapti sertifikuota tautodailininke, jau užpildyti visi reikalingi dokumentai. Manau, pavyks. O tuomet jau žiūrėsiu“, – šypsosi angelų kūrėja.

Rekomenduojami video