Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Spalvos, sugrįžusios iš vaikystės

Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Petronių padalinio bibliotekininkė Regina Zimblienė  neseniai surengė Vaivadiškiuose gyvenančios Kristinos Gečiūtės tapybos darbų parodą.

Į jos pristatymą susirinkusieji grožėjosi tapytais gamtos vaizdais, dvelkiančiais ryškiomis spalvomis, atkeliaujančiomis iš vaikystės laikų kalėdinių atvirukų, vaikiškų knygų iliustracijų. Tie darbai tokie suprantami, mieli, o kartais graudūs, tarsi pasakojantys tavo paties praeities istorijas.

Sudėtinga ir nepaprasta pačios Kristinos likimo istorija.

Vyriausioji dukra šeimoje iš penkių gimusių, keturių užaugusių vaikų. Nepaisant visų rūpesčių ir vargų visada ilgėjosi ir troško šviesos, išminties ir palaikymo.

Besimokydama Pagirių vidurinėje mokykloje, lankydavosi kaimo bibliotekoje, labai mėgo skaityti ir piešti. Draugams pati kurdavo šventinius sveikinimus, atvirukus, kurie puikuodavosi ir mokyklos stende, o namų sienos būdavo pripieštos – nereikėdavo nė remonto...

Vaikystės relikvija – įrėmintas Kristinos piešinys, kybojęs du dešimtmečius ją globojusios kaimynės Apolonijos Kaupienės namuose.

Trejus metus mergaitei teko mokytis Švenčionėlių mokykloje-internate. Čia ją, gabią menams, pastebėjo muzikos mokytoja. Parūpino smuiką ir visus tuos metus mokė griežti. Vėliau Kristina įsikūrė Vaivadiškių kaime, kur prabėgo jau trys geri dešimtmečiai. Čia gimė ir užaugo trys jos dukros – Aistė, Paulina ir Toma. Jos – rimčiausios mamos kūrybos vertintojos, pirmosios kritikės, visaip skatinančios gilintis į savo pomėgius toliau, nesustoti.

Jauniausioji dukra, ką tik atšventusi 19-ąjį gimtadienį, taip pat nuo mažumės mėgo piešti, tapyti, vėliau ėmė lieti žvakes, daryti tatuiruotes.

Visos trys seserys, vos sulaukusios 18-os, domėjosi technika, pradėjo vairuoti, bet šis pomėgis neužgožė meilės muzikai, dainavimui, norui šeimininkauti, padėti tėvams ūkyje. Visos trys ir karvutę melždavo, ir kitus darbus dirbdavo. O  tų darbų niekada netrūkdavo – gėlėse skendinti namų aplinka buvo pelniusi gražiausios sodybos vardą, Kristina ir dabar valandų valandas galėtų praleisti savo gėlynuose.

Akriliniais dažais ant drobės tapytuose Kristinos darbuose – Siesikų krašto spalvos: numylėtieji beržai, senas tiltas per upelį ir kiekvieną kartą vis kitoks dangus, netoliese dunksančio buvusio Vaivadiškių dvaro sodybos aplinka.

Kristinos žodžiais tariant, – tai tylos ir ramybės oazė, jauki užuovėja sielai, atgaiva po dienos rūpesčių. Nuo vaikystės ji mena senąjį medinį dvaro namą su mansarda ir čia gyvenusius žmones, pastatus, kadaise veikusį malūną, kuris vėliau buvo išvežtas į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse...

Vyriausioji Kristinos dukra Aistė su vyru, latviu Arturu, įsikūrę Vokietijoje. Pas seserį padirbėti išrūko ir mokyklą baigusi Toma. Arčiausiai namų, Vepriuose, liko Paulina. Ji atskubėjo ir į parodos pristatymą namiškių vardu pasveikinti mamos.

Parodos atidaryme Kristiną sveikino Petronių krašto žmonės:  bičiulė ūkininkė Žibutė Razvadauskienė, sūrininkai Edita ir Andrius Zvicevičiai, su dukra Saule atkeliavusi žurnalistė Vaidotė Šantarienė ir kiti svečiai.

Kristina tikina šiandien savęs be Petronių bei petroniškių neįsivaizduoja, nes septintus metus dirba šio miestelio Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo parduotuvėje. Pažįsta kiekvieną pirkėją ir jo poreikius. Džiaugiasi, kai žmogus išeidamas šypsosi ir dėkoja už malonų aptarnavimą ir galimybę pabendrauti.

Parodos autorei ir bibliotekininkei Reginai už renginį dėkojo Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė Rasa Griškevičienė, vyriausioji metodininkė Laimutė Kutiščeva, Laičių bibliotekininkė Vanda Vinckienė...

UŽ inf.

Rekomenduojami video